Statistikos departamento duomenimis, 2000–2001 metais Lietuvos miestuose buvo 785 mokyklos (mokėsi 458 181 mokinys), kaimuose – 1 569 mokykla (145 643 mokiniai), 2005–2006 metais – 1009 miesto mokyklos (475 726 mokiniai) ir 525 kaimo (62 815 mokinių), o 2011–2012 metais – 729 miesto mokyklos (309 600 mokinių), kaimuose – 580 mokyklų (83 322 mokiniai).
Kaimo mokyklų ir mokinių padaugėjo tik statistiškai – dėl to, kad 2008 m. pasikeitė bendrojo ugdymo mokyklų skirstymas pagal gyvenamąją vietovę. Akivaizdu, kad per pastarąjį dešimtmetį šalies švietimas susitelkė miestuose. Kaimo mokyklos reorganizuojamos arba uždaromos.
Tūkstančius vaikų į miesto mokyklas veža geltonieji autobusiukai. Kaip rašo „Šiaulių kraštas“, rugsėjo 1-ąją į Šiaulių apskrities mokyklas susirinks apie pora tūkstančių mokinių mažiau nei pernai. Buvusios Grikpėdžių Broniaus Nainio pagrindinės mokyklos direktorės Alinos Jokimčienės teigimu, „mokyklos pastato, perduoto bendruomenei pagal panaudą, perspektyvos – liūdnos: stogas ir taip buvo kiauras, o nešildomas pastatas nyks dar sparčiau. Jaunimas nebegrįžta. Nežinau, kas turėtų įvykti ir pasikeisti, kad sugrįžtų. Darbo nėra. Kas – į miestą, kas – į Airiją.“
„Pakrūmių“ mokykla ar kultūros židinys?
Kiekvienas laikotarpis mokyklai kelia naujus reikalavimus ir uždavinius. Aišku, kaimo ir miesto mokyklų galimybės niekada nebuvo, nėra ir nebus vienodos. Vis dėlto, besikeičiančios kaimo mokyklos, vienų vadinamos „pakrūmėmis“ („Nesame tiek „bagoti“, kad kiekvieną pakrūmės mokyklą aprūpintume kompiuteriu”, – 2001-ųjų gruodį savaitraščiui „Dialogas“ teigė R.Lisauskienė, Ignalinos švietimo skyriaus vedėja), kitų – nykstančiais kultūros židiniais, atranda naujų prioritetų ir siekia žūtbūt išlikti.
Prieš keletą metų viena garbaus amžiaus mokytoja, lygindama savo pirmuosius keletą metų darbo kaimo mokykloje ir vėlesnius darbo dešimtmečius mieste, pasakojo: „Kai baigiau universitetą, buvau paskirta dirbti į nedidelę kaimo mokyklą. Ryšys su mokiniais, kaimo gamta ir gyvūnais buvo neįtikėtinai glaudus. Mokykloje nebuvo nei atšiaurumo, nei pykčio, nei patyčių. Nebuvo to, ką dabar matau beveik kiekvieną dieną. Vieni kitiems padėjo. Mokykla nebuvo fabrikas, kaip dabar. Vienąkart, prisimenu, vedu pamoką. Vidury pamokos vieno mokinio broliukas įkišo pro duris nosį ir pradėjo maldauti: „Karvė nutrūko, padėk man.“ Visa klasė šoko į pagalbą. Pusę matematikos pamokos vaikėmės tą karvę, ir mokslai tikrai nenukentėjo.“
Nuo 5 val. – kelionės po visą rajoną
Kaimo mokyklų likimas rūpi ne tik jose dirbantiems pedagogams ar apylinkių gyventojams, bet ir jaunajai kartai. Vykintas Eidėnas, Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentas, jau keletą savaičių važinėja po rajonines mokyklas ir renka informaciją.
Pašnekovas mažųjų mokyklų padėtį apibrėžė taip – jos balansuoja ties išnykimo riba, stokoja finansavimo ir geros vadybos: „Dažnai mažos mokyklos yra mokslo, kultūros, susitikimų ir bendravimo židiniai, bet jos vis tiek susiduria su išnykimo problema. Nykstant tokioms mokykloms, nyksta bendruomenė ir dingsta pamatiniai žmonių tarpusavio supratimo ramsčiai, tokie kaip pagarba, autoritetų ir lyderių ugdymas. Jauni žmonės dingsta iš mažesnių miestelių.
