Tai teko patirti 23-ejų Tomui (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi), kuris mokytoju pradėjo dirbti tik šiemet. Vieno nedidelio miesto mokykloje jis dėsto istoriją.
Šiuo metu Tomas moko 6 vaikų klases – nuo penktokų iki septintokų. Tačiau atlygis už tokį darbą – vos daugiau nei 200 eurų per mėnesį, nors tai, ką tenka kęsti, sunkiai apibūdinama žodžiais.
„Kai pradėjau dirbti, žinojau, kad mūsų švietimo sistema yra dugne. Bet kad tokiame, kažkaip nesitikėjau“, – prieš pradėdamas pasakoti, su kuo per šiuos mėnesius susidūrė, tik atsidūsta pašnekovas.
Mėnesio alga – 230 eurų
Jis pavaduoja kolegą, kuris dirbti šiuo metu negali dėl sveikatos. Oficialiai alga Tomui mokama už pusę etato – 12 kontaktinių valandų.
„Praėjusį mėnesį gavau gal 230 eurų. Čia ne paslaptis. Tačiau kaip pavaduojančiam mokytojui man mokama tik už faktinę pamoką, tad, jei mokykloje vyksta kokia tai sporto diena ar būna atostogos, visi normalūs pedagogai gauna algą už tai, o aš ne, nors darau lygiai tą patį kaip jie“, – apie stebimą nelygybę pasakojo Tomas.
Tačiau, skaičiavo jis, net jei dirbtų dvigubai daugiau kontaktinių valandų ir įprastai, greičiausiai kas mėnesį gautų tik vos daugiau nei 500 eurų siekiančią algą.
„Iš pradžių buvau entuziastas, prieš kiekvieną pamoką papildomai ieškodavau informacijos, skaitydavau, galvodavau, ką galėčiau parodyti. Būdavo, kad pasiruošti vienai pamokai trukdavau ir dvi valandas“, – pripažino Tomas.
Tačiau dabar jis aiškino nusileidęs ant žemės ir supratęs, kad tiek stengtis nėra verta – to neįvertina nei mokiniai, nei jų tėvai.
Kaip praeina 45 minutės
Tomas plačiau papasakojo ir apie tai, kaip paprastai praeina kiekvienai pamokai išdėstyti skiriamos 45 minutės.
„Pirmąsias 5 minutes tu vaikus bandai nuraminti, kad susikauptų, pasidėtų telefonus ir viską kitą. Kai lieka 5 minutės iki pamokos galo, apie darbą vėl gali pamiršti, nes imama žvalgytis, kada skambutis, į kuprines pradedami krauti daiktai“, – aiškino mokytojas.
Jo teigimu, neretai priversti susikaupti nepavyksta ir per likusias 35 minutes, nes pedagogai dabar yra kone bejėgiai prieš vaikų savivaliavimą.
„Iš tų 35 minučių didžiąją dalį užsiimi auklėjimu, jei 10 min. kažko pamokai, tai jau idealu. Esi tarsi žandaras. Jei, pavyzdžiui, kažkas išsitraukia telefoną ir pradeda juo naudotis, tu prašai pasidėti. Tačiau jei tavęs neklauso, juk negali tą telefoną, tarkime, iš rankų išplėšti. Vaikai žino savo teises. Man yra buvę, kad parašius neigiamą pažymi vienas mokinių, dirbantis pagal palengvintą programą, atsisuko ir išrėžė, kad „Mano tėvas tuoj Jus nupirks“. Kai tokiu būdu bendraujama su mokytoju, kartais savo autoritetą labai sunku išlaikyti“, – tikino Tomas.
Iš šeštokės – pasiuntimas ant trijų raidžių
Jis neslėpė, kad emocijos, kai bandoma taip išmušti iš vėžių, kartais svyruoja ant kantrybės ribos. Vienintelis kol kas paauglius sustabdantis elementas – policija.
„Pirmąjį mano darbo mėnesį šeštokė, kai paprašiau jos persėsti į kitą suolą, mane pasiuntė „na....“. Ir tu tarsi negali nieko padaryti. Aišku, tuomet aš pakeičiau ir veido spalvą, ir kiek šaukiau, kiek nešaukiau, visi nutilo, ji išsigando. Nuvedžiau pas socialinę pedagogę ir ką? Ji surašė pasiaiškinimą ir viskas. Kartą dėl keiksmažodžių rašiau ir pareiškimą į policiją. Tačiau norėdamas per dieną parašytum ir 20 tokių“, – pripažino Tomas.
Tiesa, jei anksčiau pareigūnai aktyviau užsiimdavo prevencija, apsilankydavo mokyklose ir sudrausmindavo, tai dabar esą žiūri į tai aplaidžiau, pastebėjo pašnekovas.
Mamos pareiškimas privertė nuleisti rankas
Tomas stebisi, kad Lietuvos švietimo sistema sudaryta taip, kad jos centre atsiduria vaikas, po to – tėvai, mokyklos valdžia, o mokytojas nustumiamas į kone žemiausią padėtį.
