Apie tai, ar skaitmeninių technologijų amžiuje popierinės pratybos vis dar randa vietą mokykloje, kalbamės su Nacionalinio egzaminų centro direktoriaus pavaduotoju Pranu Gudynu.
Svarbu žvelgti integruotai
Dr. Pranas Gudynas, paklaustas ar sparčiai vystantis technologijoms, ugdymo procese vis dar reikalingos pratybos, ar reikėtų orientuotis į skaitmeninius mokymo sprendimus, teigia, kad vienareikšmio atsakymo nėra.
„Išskirčiau dvi dabartinių vaikų grupes. Viena jų – tradiciškai akademiškai gabūs mokiniai, kurie naudojasi kompiuteriais, tačiau nelaiko jų būtinybe mokymosi procese. Šie vaikai labai panašūs į prieš tai buvusias kartas ir vienodai sėkmingai mokosi visomis aplinkybėmis. Kita kategorija – tie, kurie kuria tinklaraščius, daug laiko praleidžia žaisdami kompiuterinius žaidimus. Jie moka puikiai instaliuoti kompiuterines programas, nuotoliniu būdu mokytis įvairių dalykų, tarp jų – ir kalbų. Sakyčiau, kompiuteris yra priemonė, be kurios jie negalėtų savęs taip gerai realizuoti. Jiems skaitmeniniai mokymosi sprendimai yra naudingesni, o gal net būtini“, – sako jis.
Visgi, jo teigimu, apskritai efektyviausias ugdymo procese yra integruotas mokymo priemonių kompleksas, kurį sudaro vadovėlis, pratybų sąsiuvinis, interaktyvios ir kitos priemonės.
„Kuo priemonės kompleksiškesnės ir, be abejonės, kuo geriau suderintos tarpusavyje, tuo rezultatai yra geresni. Tačiau, reikia nepamiršti, kad Lietuvos rinka yra maža, taigi kol kas neturime didelių galimybių ir paklausos rengti itin inovatyvius priemonių kompleksus“, – teigia jis.
Paklaustas, kokios priemonės taikomos kitų išsivysčiusių šalių mokyklose, P. Gudynas pasakoja, kad tai labai priklauso nuo turimų resursų.
„Pavyzdžiui, skandinavai yra turtingi, tad leidžia sau derinti daug skirtingų informacijos ir užduočių šaltinių, naudoja daug elektroninių priemonių. Tų šalių mokytojai labai kompetentingi. Lietuvoje turime mažesnes galimybes, bet tikiu, kad su laiku juos pasivysime“, – optimistiškai nuteikia P. Gudynas.
Užtikrina geresnius rezultatus
P. Gudyno nuomone, kalbant konkrečiai apie pratybas, jų reikšmė ugdymo procese yra nepakankamai įvertinta.
„Kalbama, kad šiais laikais reikia daugiau mokytis individualiai mąstyti ir kūrybiškai veikti. Visgi, ir patys naujausi tyrimai patvirtina, kad būtent kartojimas yra mokslo motina. Bet kuri aukšto lygio kompetencija susijusi su automatizmu, o jis įgyjamas praktikuojantis. Pradedame nuo pratimų, o vėliau pereiname prie atvirų užduočių. Problema – kaip sukurti modernius pratimus, ne tik tradiciniam skaičiavimui ar rašymui įsisavinti, bet ir šiuolaikiniams gebėjimams, pavyzdžiui, problemų sprendimo strategijų taikymo praktikai ugdyti“, – teigia jis.
Pasak jo, ir nacionaliniai mokinių pasiekimų duomenys rodo, kad moksleivių, besinaudojančių pratybomis, rezultatai yra šiek tiek aukštesni.
„Taip yra todėl, kad, naudojant pratybas, optimizuojami mokinių krūviai ir į darbą įtraukiami visi mokiniai, mokymasis labiau individualizuojamas. Pratybos taip pat padeda suspėti geriau pasirengti pamokoms mokytojams, turintiems mažiau patirties ar kompetencijos. Manau, kad itin svarbu, kaip patys mokytojai išnaudoja šią pagalbinę priemonę mokymosi procese, nes apskritai geriausi rezultatai pasiekiami, kai esant neribotiems ištekliams ir didelei mokytojo kompetencijai, iš vadovėlių ir pratybų sukompiliuojamas geriausias variantas ir kiekvienas vaikas gauna jam labiausiai tinkančias užduotis“, – sako jis.
Jo teigimu, svarbu tinkamai atsirinkti, kokio amžiaus mokiniams svarbu naudoti pratybas, ir kokiems dalykams mokytis jas taikyti.
„Manau, kad pratybos reikalingiausios jauniausiems moksleiviams – kuo mokinio mokymosi gebėjimai mažesni, tuo jų svarba didesnė. Visgi, esant galimybei, bent iki 10-os klasės pratybas rekomenduočiau visiems moksleiviams. O kalbant apie mokymo dalykus, sakyčiau, kad pratybos svarbiausios mokantis matematikos ir gamtos mokslų, nes jose yra daugiau praktinių, taikymo užduočių. Yra parengta labai gerų pratybų užduočių ir rengimuisi brandos egzaminams. Stipresnieji, mokantys mokytis mokiniai jomis labai sėkmingai savarankiškai pasinaudoja rengdamiesi egzaminams“, – pasakoja Nacionalinio egzaminų centro direktoriaus pavaduotojas.
Svarbu suderinti su vadovėliu
Pasak jo, renkantis pratybas, itin svarbu atsižvelgti į tai, ar jos yra suderintos su vadovėliu. Kitu atveju, tėvų pinigai gali būti išmesti į balą.
„Dažnai pasitaiko atvejų, kai dalis pratybose pateikiamų užduočių taip ir lieka neatliktos, nes nebūna suderintos su vadovėliu. Renkantis pratybas, pritaikytas prie konkrečių vadovėlių, ši problema turėtų sumažėti. Pavyzdžiui, šis kompleksiškumas itin svarbus mokantis kalbų, nes jei vadovėlis ir pratybos bus parengti skirtingų autorių, gali skirtis žodynas, o tai tikriausiai sukels komplikacijų mokantis“, – teigia jis.
Paklaustas, kaip nuspręsti, ar pratybos yra parengtos kokybiškai, jis teigia, kad svarbiausia atsižvelgti į tai, kaip jos atitinka vaikų poreikius.
„Itin svarbu, kad pratybose būtų pateikta skirtingo sudėtingumo užduočių – nuo lengviausių iki sunkiausių. Jei pateikiamos užduotys yra vidutiniškai sunkios ar sunkios, silpnesni vaikai negali iškart individualiai pradėti dirbti ir jiems reikia nemažai mokytojo pagalbos. Pratybos, kuriose pateikiama įvairaus lygio užduočių, yra naudingos, nes klasėje užimami visi skirtingų gabumų vaikai“, - sako jis.
Nacionalinio egzaminų centro atstovas priduria, kad renkantis pratybas, tėvų balsas turėtų būti įvertintas, bet neturėtų būti lemiantis.
„Manau, kad renkantis pratybas, būtina mokytojų nuomonė, nes jie geriausiai žino, kaip priderinti šią priemonę prie kurso ir mokinių galimybių. Taip pat svarbi ir administracijos pozicija, nes dėl išteklių ribotumo ji dažniausiai renkasi vadovėlius, tinkančius keleriems metams, o tai taip pat daro įtaką pratybų pasirinkimui. O pavyzdžiui, JAV pratybas renka Švietimo skyrius švietimo regiono mastu“, - pabaigia P. Gudynas.