Kitas labai aktualus klausimas – finansavimas. Mažėjant mokinių skaičiui, mažėja finansavimas. Kai mokyklos kompetencijos silpnėja, ji jaunam žmogui jau nevaidina tokio vaidmens, kaip anksčiau. Trečioji bėda – daugiau techninė, bet ir ji parodo mokyklų vadybos trūkumus. Labai mažai mokyklų pagalvojo, kad būtų galima kitaip derinti geltonųjų autobusiukų tvarkaraščius, pamokų laiką, taip pat būrelių, popamokinės, visuomeninės veiklos laiką. Pavyzdžiui, didesniuose rajonuose mokiniai turi keltis į mokyklą apie penktą šeštą valandą ryto ir kartu su kitais rajono mokiniais tiesiog važinėtis po visą rajoną, kol surenkami visi. Atvažiavę į mokyklą, dar kokią valandą jie nieko neveikia. O pasibaigus pamokoms jie iš karto keliauja į namus ir negali dalyvauti neformalioje veikloje.“
Ryšys stipresnis, bet pasiekimai prastesni
Pašnekovės manymu, miesto ir kaimo mokyklos turi savo privalumų ir trūkumų: „Tėvai dažniausia renkasi mokyklą, kuri yra arčiau namų. Kasdieną kaimo vaikus vežioti į miestą daugeliui tėvų būtų sudėtinga. Kaimo mokyklų klasėse būna mažai vaikų. Vadinasi, jie per pamoką gauna daugiau dėmesio, mokytojo ir mokinių ryšys yra artimesnis ir šiltesnis. Be to, jie daugelį dalykų gali išmokti praktiškai, t.y. nuėję į mišką ar pievą, prie upės ir pan.
Tačiau bėda ta, kad dažniausia šeimų materialinė ir socialinė padėtis būna prasta, mokymosi motyvacija – žema, nes vaikai neturi gražaus tėvų pavyzdžio. Ne paslaptis, kad kaimo vaikai turi mažiau žinių, o jų mokymosi pasiekimai prastesni. Kaimo mokyklose trūksta ir specialistų – tokiose mokyklose ypač reikalingas psichologas, mokytojas padėjėjas, logopedas, spec.pedagogas.“
A.Sakalienė pabrėžė, kad pačios kaimo mokyklų bendruomenės galėtų būti aktyvesnės – pavyzdžiui, dalyvauti projektuose, rengti metodines dienas, daugiau įtraukti tėvelius, organizuoti jiems užsiėmimus. Be to, ir patys mokytojai turėtų pozityviau žvelgti į šiandienos padėtį, tobulintis, kelti kvalifikaciją ir atestuotis, nuolat mokytis: „Taip kaimo vaikui būtų rodomas geras pavyzdys. Kaimuose daug mokyklų yra renovuotų. Jos apsirūpinusios naujausiomis technologijomis, nors, pavyzdžiui, neturi bibliotekų, sporto salių.
