A. Ališauskas tapo pirmu pirmu civiliu asmeniu Lietuvoje, kurį Japonijos vyriausybė apdovanojo šiuo ordinu. Iš lietuvių ši apdovanojimą tėra gavęs prezidentas Valdas Adamkus. Antradienį garbingą apdovanojimą A. Ališauskui įteikusi Japonijos ambasadorė Lietuvoje Kazuko Shiraishi sakė tikinti, jog šis apdovanojimas dar labiau skatins ir sustiprins Japonijos-Lietuvos santykius. Buvusį japonų kalbos dėstytoją sveikino ir kultūros ministras Arūnas Gelūnas.
Po apdovanojimų ceremonijos A. Ališauskas atsakė į žurnalistų klausimus.
– Kaip susidomėjote japonų kalba, kultūra?
– Iš pradžių domėjausi Japonijos technika, paskui supratau, kad iš technikos nebus naudos – Sovietų Sąjungoje elektronika nesivysto. Dėl to ėmiau domėtis vadyba, o kada priėjau prie kultūrinių klodų, supratau, kad ten didžiuliai lobiai, kuriuos reikėtų mokytis, studijuoti. Dabar tai visas mano gyvenimas
Japonų kalbos pradėjau mokytis 1966 m. pas vertėją vienoje Maskvos bibliotekoje.
– Ar sovietmečiu buvo prieinama Japonijos kultūra?
– Sunkiai. Ypač literatūra, visos mokymo priemonės. Gelbėdavo atsitiktiniai ryšiai. Dirbdavau su japonų inžinieriais, jie atsiveždavo knygų, literatūros, kurią man palikdavo.
– Kiek japonų kultūra Lietuvoje šiandien žinoma ir populiari?
– Man rodos, labai dabar susidomėjimas Japonija didelis. Jeigu kažkada mes elementarių dalykų nežinojome, tai dabar domimasi tiek materialia kultūra, tiek dvasiniais dalykais. Mano nuomone, Japonija dabar jau labai prieinama.
– Susidaro įspūdis, kad apie Japoniją daugiausia Lietuvoje šnekama planuojamos Visagino atominės elektrinės ir japonų investuotojo „Hitachi“ kontekste.
– „Hitachi“ irgi yra kultūros nešėjas, tačiau ir be „Hitachi“ yra daug dalykų. Ir teatrai, ir muzika, ir visi kiti kontekstai. Aš esu dirbęs su „Hitachi“. Mane džiugintų, jei ši bendrovė ateitų į Lietuvą.
– Ką tai duotų? Kodėl „Hitachi“ vadinate kultūros nešėja?
– Jeigu „Hitachi“ ateitų, mes prieitume prie paties aukščiausio technologinio lygio ne per tarpininkus kitose valstybėse, o būtume ten, kur technologijos gimsta. Tai būtų tam tikras proveržis.
Principas, kurį mes ignoravome – nesupratome bendrosios kultūros reikšmės. Pagal Japonijos pavyzdį galiu pasakyti: jeigu nekils bendroji kultūra, nebus visuotinio aukštojo išsilavinimo, mes nieko nepasieksime, niekam nebūsime reikalingi ir įdomūs.
– Kokių dalykų, Jūsų nuomone, Lietuva gėlėtų pasimokyti iš Japonijos?
– Daug ko. Svarbiausia – bendravimo kultūros – ypač politinėms partijoms to pasimokyti linkėčiau. Jeigu japonai streikuoja, pasibaigus streikui susitaria su darbdaviu, atidirba už laiką, kada streikavo, išvalo kambarius ir toliau gyvena. Langų nedaužo.
– Kiek žmonių Lietuvoje moka japonų kalbą? Ar rekomenduotumėte lietuviams mokytis japonų kalbos? Ką tai atvertų?
– Vien 64 mano studentai stažavosi Japonijos universitetuose. Dar yra išvažiavusių per Vilniaus universitetą ir kitais kanalais. Japonų kalbą reikia naudoti – jei ja nekalbu kelis mėnesius, jau sunkiau. Kad nepamirščiau kalbos, vasaromis dirbu gidu su japonų grupėmis.
Iš Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro kasmet išvažiuoja po kelis studentus studijuoti geriausiuose Japonijos universitetuose. Jie parsiveža tam tikrą intelektą, kurį skleidžia čia. Jaunimo bendravimas – labai didelis indėlis į ateitį.
UNESCO yra atlikusi tyrimą – tų, kurie mokosi hieroglifais, regimoji atmintis nuo 10 iki 100 kartų lenkia tų, kurie hieroglifais nesimoko. Japonų kalba labai stipriai vysto fantaziją ir visa kita.
Mokytis japonų kalbos nėra sunku, tačiau ištobulėti – sudėtinga. Stebiu savo studentus – jie jauni, greitai įsisavina.
– O ar yra lietuvių kalbos besimokančių japonų?
– Taip, kiek žinau, studentai iš gerų Japonijos universitetų atvažiuoja mokytis lietuvių kalbos į Vytauto Didžiojo, Vilniaus universitetus. Jie studijuoja mūsų kultūrą, istoriją, o garsus vertėjas Ikuo Murata į japonų kalbą išvertė „Eglę žalčių karalienę“, Kristijono Donelaičio „Metus“, o savo sūnų pavadino Egle. Japonų kalboje nėra giminės, todėl jo sūnui ir tiko Eglės vardas.
Išugdė pirmąją japonofilų kartą
A. Ališauskas yra pirmasis vertėjas Lietuvoje, nuo 1969 m. vertęs japonų literatūros kūrinius tiesiogiai iš japonų kalbos. Jis į lietuvių kalbą išvertė 8 Japonijos literatūros ir kitas knygas bei toliau tęsia savo kaip vertėjo veiklą.
A. Ališauskas baigė Rytų kalbų institutą prie Maskvos Lomonosovo valstybinio universiteto ir įgijo japonų kalbos specialybę. 1994 m. A. Ališausko iniciatyva Vytauto Didžiojo universitete buvo įkurtas Japonistikos centras, kurio pirmuoju vadovu tapo pats A. Ališauskas.
A. Ališauskas išugdė pirmąją japonofilų kartą. Daug jo mokinių, tarp kurių ir buvęs Lietuvos ambasadorius Japonijoje Dainius Petras Kamaitis, kultūros ministras Arūnas Gelūnas, aktyviai ir sėkmingai dirba plėtojant Japonijos-Lietuvos santykius įvairiose srityse.
Nuo 1970-ųjų metų A. Ališauskas rašė straipsnius bei vedė paskaitas apie Japonijos ekonomikos valdymo sistemą bei ekonomikos raidą, taip pat skatino Lietuvos įmones savo darbe pritaikyti Japonijos įmonių valdymo modelį.
2001 m. VDU Japonistikos centras buvo perkeltas į „Sugiharos namų“ antrą aukštą. A. Ališauskas kartu su „Sugiharos namų“ darbuotojais stengėsi Lietuvos žmones supažindinti su vicekonsulo Chiune Sugihara nuopelnais bei „Vizų gyvenimui“ reikšme. A. Ališauskas taip pat išvertė vicekonsulo Chiune Sugihara žmonos Jukiko memuarus į lietuvių kalbą.