Tai parodė jo vadovaujamos įstaigos atliktas tyrimas, kuriame apklausta apie 800 moksleivių, besimokančių profesinėse mokyklose. Iš viso jų Lietuvoje – maždaug 19 tūkstančių.
Tuo metu Lietuvos profesinio mokymo įstaigų asociacijos viceprezidentas, Alytaus profesinio rengimo centro direktorius Vytautas Zubras DELFI sakė, kad, jo žiniomis, greičiausiai, emigracijos mastai kiek mažesni. Palikti Lietuvą svarsto maždaug 30-40 proc. profesinių mokyklų absolventų. Tačiau, pripažįsta jis, ir tiek šaliai yra per daug.
Emigracija pasigrobia vis daugiau
„Vykdome projektą tarp Italijos, Rumunijos, Bulgarijos, Čekijos ir Lietuvos, kurio metu komandiruojame profesinių mokyklų absolventus į giminingas įmones kitose šalyse trims mėnesiams tam, kad jie galėtų pasitobulinti. Gal dėl Rumunijos ir Bulgarijos būtų galima abejoti, tačiau, pavyzdžiui, Italija yra puiki šalis. Galime įdarbinti gerose įmonėse, norime padėti mechanikams, autoservisų darbuotojams, apdirbantiems metalą, tačiau pastebime, kad ši galimybė jų nedomina. Jaunuoliai kažkur atlieka praktiką, tačiau daugiau tobulėti jiems nelabai įdomu. Jie nori kuo greičiau baigti mokslus ir 70 proc. jau galvoja, kad Lietuvoje nedirbs“, – DELFI aiškino D. Arlauskas.
Jo teigimu, įvertinus dar tai, kad emigruoti žada bene 30 proc. abiturientų (apie tai DELFI rašė čia), situaciją jis linkęs vadinti gana dramatiška.
„Mes labai nustebome tokiais rezultatais, nes buvome nusiteikę optimistiškai“, – pripažino Lietuvos darbdavių konfederacijos generalinis direktorius.
Neleidžia tobulintis, nes bijo prarasti
Jis taip pat pastebėjo, kad šiame kontekste išleisti darbuotojus tobulintis užsienyje nėra linkę ir lietuviai darbdaviai.
„Mums tiesiai sako, kad išsiųsti tai tas pats, kas prarasti. Bijo, kad susižavės, susigundys didesniu atlyginimu. Tačiau tai kita problema – įmonės tampa labai uždaros, o darbuotojų galimybės tobulėti labai sumenksta“, – sakė D. Arlauskas.
Anot jo, nenuostabu, kad dėl pastarųjų įvardytų dalykų situacija Lietuvoje su darbininkais – labai bloga.
„Todėl ir tenka galvoti, ką daryti. Galima atsivežti jau paruoštus darbuotojus iš kitų šalių, tačiau čia jau prabunda mūsų tautinė savimonė, profsąjungos pradeda aktyviai priešintis... Darbdaviai dabar atsidūrė nepalankių aplinkybių centre“, – pastebėjimais dalinosi pašnekovas.
Jo teigimu, šiuo metu Lietuvoje labai trūksta automobilių servisų darbuotojų, mašinų operatorių, mechanikų, darbuotojų, dirbančių su elektriniais įrenginiais – praktiškai visų, kur reikia ką daryti rankomis.
Gundosi sėkmės istorijomis
Paklaustas, kas, jo manymu, skatina emigraciją, D. Arlauskas teigė, kad populiariausias veiksnys – sėkmės istorijos, kuriose dėstoma, kaip užsienyje gerai ir kiek daug pavyksta užsidirbti. Kita vertus, pripažino jis, tai tikrai ne visada yra melas.
„Kalbant apie darbininkiškas profesijas, tobulėjimo ribos nėra labai aukštos. Tu netapsi akademiku ar kokiu laureatu. Pasieki tam tikrą lygį ir nori, kad už tai atitinkamai būtų mokama. Tačiau Lietuvoje dar nėra tiek daug įmonių, kurios gali sau leisti mokėti didelius atlyginimus. Situacija yra labai aiški – su tuo pačiu išsilavinimu ir patirtimi kokioje Danijoje gali gauti kelis kartus didesnį atlyginimą, o išvažiuoti iš Lietuvos šiandien labai paprasta ir įsitvirtinti ne taip sudėtinga kaip prieš, tarkime, 16 metų“, – pasakojo jis.
D. Arlauskas neslėpė, kad užsienyje dirba ir jo sūnėnas, kuris neseniai atostogavo viename Anglijos mieste.
„Tas miestas yra panašaus dydžio kaip Ukmergė, o 60 proc. dirbančiųjų jame – lietuviai, yra latvių, rusų. Tai Jūs įsivaizduokite, emigrantai jaučiasi praktiškai kaip namuose. Ta Europa dabar – kaip vienas didelis kaimas. Socialine prasme jiems nėra sudėtinga, kalbą moka, algos didesnės, o kainos – jie pasakoja, kiek kas kainuoja. Man įsiminė, kad „Vilniaus pergalės“ saldainiai ten dvigubai pigesni negu Lietuvoje“, – pasakojimais dalijosi Lietuvos darbdavių konfederacijos generalinis direktorius.
Per 3 mėnesius – butas, baldai ir automobilis
Savo ruožtu pats sūnėnas, anot D. Arlausko, per tris mėnesius darbo svetur išsinuomojo 2 kambarių butą, nusipirko baldus ir automobilį.
