Savo ruožtu universiteto administracija aiškina, kad šiuo metu tiesiog pradėtas vykdyti strateginis veiklos planas, kuriuo siekiama optimizuoti turimo infrastruktūros, personalo ir išteklių valdymą, sureguliuoti akademinio personalo darbo krūvius.
Tačiau šie planai, anot profesoriaus, kelia klausimų. Savo pastebėjimus jis išsakė atvirame laiške, kuriuo pasidalijo ir su DELFI.
Pasidalijo, ką iš tiesų reiškia planai
„Prieš porą savaičių VU darbuotojams buvo pradėti „komunikuoti“ universiteto personalo reformos apmatai. Komunikavimo darbą universiteto administracija atliko pagal pačias geriausias tarpžvaigždines tradicijas, aprašytas dar Douglas Adams „Hitchhiker‘s Guide to the Galaxy“.
Ten vogonai (visatos vadovai – DELFI), ateiviai, atvykę sunaikinti Žemės, kurios vietoje tiesiamas hipererdvės greitkelis, sako: „Visi planavimo dokumentai buvo eksponuojami jūsų vietiniame planavimo departamente Kentauro Alfoje jau kokius penkiasdešimt Žemės metų, taigi, turėjote pakankamai laiko pateikti formalius nusiskundimus, o dabar jau per vėlu pradėti kelti triukšmą“.
Panašiai ir pas mus. Todėl pamėginsiu išversti planus į visiems (įskaitant gal ir pačius reformuotojus), geriau suprantamą kalbą. Kol vogonai manęs dar nesunaikino“, – rašo M. Vengris.
Jo teigimu, trumpoji ir emocingoji versija tokia: „Mus nori išdulkinti per visas įmanomas kūno angas“.
Krūvis didės, o algos?
„Projektu siūloma padidinti dėstytojų minimalų darbo krūvį dvigubai, atlyginimus paliekant tuos pačius. Tiesa, deklaruojama, kad baziniai atlyginimai kils „iki 40% procentų“, tačiau tas, kas apsižioplinęs kada nors atėjo į „Akropolį“ paskelbus, kad taikomos „iki 40% nuolaidos“ puikiai žino, kad tokiais atvejais tik vienai, pačiai nereikalingiausiai prekei (na, maždaug kalėdinės eglutės žaisliukams vasario viduryje) būna pritaikyta tokio dydžio nuolaida, o visos kitos prekės kainuoja kaip visada.
Taigi, šitam deklaruojamam tikslui pasiekti pakanka, kad vienas arba du dėstytojai gautų deklaruojamą didesnę algą. Rizikos, kad nepavyks šito pasiekti, – jokios. Taigi, skaitykime taip, kaip turėjo galvoje reformos sumanytojai: minimalūs krūviai – dvigubi, algos – nepakitę“, – įsitikinęs M. Vengris.
Didelių pasikeitimų nežada
Tačiau VU bendruomenės reikalų prorektorė doc. Birutė Švedaitė-Sakalauskė DELFI aiškino, kad šiuo metu universitete nėra vienodai galiojančio standarto – kiek tvarkaraštyje numatytų užsiėmimų turi vesti dėstytojas, skaičiuojant vienam pilnam etatui, todėl ilgainiui įvairiuose VU padaliniuose susiklostė individuali praktika apskaičiuojant dėstytojų darbo krūvį. Atlikta dėstytojų darbo krūvio analizė esą atskleidė netolygumus – vienose studijų programose dėstytojai veda labai daug užsiėmimų, kitose, lyginant su pirmaisiais – mažiau, arba net ir gerokai mažiau.
„Tai socialiai neteisinga, nes tai to paties universiteto darbuotojai, gaunantys tokio pačio dydžio tarnybinį atlyginimą. Todėl šiuo metu VU yra siekiama įvesti visiems bendrą minimalaus krūvio standartą. Galutinio sprendimo dar nėra – rengiamas dokumentas plačiai aptarinėjamas įvairiuose VU valdymo organuose, lygiai kaip ir diskusijose su įvairių sričių dėstytojais, nes bendrai nustatomas standartas turi tikti bet kuriai specifikai – nuo fizikos iki filologijos, nuo archeologijos iki medicinos.