„Tam mokytojui, taip jau paprastai tariant, kas nori, tas per snukį ir daužo. Jei tu kažką ne taip pasakei pamokos metu, ne kartą buvo situacija, kad tėvai paskambina ar ateina į mokyklą. Gyvenu mažame mieste, žinau, kad ta mama yra „Maximos“ pardavėja, aš mokslus baigęs ir man aiškina, kaip aš nepedagogiškai elgiuosi, klausia, kaip drįstu taip šnekėti, tikina, kad ne tokias užduotis vaikams parenku. Tačiau tu nieko negali pasakyti, nes yra jų viršus“, – pasakoja mokytojas.
Jis prisiminė ir antrą savo darbo mėnesį, kai vienas šeštokas per pertrauką bendraklasę išvadino įvairiausiais žodžiais.
„Mes, 3 mokytojai, nusivedę jį į kabinetą, reikalavome, kad atsiprašytų, kad taip kalba, tačiau jis pareiškė, kad to nebus. Auklėtoja iškvietė jo mamą, tačiau ji tik pasakė, kad „Mano vaikas yra labai gražus, susilaukia daug merginų dėmesio, todėl kai kurias jų gali ir pasiųsti“. Šalia nebuvau, nežinau, bet ir tai išgirdusi auklėtoja, kuri 30 metų dirba mokykloje, sakė, kad tiesiog nusviro rankos“, – pasakojo Tomas.
Jo teigimu, panašiai besielgiančių tėvų dabar – labai daug. Pavyzdžiui, teko Tomui išklausyti ir priekaištų, kodėl kontrolinio metu buvo duotas testas, nors tokia atsiskaitymo forma naudojama net egzamine. Mama skundėsi nematanti, kurie atsakymai geri ar blogi, stebėjosi, kaip čia jai vaiką dabar reikės išmokyti.
„Man atrodo, kad ta supermamyčių ir supertėvelių karta auga nežmonišku greičiu. Ta kariauna didėja ir tu nuolat, kiekvieną savaitę sulauki skambučių. Kažkuo esą nepatenkinti tėvai arba ateis į mokyklą, arba užterorizuos skambučiais“, – pastebėjo Tomas.
Lygis labai krito: dėmesio nekoncentruoja ilgiau nei 5 minutes
Savo ruožtu mokinių bendras lygis, pastebėjo jis, labai kritęs. Šiuolaikiniai paaugliai, Tomo teigimu, neišlaiko dėmesio ilgiau nei 5 minutes.
„Mano supratimu, niekur nedingsi, jei nori išmokti istorijos, turi daug skaityti arba klausytis. Tokia yra specifika. Tačiau mokiniai nesukoncentruoja dėmesio ilgiau nei 5 minutes. Jei tu iškalbi tiek laiko nepertrauktas, tai kažkas nerealaus, savimi tada džiaugiesi“, – tikino mokytojas.
Anot jo, mokinius per pamokas labai sunku įdarbinti, nes mokslas, kai jie turi daug klausyti ar rašyti iš esmės laikomas neįdomus.
„Mokiniai neįsimena elementarių dalykų. Tu atsistojęs prieš klasę tą patį per tą patį bent 5 pamokas iš eilės kartoji, tačiau kontrolinio metu klasėje tik 6 vaikai iš 25 sugeba atsakyti į tą klausimą“, – stebėjosi Tomas.
Pažymių nebesureikšmina
Jis taip pat aiškino pastebėjęs, kad jei anksčiau, tuomet, kai jis mokėsi mokykloje, pažymys dar kažką reikšdavo, dabar to nebėra.
„Jei vaikas yra nemotyvuotas ar tiesiog nenori mokytis, tu gali jam sakyti 1, 2 ar 3, bet jam visiškai vienodai. Jis žino, kad mokytojas metų gale bus priverstas „daryti pataisas“, dar daugiau, nujaučia, kad mokykla nenorės su juo terliotis, kam palikti antrais metais“, – kaip mąsto mokiniai, perpasakojo Tomas.
Jo teigimu, panašią situaciją stebi ir kiti mokytojai, su kurias jam tenka bendrauti.
„Mokiniai dabar visiškai neturi ambicijų. Jei klasėje tu randi 3-4 vaikus, kurie sėdi ir tavęs klauso, tai jau gerai. Klasėje maždaug tiek mokinių ir yra suinteresuoti pažymiais. Buvo atvejis, kai kontrolinio metu penktokai gavo blogus pažymius, mamos rašė, jie verkė kruvinomis ašaromis, kad leisčiau pagerinti balus, auklėtoja prašė, nes pirmi metai, kai jie ėmė pažymius gauti. Leidau, nėra gaila, paprašiau išmokti 10 datų ir taikiau principą, kad už tai pažymį pakelsiu dviem balais, už 5 datas – vienu. Tačiau pasitaisyti atėjo 3 žmonės“, – paradoksą įvardijo Tomas.