„Jei mano sūnėnas tą patį darbą dirbtų Lietuvoje, jo atlyginimas šiuo metu būtų 3 kartus mažesnis. Jei dar įvertinsime tai, kad jis dar neturi daug patirties, tobulės, po metų ar dviejų jam kels atlyginimą, tai skirtumas greitai bus dar didesnis“, – aiškino pašnekovas.
Pasak D. Arlausko, tiems, kuriems nereikalingas aukštesnis socialinis statusas, materialinės sąlygos labai svarbios, todėl ir užsienyje jiems tikrai labai patogu.
„Dirbantiems kūrybinėje industrijoje, žurnalistams ar aktoriams svetur būtų sudėtinga, bet būtent darbininkai ten gali lengvai susirasti darbą, o po to sako: „Žinai, aš ten pasijutau žmogumi“, – kokios yra emigrantų nuotaikos, pasakojo pašnekovas.
Negailėjo kritikos
Paklaustas, ką patartų daryti, kad sustabdytume tokius emigracijos mastus, D. Arlauskas tikino, kad svarbu kelti ne tik materialinę išteklių bazę.
„Lietuvoje daugėja įmonių, kurios gali, vaizdžiai tariant, susiurbti aukštos kvalifikacijos specialistus, bet, pasakysiu taip: Darbo birža labai silpnai su jomis dirba. Pačioms joms susirasti darbuotojus nėra paprasta. Aišku, yra aktyvių, dirbančių tiesiogiai per asocijuotas struktūras, su mokyklomis bendraujančių, bet šiuo atveju daug didesnį vaidmenį galėtų vaidinti Darbo birža. Dabar jie dirba ne su įmonėmis, mokyklomis, potencialiais darbuotojais, o su tais, kurie yra beviltiški struktūrinės bedarbystės subjektai“, – kritikos neslėpė jis.
Pasak D. Arlausko, labai svarbu ir specialistus ruošti regionų poreikiams. Tai puikiai išvystyta užsienyje, tačiau silpnai – Lietuvoje.
Per savaitę Norvegijoje uždirba daugiau nei per mėnesį Lietuvoje
Savo ruožtu V. Zubras sakė dar prieš keletą dienų su Alytaus profesinio rengimo centro mokiniais kalbėjęs apie emigraciją. Jų argumentas dažniausiai vienas – Lietuvoje esantys atlygiai už darbą netenkina.
„Dėl to jie ieško įvairių alternatyvų. Ne tik emigruoja, tačiau, tarkime, įsidarbina įmonėje, kuri yra Lietuvoje, tačiau vykdo statybų darbus Norvegijoje. Man sakė, kad per savaitę jie ten uždirba daugiau nei per mėnesį uždirbtų likę Lietuvoje. Dar jaunam asmeniui, neturinčiam daug patirties, mokamas bent 5 kartus didesnis atlygis“, – dėmesį atkreipė jis.
Šioje vietoje, V. Zubras pastebėjo, didėja ir reikalavimai profesinėms mokykloms – kelti kompetenciją kartu su mokiniais ir dėstyti kuo kokybiškiau, kadangi užsienyje ir darbo technologijos paprastai skiriasi.
„Suprantu, specialistai turi sugebėti atlikti tam tikrus darbus, tačiau ir mes, ir darbdaviai turi stengtis ir integruoti juos į darbo rinką, ir būti pasiruošę atitinkamai sumokėti“, – pabrėžė jis.
Patarė, ką daryti
Pasak V. Zubro, sunku vienareikšmiškai pasakyti, kokių specialybių atstovai labiausiai gundosi emigracija, tačiau, pastebi jis, šiuo metu darbuotojų Lietuvoje labai trūksta statybų ir paslaugų sektoriuose, inžinerinėje pramonėje.
„Yra ir tokių mokinių, kurie siekia atlikti praktiką labai aukštų technologijų įmonėje, nes sieja savo ateitį su užsieniu. Didžioji dalis profesinių mokyklų taip pat organizuoja įvairius mobilius projektus su partneriais įvairiose šalyse. Dažniausiai – mokymosi laikotarpiu, per gamybinę praktiką, kuri trunka nuo 2 iki 5 savaičių. Į tokias stažuotes, drįsčiau teigti, mokiniai vyksta noriai. Galbūt problemų kyla su projektais, kurie organizuojami jau baigus profesines mokyklas. Mokiniai dažniausiai nori kuo greičiau pradėti dirbti, gauti atlygį, tad galbūt tai turi įtakos tokių projektų populiarumui. Nemanau, kad ir darbdaviai labai bijo savo darbuotojus išsiųsti į įvairius mokymus. Tačiau, galbūt, jie vyksta tuomet, kai darbas būna labai intensyvus. Tarkime, ieškoma statybininkų ar aukštalipių vasarą“, – kodėl D. Arlausko siūlyta programa nesusilaukė susidomėjimo, svarstė V. Zubras.
Paklaustas, kaip galėtų patarti kovoti su profesinių mokyklų absolventų emigracija, jis aiškino, kad labai svarbu ne tik kelti atlyginimus šios srities darbuotojams, bet ir pasirūpinti sąžiningu profesiniu orientavimu.
„Reikia sudominti, padėti pasirinkti tą mokymo programą, kuri jam patinka, yra paklausi mūsų darbo rinkoje. Tuomet ir galimybės įsidarbinti, gauti geresnį atlyginimą yra didesnės. Kita, turime labai glaudžiai bendradarbiauti su verslo institucijomis. Matome, yra įvairios mokymo formos, tarkime, pameistrystė. Dirbant kartu kaip komanda, į mokinį žiūrint kaip į būsimą darbuotoją, manau, labai teigiamai paveiksime mokinio galimybes pasilikti Lietuvoje“, – aiškino Lietuvos profesinio mokymo įstaigų asociacijos viceprezidentas.