Šiuo metu diskutuojama, kad profesorius su studentais tiesiogiai auditorijoje arba konsultuodamas juos dirbtų 7 akademines valandas per savaitę, o docentai ir asistentai – po 8 akademines valandas per savaitę. Siekiant nedaryti skubotų sprendimų, atliekamas modeliavimas, kaip pasikeistų dėstytojų darbo krūvis įvedus naujas taisykles. Nors modeliavimo darbai atskiruose padaliniuose dar nebaigti, tačiau jau dabar matyti, kad didelių pasikeitimų nebus, juo labiau niekam neteks dirbti dvigubai daugiau nei dabar, atvirkščiai – bus tokių, kurie dirbs mažiau nei iki šiol“, – sakė B. Švedaitė-Sakalauskė.
Pavyzdys – iš Vakarų universitetų
Anot jos, svarbu pažymėti, kad siekiama standartizuoti tik tvarkaraštyje numatytų valandų skaičių, o tai sudaro nedidelę dėstytojų darbo dalį. Didesnę savo darbo laiko dalį dėstytojai, aiškino VU atstovė, dirba ne auditorijoje, tačiau egzaminuodami, ruošdamiesi paskaitoms, seminarams, rengdami mokymosi priemones ir t.t.
„Labai svarbi dėstytojų darbo dalis taip pat yra mokslinė veikla – jie atlieka tyrimus, rengia mokslines publikacijas, dalyvauja konferencijose, vykdo ekspertinę veiklą. Norisi atkreipti dėmesį, kad lygiai tokia pati dėstytojų darbo krūvio apskaitos ir etatų pagrindimo sistema taikoma Vakarų universitetuose, tad VU, standartizavęs dėstytojų tvarkaraštinį darbo krūvį, pereitų prie plačiai universitetuose pasiteisinusios praktikos.
Akademinio personalo darbo užmokesčio sistemos pertvarka yra kitas svarbus VU strateginis projektas, prie kurio intensyviai dirbama pastaraisiais mėnesiais. Jo tikslas – sukurti skaidrią, motyvuojančią, su darbo krūviu ir darbo rezultatais susietą atlygio už darbą sistemą bei pakelti dėstytojų ir mokslo darbuotojų atlyginimus“, – tikino ji.
Docentams ir profesoriams – kvotos
M. Vengrio teigimu, tai dar ne viskas. Docentams ir profesoriams numatomos kvotos, kiek jie mažiausia turi vesti paskaitų, o kiek – kitokių užsiėmimų (pratybų, seminarų, laboratorinių darbų ir pan.). Tai, kas anksčiau buvo visi užsiėmimai, dabar tapo tik paskaitomis.
„Netinginiausit, Jūs darmajiedai (žmonės, gyvenantys kitų sąskaita – DELFI), vesdami laboratorinius darbus ar seminarus. Skaitysit paskaitas iki užkimimo ir dar truputį!“, – tokį sprendimą komentavo profesorius.
Tuo metu B. Švedaitė-Sakalauskė DELFI sakė mananti, kad profesoriai ir docentai yra aukščiausios kvalifikacijos universiteto dėstytojai, tad būtent jie ir turėtų vesti svarbiausius kiekvienos studijų programos užsiėmimus studentams – paskaitas ir seminarus.
„Būtų gaila, jei profesorius tik konsultuotų arba vestų tik laboratorinius užsiėmimus, tokiu būdu iš jo žinių semtųsi tik labai nedidelis skaičius studentų. Vis dėlto nustatomas minimalus paskaitų ir seminarų valandų skaičius jokiu būdu neatima iš profesoriaus ar docento galimybės dirbti su studentais laboratorijose, vesti pratybas ar praktikos užsiėmimus praktikos bazėje. Visa tai irgi gali būti apskaitoma dėstytojo darbo dalis, įeinantį į jo metinį darbo krūvį“, – informavo ji.
Daugiausiai darbo teks jauniausiems
M. Vengris ironizuoja, kad yra ir daugiau širdį džiuginančių naujienų.
„Išlaikant geriausias universitetinės gerontokratijos (senų žmonių valdžia pirmykščių žmonių bendruomenėje – DELFI) tradicijas (panašios nuostatos buvo įtvirtintos ir seniau), didžiausi minimalūs krūviai taikomi savo karjeros pradžioje esantiems darbuotojams – lektoriams. Jiems kas dieną auditorijoje siūloma praleisti ne mažiau kaip tris‐keturias valandas. Išmoninga: jiems ne tik mokama mažiausia alga, bet ir dirbti jie turi daugiausia. Kad docentais ir profesoriais per greitai netaptų (puikybė gadina charakterį).
