Aktorei, TV laidų vedėjai Beatai Tiškevič viešai prabilus apie žeminimą ir gniuždymą studijuojant LMTA, netyli ir kiti žinomi akademijos absolventai. Tuo metu B. Tiškevič kurso vadovė Silva Krivickienė aiškina, kad šioje temoje daug spekuliacijų. Jos manymu, depresijų lygis aukštas visoje šalyje, o LMTA nevysta nieko išskirtinio.
Vidiniai LMTA dalykai į viešumą pradėjo lįsti po akademijos studento Karolio savižudybės.
Pastatė prieš auditoriją, filmavo šokantį ir siūlė visiems kartu pasijuokti
D. Vaitiekūnas atsakė į DELFI portalo klausimus apie studijas LMTA. Pateikiame jo mintis:
„Man tikrai būtų sunku vertinti LMTA darbo kokybę dabar, nes su ta įstaiga nebeturiu jokių tiesioginių sąsajų. Kai perskaičiau praeitą savaitę pasirodžiusį LMTA vaidybos studento mamos laišką, kilo labai daug minčių, bet jų tiek daug, jog maniausi nesutalpinsiąs į keletą pastraipų. Todėl pamatęs Beatos pasisakymą socialiniame tinkle, nudžiugau, kad kažkas imasi dėstyti mintis ir nebijo pasidalinti savo patirtimi.
Vakar spaudoje skaičiau ir Karolinos Žernytės ir Aistės Diržiūtės pasisakymus. Tikėtina, kad kiekvienas LMTA studentas turi savitą studijų patirtį. Manau, kad yra tokių kursų, kuriems studijos akademijoje praėjo be emocinių traumų ir nuoskaudų. Ir tikrai labai daug priklauso nuo dėstytojų, pas kuriuos patenki, o ypač daug priklauso nuo kurso vadovo.
Kurso vadovas – tai ponas, nuo kurio malonės gali priklausyti, ar eisi lažą, ar išvengsi baudžiavos. Viena didžiausių bėdų, mano galva, kad vaidybos mokymo sistema Lietuvoje vis dar remiasi tam tikru autoriteto mokymo principu, kada pagrindinė atsakomybė tenka vienam žmogui – autoritetui – kurso vadovui, kuris savo nuožiūra taiko mokymo metodus.
Kitaip tariant, ketveriems metams surinkta 12-20 aktorių grupė atitenka vieno (kartais dviejų žmonių) „globon“. O „globėjas“ turi gan didelę autonomiją, kokius metodus taikyti, kokią vaidybos studijų programą sudaryti ir kokį krūvį studentams paskirti. Formaliai jis prižiūrimas katedros, bet tik formaliai. Tokioje sistemoje kurso vadovas gali piktnaudžiauti savo autoritetu į valias. Mūsų studijų metu buvo laikomasi nuostatos nesikišti į kurso vadovų darbą. Tai, kad kažkas žiauriom priemonėm, taikydamas psichologinį spaudimą ar kokią kitą taktiką, mokydavo studentus „gerai vaidinti“, akademijoje būdavo vieša paslaptis ir įprasta į tai „nesikišti“. Kaip ir nesikišama, jeigu dėstytojas-autoritetas nesilanko paskaitose.
Panaši retorika dažnai išgirstama kalbant apie smurtą šeimoje – svarbiausia „nesikišti“. Kaip visuomenei „nereikia“ kištis į smurto šeimoje problemas, taip LMTA katedrai atrodydavo, kad nereikia kištis į kurso „šeimos“ reikalus. Vienas dėstytojas porą mėnesių nesirodė paskaitose, mes nuėjome į dekanatą ir ten išgirdome: „Mes žinom. Mes jį esame išleidę neapmokamų atostogų“. Paklausėme, kodėl vietoj jo katedra neatsiunčia kito dėstytojo. Mums buvo pasakyta, kad jeigu norime, patys turėtume to „kito“ dėstytojo ir pasiieškoti, nes tai ne katedros, o mūsų kurso problema. Ir dar pridėjo, kad jeigu norime kažką keisti, reikia patiems imtis iniciatyvos ir susirasti naują dėstytoją.
Kiek aš mačiau ir sugebėjau tuo metu vertinti situaciją, tai mano kursas iš mūsų pagrindinių dėstytojų nepatyrė pažeminimų, patyčių. Keletas iš jų tikrai buvo puikūs ir geranoriški, mūsų negąsdino, neterorizavo. Turėjome kitokių problemų – kai kurie būdavo tokie malonūs, kad nesirodydavo keletą mėnesių ir netgi neateidavo į savo paties egzaminą. Bet pažymius surašyti sugebėdavo ir dar išdiferencijuodavo. Tiesa, buvo ir toks atvejis, kada viena mūsų šokio dėstytoja egzamino metu pasistatė studentą priešais auditoriją liepė šokti vienam, filmavo jį su video kamera ir siūlė visiems kartu pasijuokti iš kurso draugo. Bet tai tik vienetiniai atvejai, kurie mums primindavo, kad buvome iš tų laimingųjų, kurių įkaitais nepaėmė joks feodalas.
