Ji nėra mergaitė iš kaimo, nieko nemačiusi, jos šeima anaiptol ne socialiai remtina. Gertrūda į susitikimą su manimi atėjo ką tik iš grožio salono, kur jai padarė precizišką manikiūrą. Mergaitės drabužiai pirkti populiariausiose Vilniaus parduotuvėse, o pasaulio ji mačiusi, matyt, daugiau nei daugelis iš mūsų. Kelionės, pramogos, įnoriai, papuošalai, Barbės... Viskas...
Nieko tam vaikui neatsitiks...
Užsukame į vieną iš judriausioje miesto gatvių esančių kavinių. Prisėdame. Greta sėdinčios moteriškės itin kritiškai nužvelgia Gertrūdos trumpučius šortukus, gilią iškirptę ir pūpsantį pilvuką. Moterys, užaugusios dar tais laikais, kai per visas televizijas buvo transliuojamos laidos, kuriose užsidegę tarybinės namų šeimininkės aršiai gindavo poziciją jog „sekso Tarybų Sąjungoje nėra“, susižvalgo ir puola įnirtingai aptarinėti mergaitę.
Tikros „davatkos“ nepaslėps net dalykinis kostiumėlis ir banko darbuotojos kortelė jo atlape.
Tuo tarpu Gertrūdai visiškai nė motais, kas dedasi aplinkui. Kai pakeliu akis nuo valgiaraščio ji kuo ramiausiai dėbteli į greta sėdinčias „davatkas“ ir godžiai įtraukia cigaretės dūmą. „Tik nepradėkit pasakoti, kad rūkyti nėščioms negalima. Man tėvas kasdien smegenis ūžia, bet man dzin. Užkniso. Aš ir taip mažiau rūkau, o tos kelios cigaretės per dieną – nieko tam vaikui neatsitiks,“ – atkerta mergaitė, pastebėjusi mano kiek skeptišką žvilgsnį.
Kūdikis – „svingerių vakarėlyje“
Pradedame kalbėtis apie Gertrūdos gyvenimą. Paprastai, išgirdus pastojusių nepilnamečių gyvenimo istorijas, nejučia kyla užuojauta: kaip auginti vaiką vienai (nes tėtis beveik visada kur nors prasmenga), o kur žavi jaunystė, galų gale – karjera... Bet šį kartą, klausantis istorijų apie triukšmingus vakarėlius, neišsemiamus klodus žolės ir begales draugų nejučia kyla klausimas – ar įmanoma būti tokiems kvailiems?
Kas vaiko tėtis? Geras klausimas...
Berods, šiuolaikinis „naujasis“ jaunimėlis nusprendė surengti masinį vakarėlį, trukusį net keletą dienų. „Vakarėlis“ jo pabaigoje, matyt, pradėjo priminti svingerių šou.
„Nežinau nuo ko pastojau. Tada mylėjausi net su keliais vaikinais. Paskui baigėsi prezervatyvai, buvom už miesto ir niekas nenorėjo važiuoti jų nupirkti,“ – šaltu veidu pasakoja Gertrūda.
Viskas baigėsi tuo, jog pinigingas tėvelis surado savo mažajai mergaitei „tėtį“. Padorų jaunuolį iš padorios šeimos. Bent jau taip jį apibūdina pati būsimoji mama. Ką gaus būsimasis tėtis? Karjerą...
Kas bus toliau?
Geras klausimas. Gertrūda į tai atsako trumpai: „O velnias žino...“.
Būsimoji mama gana rimtai planuoja, kaip jos gyvenimas turėtų atrodyti po 2 mėnesių, kai pasaulį išvys kūdikis. Tačiau greičiau atrodo, jog ji konstruoja eilinį Barbės namelį, kurį vos panorėjusi galės išardyti. Mergina vis dar beatodairiškai pasitiki tėvu.
„Viskas bus normaliai. Tėtis jau ruošia vestuves ir sakė, kad padovanos namą. Nenoriu gimdyt Lietuvoj, tai gal važiuosiu pas sesę į užsienį. Vaiką paliksiu jai, o su vyru važiuosim kur pailsėti. Auklę kokią nusamdysiu. Mokyklą baigsiu eksternu – nenoriu ten grįžti. Ką veiksiu? Nežinau. Šiaip turėsiu ką veikt. Pailsėti noriu, daugiau laisvalaikio,“ – nesustodama kalba Gertrūda.
Mergaitė vis dar vaikiškai svajoja apie manekenės karjerą. „Va, tik tas pilvas labai trukdo dabar. Vėliau reikės labai smarkiai sportuoti, kad atgaučiau ankstesnes formas,“ – rankomis perbraukusi pilvuką užsispyrusiai suraukia kaktą Gertrūda.
Myli-nemyli-nereikia?
Balta suknelė ir trijų aukštų tortas. Iš meilės apsvaigusi nuotaka ir įsimylėjęs, stilingu kostiumu apsitempęs jaunikis... Apie tai svajoja Barbėmis žaisdamos mažos mergaitės. Šioje istorijoje visa tai irgi beveik bus: ir tortas, ir balta suknelė, ir net – rūtų vainikėlis... Trūksta tik vieno. Kad jaunoji būtų apsvaigusi ne iš pasididžiavimo tokia „didele“ ir gražia švente, surengta jos garbei, bet būtų apsvaigusi iš meilės. Deja, šiuo atveju viską lems vedybinės sutartys ir advokatai, o graži šventė bus rengiama tik žmonių akims paganyti.
„Ar myliu savo sužadėtinį? Nežinau. Gal... O galų gale, koks skirtumas – pagyvensim, pamatysim, juk visada galima išsiskirti ir susirasti kitą gyvenimo draugą,“ – pakankamai logiškai, tačiau gana žiauriai samprotauja Gertrūda.
Ir teisingai – kam vargintis ilgais įsipareigojimais. Juk netrukus gali būti kitas vakarėlis, kuriame vėl bus daug alkoholio, žolės, bus daug jaunų, aistringų kūnų. Galbūt vėl pritrūks prezervatyvų, o visi tiesiog tingės važiuoti jų nusipirkti. Ką gali žinoti...