Taip ir matau, kaip rektoriaus komanda posėdžiauja, priimdama šį sprendimą:
‐ Rektoriau, mums labai trūksta jaunų specialistų, jie visi nenori dirbti universitete.
‐ Nu... Į šią problemą reiktų pažvelgti plačiau...
‐ Rektoriau, jūs kaip visada genialus – tiesiog padidinkime krūvį tiems jauniems specialistams, kuriuos turime, ir jų nebetrūks!
‐ Išsprendėme. Kitas klausimas!“, – kaip galėjo būti nuspręstas šis pokytis, spėjo profesorius.
Įžvelgia didėjančią rektoriaus galią
M. Vengris pastebėjo, kad taip pat ketinama visų atlyginimų priedų (premijų ir pan.) mokėjimą pavesti atlikti ne šakiniams, o kamieniniams akademiniams padaliniams.
„Verčiant į paprastą kalbą – atimame iš katedrų ir perkeliame fakultetams, kurių vadovus, jei atmintis neapgauna, pagal naująją strategiją turėtų tiesiogiai skirti ir atleisti rektorius „pagal asmeninį kaprizą“. Kitaip tariant, kokius priedus mokėti ir ar apskritai mokėti sprendžia žmonės, su kuriais darbuotojai kasdien nesusiduria ir tiesiogiai nedirba. Tas pats padaryta ir su darbo užmokesčio fondu“, – sakė jis.
Anot profesoriaus, jei tai bus įgyvendinti, akademinio personalo renkami vadovai – katedrų vedėjai – nebeturės jokio sprendžiamojo balso samdant ir atleidžiant darbuotojus arba skiriant jiems premijas.
„Padalinių autonomija ir universiteto demokratija – buržuazinės praeities atgyvena. Čia tie nupezę 1990 metų idealistai susigalvojo, dabar jau XXI amžius ir laikas su tuo raukti. Palikime katedrų vedėjams teisę patarinėti dekanams. O dekanams – jų neklausyti. O jei klausys – rektorius braukšt ir atleido. Žinos, nenaudėliai, kas čia viršininkas“, – dėstė M. Vengris.
Aiškina, kad ir dabartinės taisyklės – tokios
Tačiau B. Švedaitė-Sakalauskė aiškina, kad ir pagal dabar galiojančias universitete taisykles darbo užmokesčio fondas yra valdomas akademinio padalinio lygmeniu (fakulteto, instituto), o ne šakinio padalinio (katedros, skyriaus ar pan.) lygmeniu.
„Todėl keista, kad kalbama apie šios galimybės „atėmimą“ – šakiniai padaliniai šios galimybės neturi ir neturėjo. Žinoma, katedros ar skyriaus vedėjas kaip tiesioginis vadovas teikia siūlymą skirti priedą ar premiją kažkuriam iš savo darbuotojų, tačiau turi tai suderinti su dekanu ar instituto vadovu, o galutinį teikimo sprendimą pasirašo rektorius“, – aiškino ji.
Pasak VU bendruomenės reikalų prorektorės, pagal naujai patvirtintus pavyzdinius akademinio padalinio nuostatus dekaną renka fakulteto Taryba, o fakulteto Tarybą renka fakulteto akademinė bendruomenė.
„Rektorius gali nepatvirtinti išrinktojo dekano, bet savo sprendimą jis turi pagrįsti aiškiais argumentais. Jei taip nutinka, tuomet fakulteto Taryba organizuoja naujus dekano rinkimus. Labai panašiai ši tvarka buvo reglamentuota ir anksčiau galiojusiuose akademinio padalinio pavyzdiniuose nuostatuose“, – priminė B. Švedaitė-Sakalauskė.
Darbuotojų darbo laiko skirstymo sistema – itin smulkmeniška
Į akis profesoriui krinta ir nauja darbuotojų darbo laiko skirstymo sistema. Ji, jo teigimu, tokia pedantiškai smulkmeniška, kad atrodo kaip obsesinį‐kompulsinį psichikos sutrikimą turinčio žmogaus fantazija.