Kitų kursų patirtys buvo kitokios, kai kurių – gerokai žiauresnės. Pamenu ir Beatos minimą istoriją su žmogumi, po paskaitos šokusiu tiesiai į upę. Bet tai per daug nestebino. Kaip ir nestebindavo tai, kad ne vienam prireikė profesionalios psichikos sveikatos specialistų priežiūros. Pažįstu ne vieną fakulteto studentą, turėjusį rimtų psichinės sveikatos sutrikimų.
Krūvis pirmuosiuose kursuose buvo milžiniškas. Jeigu nespėdavai važiuodamas troleibusu į paskaitą paskaityti dramaturgijos, tai egzaminui pasiruošti nespėsi, nes baigęs 22 val. vakaro keliausi namo, o 7 val. ryte vėl stovėsi troleibuse ir skaitysi kokį nors veikalą. Savaitgalį niekur neisi ir repetuosi vištos ar vėžlio etiudą, nes „tokio tinginio, kuris negali aukoti savo poilsio vietoj tauraus vėžlio vaidmens, niekam nereikės“. Tai ir kitų įkalbėtos, ir kai kurių iš mūsų pačių sau įsikalbėtos gyvenimo tiesios/ nuostatos. Akademijos mikroklimatas visada buvo slogus. Be perstojo kieme rūkantys, verkiantys, net mašinų stovėjimo aikštelėje desperatiškai repetuojantys jauni žmonės – tai pilkas kasdienis Kino ir teatro fakulteto peizažas.
Sėdėjimas iki išnaktų, repeticijos atostogų ir švenčių metu. Didžiulis nuovargis, nemiga, įtampa, stresas ir nuolat pabrėžiamas „negailėkite savęs, kitaip nieko nepasieksite“, „būkite protingi ir niekam nesiskųskite tuo, kas dedasi akademijoje, nes nukentėsite“, – tai buvo fakulteto gyvenimo normos, nekitusios mūsų studijų metais. Labai gaila, jeigu jos nepakitusios ir šiandien.
Dekanato slenkstį mindydavau dažnai, bet nieko, išskyrus pasakymą „mes nieko negalime padaryti“, neišgirsdavau. Tiesa, buvo viena ir netokia abejinga reakcija. Po vienos viešos diskusijos, kurioje iškėliau vieną konkretų probleminį atvejį, teko apsilankyti ir rektorate, kur tuometinis rektorius, ištraukęs iš stalčiaus „Lietuvos žinių“ straipsnį, kuriame buvo minima mano pavardė, įspėjo mane, kad už tokias viešas kalbeles negausiu diplomo. „Savas paukštis savo lizdo neteršia“, – rodos, tokia fraze buvau išlydėtas iš rektoriaus kabineto. Įdomiausia tai, kad rektoriaus stalčiuje gulėjęs straipsnis buvo apie diskusiją, kurioje rektorato atstovai nepasirodė, nors ir buvo pakviesti.
Pasimokius keletą metų tokioje įstaigoje kaip LMTA, galima „užsiauginti gerą skūrą“. Tada jokie gyvenimo vėjai nebaisūs. Sako, aktoriai būna labai ištvermingi. Kartais ištvermingesni už sportininkus. Ištveria jie labai daug. Iki kol įšoka į upę, išsitaško statybų aikštelėje, pasikaria arba paprasčiausiai būna prirakinti ir stabilizuojami gražų metų laiką žyminčioj gatvėj.
Man neteko kreiptis į psichinės sveikatos specialistus dėl savo sveikatos, bet su specialistais teko bendrauti dėl kolegų sveikatos. Nors nerimo ir nemigos priepuoliai man taip pat buvo nesvetimi. Iš esmės man asmeniškai mokymasis akademijoje primena ilgai trukusį slogų sapną, kurio susapnuoti darkart niekada nebenorėčiau. O iš to sapno pabudus, pasidarė akyse žymiai šviesiau“.
B. Tiškevič dėstytoja: akademijoje nevyksta nieko išskirtinio
Dėstytoja S. Krivickienė kartu su Eimantu Nekrošiumi buvo B. Tiškevič kurso vadovė LMTA.