Iš 20 vaikų 6 turi spec. poreikių
„Didelė bėda ir integracija. Viskas gražiai skamba, bet štai ateini į klasę ir matai 20 vaikų, 5 iš jų su skirtingomis palengvintomis programomis, 1 mokomas individualizuotai ir 3 itin gabūs. Ir tu esi vienas jaunas mokytojas, negana to, kad ir taip kiekvienai pamokai ruošiesi, nes nesi prikaupęs patirties, dar turi pasirengti specialias užduotis kiekvienam tų vaikų“, – pasakojo mokytojas.
Kenčia gabieji
Jis tikino suprantantis, kad galbūt bus palaikytas sovietinio tipo ar konservatyviu, bet vis tiek neišsižada nuomonės, kad jei tokie mokiniai nori sėdėti bendroje klasėje, su jais nuolat turi dirbti padėjėjai.
„Jei norima juos integruoti, tuomet ir prie mokinio turi būti pastatyta padėjėja, kaip yra Vakarų pasaulyje – ne tik mokytojai, bet ir mokiniai turi padėjėjus. Mūsų mokykloje po pusę etato dirba 4 mokytojai padėjėjai. Tačiau įstaigoje mokosi ir vienas pradinukas, nuo kurio atsitraukti negali, kitą laiką jie leidžia lietuvių kalbos ar matematikos pamokose, pas mane neateina“, – pasakojo Tomas.
Jam nesuvokiama, aiškino, kai mokytojas paliekamas vienas su 6 vaikais, kuriuos ugdyti paskirta pagal palengvinta programą. Nors tokiam pedagogui ir mokamas didesnis atlygis, Tomas tikino, kad kokybiškai vesti pamoką tokių skirtingų lygių mokiniams neįmanoma.
„Man kartais atrodo, kad mokykla net siekia, kad būtų daugiau panašių vaikų, nes, kiek žinau, jiems priklauso didesnis mokinio krepšelis. Tačiau aš pats jaučiu, kad nepasiruošiu gabiųjų ugdymui – tik vidutiniokų ir palengvintos programos“, – pripažino Tomas.
Įvardijo, kaip situaciją reikėtų keisti
Jis taip pat stebėjosi, kaip vyresni mokytojai nieko nesupranta apie technologijas ir dėl to neretai tampa patyčių objektais.
„Vaikus, o ypač paauglius, turėtų mokyti panašaus lygio, amžiaus mokytojai. Darbo krūviai jiems turėtų būti paskaičiuoti normaliai, sudaromos sąlygos dirbti. Kita vertus, mokykloje turi atsirasti ir mokytojų teisės – pastaruoju metu akcentuojamos tik mokinių. O tuomet susiduriama su absurdiškomis situacijomis, kai tu negali iš klasės vaiko išvaryti, nes jei jis išėjęs nusisuks ranką, tu būsi kaltas, kad jo neprižiūrėjai. Jei mokytojui būtų duota daugiau įrankių sutramdyti vaikus, galbūt ir autoritetas išaugų, ir paklusnumas atsirastų. Sakoma, kad reikia apžaisti, bet kai prieš tave 25 paaugliai, kuriems tikrai ne istorija galvoje, nieko jau tu ten neapžaisi“, – aiškino pašnekovas, paklaustas, kaip situaciją dėl mokytojų padėties reikėtų keisti.
Jis taip pat kritikavo sugalvojusius Lietuvoje įvesti pakopinių mokyklų struktūrą. Anot Tomo, bendrauti su skirtingų klasių moksleiviais būtų naudingiau mokytojui, jie vieni kitus papildo, tai padeda praplėsti akiratį.
Mokytojo darbo nelaidoja, bet turi ir planą B
Mokytoju Tomas pasakojo pradėjęs dirbti, nes turėjęs įkvepiančių pavyzdžių, galvojęs, kad pedagogas turi būti autoritetas.
„Esu įsitikinęs, kad vis dėlto mokykloje mokytojas turi būti centre. Negali jo nei vaikai siuntinėti, nei tėvai jam nurodinėti. Žinoma, jie gali išsakyti pasipiktinimą, tačiau yra tam tikri metodai, kai tu aiškiniesi administracijoje ir panašiai, bet ne tiek, kai mokytojui dėl kiekvieno pasakymo duodama pylos. Tuomet tu susimąstai, kodėl mokeisi ir stengeisi būti geru mokytoju, pavyzdžiu kitiems“, – tikino pašnekovas.
Todėl, jei sulauktų pasiūlymo mokykloje, kur dabar dirba, pasilikti ilgesniam laikui, Tomas neslėpė, kad greičiausiai tokios galimybės atsisakytų. Tiesa, pripažino, būtų smalsu padirbėti gimnazijoje, kur mokosi daugiau motyvuotų asmenų.
Vis dėlto jis aiškino pasiruošęs ir planą B. Šiuo metu Tomas dirba ir kitą darbą, studijuoja magistrantūroje, nesusijusioje su pedagogika ar edukologija.