„Viskas sureglamentuota valandos tikslumu maždaug taip: „Dėstytojų darbo trukmė per metus yra 1584 val.<…>, mokslinio darbo trukmė sudaro 524 val. per metus <…>“. Norisi pridurti: „Darbo vietose įrengiami perjungikliai, sujungti su darbuotojų darbo laiko apskaitos sistema, kuriuos perjungdami darbuotojai pereina iš mokslinio darbo į dėstytojo darbo režimą. Darbuotojams tinkamai nesilaikant perjungiklio naudojimo taisyklių, taikomos drausminės ir finansinės nuobaudos“, – ironizavo jis.
B. Švedaitė-Sakalauskė, atsakydama į šias pastabas, tik pakartojo, kad siekiama įvesti minimalų standartą tik nedidelei dėstytojų metinio darbo krūvio daliai, kuris galiotų bendrai visiems dėstytojams ir šio standarto pagalba būtų grindžiamas etatų poreikis.
„Likusi dalis darbo krūvio (apie 1000 valandų per metus) gali būti reguliuojama pagal kiekvieno fakulteto ir/ar studijų programos specifiką. Vienose srityse dėstytojai turi labai daug ruoštis kiekvienam užsiėmimui, nes viskas labai greitai kinta – kas tiko pernai, šiemet jau pasenę (pavyzdžiui, informatika), kitose srityse kaita žymiai lėtesnė, todėl ir pasiruošimo dėstytojui nereikia tiek daug. Vienur studentai atlieka daug laboratorinių darbų, kitur – rašo daug rašto darbų. Vienur dėstytojai taiso 200 egzamino darbų, kitur – 15. Visko labai kruopščiai kaip vaistinėje „nepasversi”, tačiau tam tikra pusiausvyra turi būti, kitaip dėstytojai jaus neteisybę“, – pabrėžė ji.
Nesupranta vadovybės sprendimų
M. Vengris aiškino nesuprantantis vadovybės sprendimų – tai akivaizdžiai prieštarauja klausytojų ir paskaitų skaitovų tvermės dėsniams.
„Studentų mažėja (ar bent jau nedaugėja), bakalauro studijas norima trumpinti nuo 4 iki 3 metų, tai kas gi klausys tas visas papildomas paskaitas? Rektoratas ir personalo direkcija? Turbūt, ne. Gal auditorinį krūvį studentams padidinsime du kartus? Sėkmės pritraukiant juos studijuoti. O gal tiesiog atleisime pusę dėstytojų dvigubai padidinę krūvį likusiems? Čia jau skamba kaip planas. Tik kartais tokie planai iššauna pro antrą galą“, – žodžių į vatą nevyniojo jis.
Profesorius prisiminė, kad jo kolega Petras Avižonis yra pasakojęs apie panašias vadybos konsultantų inspiruotas reformas „Boeing“ korporacijoje.
„Atėję vaikinai su verslo vadybos magistro laipsniais ir spalvotais kaklaraiščiais „padidino efektyvumą“ atleisdami senuosius „Boeing“ inžinierius – jie, neva, per daug uždirba ir per mažai padaro. Kaip jie visi nustebo, kai paaiškėjo, kad „Jumbo‐jet‘as“ („Boeing‐747“) be jų nebesusirenka! Teko senukus pasamdyti atgal, tik dabar jau kaip laisvai samdomus ekspertus, už gerokai didesnę kainą“, – istoriją perpasakojo jis.
Nesuprato, ką diagrama reiškia
Kritikavo profesorius ir tai, kaip idėja buvo pristatyta – nupiešiant dramblį ir ant jo kūno parodant reformos elementų sąsajas.
„Nepykit, bet man atrodo, kad čia penktadienį per pietus kažkas išgėrė du alaus, o grįžęs į kabinetą paišė apskritimus, spalvino ir atsitiktiniu būdu vedžiojo tarp jų rodykles. Kadangi pabaigti reikėjo jau pirmadienį, surado mielą piešinuką primityviausiu būdu. Tada užkliopino savo „informatyvią diagramą“ ant pirmo (tiksliau, trečio) pasitaikiusio dramblio ir nužygiavo atsipalaiduoti.
Ne, rimtai, ką tokia diagrama reiškia? Kad rektorato drambliui galvoje – tik visų kaštų sistema? Dėstytojų darbo krūvis – tai tešmuo, kurį reikia melžti, ar tiesiog žarnyno turinys? Informacinė sistema – dramblio subinė? Ir viskas su viskuo jungiasi per kvantinį susietumą?“, – klausimus žarstė jis.