„Nesinori leistis į didelius apibendrinimus. Beata yra emocingas žmogus, kaip ir visi ten besimokantys ir dirbantys meno žmonės, kurie yra jautrūs visiems šalyje vykstantiems įvykiams. Tai, kas įvyko akademijoje, yra natūrali reakcija, tik šioje reakcijoje daug spekuliacijos“, – B. Tiškevič pasisakymą ir po to kilusias reakcijas DELFI komentavo S. Krivickienė. Kalbėdama apie spekuliacijas, S. Krivickienė sakė turinti omenyje ne Beatą, o žiniasklaidą.
Pasak S. Krivickienės, depresijos lygis aukštas visoje šalyje, LMTA nėra išskirtinė vieta, kurioje vyktų kažkas nenumatyto ir blogo.
Dėstytojos aiškinimu, mokymo procesas sudėtingas, mat tenka dirbti su jausmų, išgyvenimų sritimi. Įėjimas ir išėjimas į herojų ir iš jo yra sudėtingas. Ne visiems lengvai pavyksta tą padaryti. „Dar yra tokie dalykai – šeimoje, mokykloje galbūt žmogus yra labai gabus, vienintelis, nepakartojamas, o kada ateina į kursą ir tokių gabių, nepakartojamų susirenka 15-16, nori nenori, vienam bus lengviau, kitam – sudėtingiau“, – sakė S. Krivickienė.
Jos teigimu, studentai skundžiasi užimtumu, bet lygiai taip pat skundžiasi, kada turi mažai darbo, auditorijose nemato dėstytojų. „Manau, kad LMTA nėra nieko išskirtinio negu kitoje aukštojoje mokykloje, kur reikia specialaus paruošimo. Tai profesija, kur tokio darbo negali dirbti bet kas, žmonės turi būti labai stiprios psichikos, kadangi nėra lengva prisiimti, kurti vaidmenis“, – kalbėjo LMTA dėstytoja.
Jos manymu, galbūt reikėtų galvoti apie programų atnaujinimą, naujus rūmus, kurie studentams keltų nuotaiką, tačiau yra taip, kaip yra. „O dėl Beatos galiu pasakyti – ar dabar, ar po 20 metų ji turbūt atsilieps į bet kokį aštrų įvykį šalyje ir ieškos kažko artimo ir savų interpretacijų. Ji mylima studentė ir apie savo vaikus negaliu pasakyti nieko blogo“, – kalbėjo pedagogė.
Pašnekovės svarstymu, galbūt per lengvai įsivaizduojama, kaip įgyti aktoriaus profesiją. Atėjus į televiziją, žvaigžde gali tapti per vieną dieną, o studijuojant LMTA, reikia sunkiai ir įtemptai dirbti. Tačiau, sako ji, ir gydytojais chirurgais netampama per dieną. „Jie visi nori kurse turėti daug darbo, nori būti visi užimti ir to siekia. Iš šono gali kažkam atrodyti, kad tai kankynė, bet tas, kuris kankinasi, tą kankynę myli. Čia yra pašaukimas“, – teigė S. Krivickienė.
Ji nemano, kad kuris nors LMTA pedagogas asmeniškai su studentu konfliktuotų – esą asmeninių santykių aiškinimuisi ir įžeidinėjimui nėra galimybių. S. Krivickienės aiškinimu, jei dėstytojas aštriau kokį žodį pasako, jis yra lygiai toks pat žmogus.
Kviečiame išdrįsti papasakoti apie nutylimus dalykus. Mokėtės LMTA ir galite pasidalinti savo patirtimi? Galbūt, atvirkščiai, norite paprieštarauti dabar sklindančioms kalboms apie įtampą akademijoje? O gal esate studentas ir norite papasakoti apie tai, su kuo jauniems žmonėms tenka susidurti universitete? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda:
Psichologinės pagalbos tarnybaTelefono numerisDarbo laikasJaunimo linija
Budi savanoriai konsultantai8 800 28888I-VII
visą parą
Vaikų linija
Budi savanoriai konsultantai, profesionalai116 111I-VII11:00 - 21:00
Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba)
Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui.8 800 77277I-V
16.00 - 20.00
Pagalbos moterims linija
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai8 800 66366I-VII 10:00 - 21:00
Vilties linija
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai116 123I-VII visą parą
Skambučius į visas linijas apmoka Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iš Valstybės biudžeto lėšų.
Emocinė parama internetu
| „Vaikų linija“ | Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.lt | Atsako per dvi dienas |
| „Jaunimo linija“ | Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.jaunimolinija.lt/internetas | Atsako per dvi dienas |
| „Vilties linija“ | Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.com | Atsako per tris darbo dienas |
| „Pagalbos moterims linija“ | Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.lt | Atsako per tris dienas |
Krizių įveikimo centre (Olandų g. 19 - 2, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Darbo laikas: I, III, V 16.00–20.00
Visa papildoma informacija – puslapyje www.klausau.lt