Didesnei miesto mokyklai tai padaryti yra sunkiau. Miesto vaikai turi galimybę įvairiapusiškiau lavintis, lankytis muziejuose, teatruose, bibliotekose, parodose, koncertuose, edukacinėse programose, bendradarbiauti su kitomis mokyklomis, lankyti užklasinės veiklos centrus, dailės, muzikos, sporto mokyklas. Miesto vaikai turi daugiau galimybių taikyti įvairesnius darbo metodus ir būdus. Todėl jie yra komunikabilesni, drąsesni, savarankiškesni, auga ne šiltnamio sąlygomis.“
Kaimo mokyklos – bendruomeniškesnės
J.Šilinskaitė-Venslovienė pažymi, kad neretai būtent kaimo mokyklose jaučiama daugiau bendruomeniškumo, jos rodo itin kokybiškus veiklos rezultatus, o mokiniams sudaromos išskirtinės saviraiškos galimybės. Didelėse mokyklose suburti visus į bendruomenę sudėtingiau: „Pati ėjau į Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją, kurioje mokėsi arti tūkstančio mokinių. Čia bendruomeniškumo dvasiai kurti visi dėjome daug pastangų – vieni vedami jaunatviško idealizmo, kupini naivumo, kiti besiremdami gyvenimo patirtimi, geismu padėti besiformuojančioms asmenybėms. Artėjant naujiems Mokslo metams norisi palinkėti naivumo, kuris padeda pažvelgti kitaip, atvirumo naujovėms, kurių aplink mus tiek daug, ir ryžto pasinaudoti visomis galimybėmis.“
Mokytojo kvalifikacija – nuolat diskutuojama problema
Prof. dr. Valdonė Indrašienė, MRU Socialinės politikos fakulteto Edukologijos instituto direktorė, Socialinio darbo katedros vedėja:
„Kiekvienas iš mūsų norime, kad mus, mūsų vaikus ir artimuosius gydytų pačios aukščiausios kvalifikacijos gydytojai, o mokytų patys geriausi mokytojai ar dėstytojai. Specialisto kvalifikacija yra ir bus aktualus klausimas. Mokytojo kvalifikacija – ne tik aktuali, bet ir nuolat diskutuojama problema. Apie Mokytojo darbą, kitaip nei apie inžinieriaus, manosi išmanantis kiekvienas žmogus, sėdėjęs mokyklos suole. Pedagogo profesija, ko gera, yra labiausiai visuomenėje žinoma, aptarinėjama ir vertinama. Kai kas įrodinėja, kad geras mokytojas yra tas, kuris gali užmegzti su mokiniais santykius ir sukurti ugdančią bei asmens tobulėjimui palankią aplinką. Kiti gerą mokytoją apibūdina kaip žmogų, kuris vertina mokslą ir puikiai išmano tam tikrą akademinį dalyką. Dar kiti teigia, kad geras mokytojas yra tas, kuris gali sužadinti mokinių energiją veikti. Vis dėlto geras mokytojas pirmiausia įvertina mokinių vertybes ir „naudojasi“ šia informacija, planuodamas pamokos motyvą. Jis padeda mokiniams įvardyti ir pervertinti savo vertybes.
Šiuolaikinėje visuomenėje vyksta nuolatiniai intensyvūs socialinio, ekonominio ir organizacinio gyvenimo pokyčiai. Mokymasis, tobulėjimas yra būdingas visoms veikloms, kuriomis užsiima žmogus. Jis pagal svarbumą žmogaus gyvenime yra beveik toks pats svarbus, kaip ir draugystė ar darbas. Tačiau mokyklose, kaip ir kitose visuomenės gyvenimo srityse, iškyla naujų, spręstinų problemų, kurioms išspręsti pedagogams dažnai nepakanka įgytų kompetencijų. Dėl to būtina nuolat mokytis ir keistis. Įsigali naujoji edukacinė paradigma, pabrėžianti mokymąsi kaip visą gyvenimą trunkantį procesą. Tai suprantama kaip veikla, kurioje žmogus plėtoja savo kompetencijas.
Šiame kontekste kinta ir švietimo sistemos, mokyklos ir pedagogų veiklos padėtis. Nuolatinės permainos moksle ir technikoje, socialinės transformacijos kelia naujus reikalavimus mokyklai, o kartu ir pedagogo karjerai. Be to, profesinė veikla jau neįsivaizduojama be profesinio tobulėjimo. Mokyklos organizacinės struktūros pokyčiai, bendras sprendimų priėmimas, pastangos paskatinti aktyviau dalyvauti tėvus ir bendruomenę – visa tai verčia švietimo darbuotojus naujai pažvelgti į tai, kaip jie turi atlikti savo darbą, apmąstyti darbovietės kultūrą. Kad pedagogai galėtų perprasti ir sėkmingai imtis naujų vaidmenų, visų lygmenų švietimo darbuotojams būtinas kvalifikacijos tobulinimas. Tačiau klausimai, kaip veiksmingai jį organizuoti, kiek būtina šį procesą reglamentuoti ir ar iš viso būtina, aktualūs ne vienam švietimo srityje dirbančiajam.“