Peticijos autoriai tvirtina, kad Švietimo ir mokslo ministerijos pavedimu rengiama ir jau 2015-aisiais planuojama taikyti programa paruošta neprofesionaliai, pristatomų literatūros reiškinių atranka „atlikta remiantis vien siauromis politinėmis nuostatomis ir problemiškomis literatūrologinėmis hipotezėmis, nepaisant literatūros, kaip meno rūšies, specifikos ir mokinių amžiaus tarpsnių psichologijos“. Peticijoje piktinamasi, jog ji parengta neįvykdžius edukologinių tyrimų, nesikonsultuojant su psichologais ir vaikų literatūros specialistais, pedagogų bendruomene.
Pasak programos kritikų, programa yra perkrauta, vyrauja tautosakos kūriniai ir vadinamieji tradiciniai tekstai, o šiuolaikinei literatūrai vietos beveik nebelieka. Anot pedagogų, 5-6 klasių mokiniams siūloma skaityti Martyno Mažvydo, Kristijono Donelaičio, Motiejaus Valančiaus, Mikalojaus Daukšos, kitų senųjų autorių tekstus, kurie tokio amžiaus vaikams sunkiai suvokiami. Tuo metu 7-8 ir 9-10 klasėse paaugliai raginami toliau tyrinėti tautosaką, studijuoti Biblijos ir antikos autorių tekstus. Į privalomąją programą įtraukti ir Lietuvos kunigaikščių laiškai ar visuomenės veikėjų ir politikų kalbos esą atims skaitymo malonumą. Tai, jog šios nuostatos yra tolimos vaikams, patvirtina ir Vilniaus universiteto docentas, vaikų literatūros ekspertas Kęstutis Urba.
Pedagogai ir akademinė bendruomenė piktinasi, jog pagal dar neįsigaliojusią programą jau rengiami ir nauji vadovėliai. Tuo metu vienas programos rengėjų, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docento Darius Kuolys tvirtino, kad darbo grupė siekė įdiegti didesnį pasitikėjimą nacionaline literatūra ir sava kultūros tradicija. Taip pat esą buvo vadovautasi ir kitų valstybių analogijomis, kurios į programas įtraukdamos ir bendruomenei svarbias politikų ar visuomenės veikėjų kalbas, telkiančias bendruomenę, ginančias tam tikras vertybes.