Puikiai egzaminus išlaikiusi ir į 5 universitetus – vieną Lietuvoje ir keturis užsienyje – įstojusi mergina nusprendė visų pasiūlymų atsisakyti ir išvykti į Šveicariją.
„Visuomet mąsčiau kitaip nei mąsto dauguma mano bendraamžių. Nemėgau mokyklos. Man patinka laisvė. Manau, kad visų pirma reikia pažinti ir išpuoselėti save kaip asmenybę, išmokti neįkainojamas gyvenimo pamokas, o tik tada galima pradėti galvoti apie būsimą karjerą“, – įsitikinusi mergina.
Šiuo metu ji gyvena Šveicarijoje, lietuvės ir švedo šeimoje, kur atlieka vyresniojo vaiko pareigas, vėliau ketina keliauti po Indiją, o paklausta, ar dar kada planuoja sugrįžti į Lietuvą, tik linksmai atsidūsta – „nežinau“.
Nekentė suvaržymų
G. Trinkūnaitė pasakoja visuomet mėgusi laisvę. Todėl jai keista, kad mokyklose liepiama skaityti tam tikras knygas, pamokų metu negalima kramtyti gumos ar klausytis muzikos.
„Tokios smulkmenos kuria atmosferą. Pavyzdžiui, man viską paprasčiau atlikti ar suprasti klausant muzikos. Aš netgi skaitau klausydama muzikos. Sėmiausi iš mokyklos tiek žinių, kiek norėjau ir kiek man reikėjo. Lietuvoje mokslo sistema yra labai stipri, gal net per stipri. Norime sukurti universalų žmogų, todėl kiekvienas mokinys turi mokytis net tokių dalykų, kuriems neturi jokių gabumų. Manau, kad mokytojai turi pažinti savo mokinius, turime vaikams skirti individualų dėmesį, nes dažniausiai po kelių metų praleistų vidurinėje paaugliai jaučiasi tiesiog pasimetę – jie nežino, ką veikti toliau. Tuomet jei iš visų pusių jaučia spaudimą – rinkis teisės ar medicinos studijas, uždirbk daug pinigų, tai griauna mūsų gyvenimus“, – atvirauja mergina.
Visuomet mėgusi madą, stilių ir žurnalistiką, ji svarstė stoti į šios krypties mokslus, tačiau dabar prisiminusi tokias savo mintis tik juokiasi.
„Tai gali būti tik aistra, hobis, bet šiems mokslams laiko gaišti dabar nebegalėčiau“, – patikino ji.
Nepažįstami žmonės tapo antrais tėvais
Kai priėmė sprendimą netęsti mokslų, G. Trinkūnaitė ir pati patyrė artimųjų spaudimą. Jie manė, kad taip elgdamasi jauna mergina tiesiog iššvaistys savo laiką veltui.
„Dauguma sakė: ir ką gi tu veiksi? Kelionėms reikia pinigų, todėl tik emigruosi ir dirbsi kaip dauguma. Tačiau aš nepasidaviau. Susiradau programą, kuri veikia tokiu principu – mergina ar vaikinas gali pasirinkti bet kokią norimą aplankyti pasaulio šalį, išvykti ten ir gyventi kaip visateisis šeimos narys, mokytis tos šalies kalbos, susirasti draugų iš bet kurios pasaulio dalies, gauti kišenpinigių ir iš savo piniginės neišleisti nė cento. Projekto esmė yra darbas su vaikais.
Dažniausiai šeimos ieško pagalbininko, kuris padėtų prižiūrėti jų vaiką. Tačiau tai tikrai nėra auklės darbas. Greičiau jau – vyresniojo vaiko pareigos. Kartais yra prašoma nuvežti vaikus į mokyklą ar būrelį, padėti su namų ruošos darbais ir, žinoma, prižiūrėti mažuosius. Kiekviena šeima turi skirtingų reikalavimų, tačiau tikslas yra bendras – priimti jaunuolį į savo šeimą kaip narį, o ne kaip tarnaitę ar tarną. Jeigu iškyla kažkokių problemų, visada galima išvykti“, – pasakojo mergina.
Šveicarijoje ji apsigyveno lietuvės ir švedo šeimoje, auginančioje du vaikus – vienerių metų berniuką ir trejų mergaitę.
Lietuvius painioja su latviais
„Šeima, kurioje gyvenu, yra labai draugiška ir paprasta. Taip suartėjome, kad kartais atrodo, jog jie yra antri mano tėvai. Kartu su jais važiuoju į visas keliones – jau buvome Italijoje, lapkritį planuojame kelionę į Paryžių. Mano naujasis tėtis yra pamišęs dėl dviračių sporto, mama – domisi sveiku gyvenimo būdu, žaliavalgyste. Atvykusi į šią šeimą taip pat pat pakeičiau savo gyvenimo būdą ir mitybą. Šeimoje dirba tik tėtis, todėl po pusryčių lieku su mama ir vaikais, kartu keliaujame į šalia esančius miestus, o vakare visi susirenkame pavakarieniauti. Taip pat du kartus per savaitę einu į prancūzų kalbos kursus, nes gyvenu prancūzakalbiame kantone. Savaitgaliais galiu veikti, ką noriu, todėl dažniausiai laiką leidžiu su naujais draugais“, – savo gyvenimo svečioje šalyje akimirkomis dalijosi mergina.
Šveicariją G. Trinkūnaitė vadina Europos rojumi. Kasdien ji gėrisi kalnais, Ženevos ežeru ir sąžiningais žmonėmis.
„Šveicarai yra labai nuoširdūs ir sąžiningi. Mane nustebino, kad čia esančiose fermose – savitarna. Tai reiškia, kad pats susimoki ir niekas tavęs netikrina. Tiesa, viskas čia – labai brangu, tačiau aš to neretai net nepastebiu, nes man nereikia mokėti beveik už nieką. Labai liūdna tik tai, kad jie dažniausiai nežino, kas ta Lietuva. Na, bent jau nebando spėti, kad ji yra Rusijos sudėtyje, dažniausiai mus painioja su latviais“, – pasakojo mergina.
Nors artimiausios savo ateities su Lietuva ji nesieja, savęs tipine emigrante nevadina.
„Norėčiau paraginti bendraamžius nebijoti, nusiteikti ir atkreipti dėmesį į savo norus, tikslus, įdėti jėgų tą įgyvendinti, nes tokios mintys veš ir veža pirmyn“, – mokė mergina.