Paaiškino dramblio metaforą
B. Švedaitė-Sakalauskė aiškino, kad dramblio metafora gimė planuojant universiteto akademinio personalo darbo užmokesčio reformą, kurios tikslas – aiški, skaidri, motyvuojanti atlygio sistema.
„Kaip matyti – tai itin didelis, kompleksinis uždavinys. Anot vadybos ekspertų, tokius didelius uždavinius įmanoma išspręsti tik etapais, žingsnis po žingsnio, o ne viską darant iš karto.
Autoriaus svarstymai – kuris universiteto strateginis projektas tinka būti ar nebūti kurioje dramblio vietoje – yra paties autoriaus interpretacijos. Vis dėltosvarbiausia yra tai, kad visi šie darbai turi būti būtinai padaryti tam, kad užsibrėžtas tikslas būtų pasiektas“, – įsitikinusi pašnekovė.
Svarsto, ką tuo bandoma pasiekti
Pasak M. Vengrio, darbas universitete nelengvas, prastai apmokamas – pusė etato dirbant samdomą darbą versle generuoja tokias pat pajamas, kaip visas profesoriaus etatas universitete.
„Bet mes, dėstytojai ir mokslininkai, mylime šitą darbą. Mums patinka užsiimti mokslu ir dėstyti. Bet ne po keturias auditorines valandas kasdien. Nes tam, kad turėtum, ką pasakyti studentams, reikia ir pačiam pagalvoti. Mums patinka žodžio laisvė, demokratija ir autonomija, ir manome, kad savo darbus planuoti pajėgiame patys. Siūlomos pertvarkos mums siunčia žinutę, kad esame veltėdžiai ir be mūsų universitetui būtų daug geriau.
Kaip kitaip interpretuoti padvigubintą minimalaus krūvio normą? Kaip interpretuoti siūlomą visų kaštų sistemą, iš esmės siūlančią dėstytojams ir mokslininkams nuomotis iš universiteto kabinetus ir laboratorijų patalpas, bei patiems mokėti už elektrą, šildymą bei vandenį? Kam mums tas universitetas, jei viskuo turime rūpintis patys? Tik dėl garbės ir šlovės? No, thanks. (Ne, ačiū – liet.)
Daugelį iš mūsų universitete ir telaiko tik idealizmas bei akademinė laisvė. Mes dirbam neskaičiuodami darbo valandų ir mums neatrodo, kad jų išdirbame labai mažai. Tiesą sakant, šeimos mums nuolat priekaištauja, kad iš darbo grįžtame per vėlai, o namuose vėl skaitome straipsnius, mokslines knygas, ar sėdime prie kompiuterių, įnikę į duomenis ar paskaitų rengimą.
Mes mylim Vilniaus universiteto idėją, jo akademinę dvasią ir tradicijas, mes manom, kad universitetas (ir mūsų darbas) reikalingas Lietuvai. Panašu, kad dedamos nuoseklios pastangos universiteto, kaip akademinės laisvės idėją sunaikinti kartu su universiteto dvasia. Pasiekus šį tikslą, iš universiteto idėjos beliks vadybos konsultantų aptūpti griuvėsiai su visų kaštų sistema. O mums teks iškelti jiems vidurinį pirštą ir eiti ieškotis kito darbo“, – ką šiais pokyčiais bandoma pasiekti, svarstė profesorius.
Nustebo, kaip nejautriai siekiama įgyvendinti reformas
DELFI šį laišką jis pasakojo parašęs, nes buvo nustebęs, kaip nejautriai reformas siekiama įgyvendinti. Anot M. Vengrio, jis universitete praleidžia maždaug 10 valandų kasdien, tad jam nepatinka, kai tokiu būdu komunikuojama. Todėl jis, pasakojo, ir ryžosi prabilti iš po žemių, prašydamas nebespardyti dėstytojų ir mokslininkų.
„Gal šiek tiek tam rašinėlyje sutirštintos spalvos, bet priežastys, iš tikrųjų, tokios ir yra – mūsų universitete prasidėjo pertvarkos. Vienos jų mums, darbuotojams, atrodo lyg ir į gerąją pusę, bet ši, dar tik pradėta, svarstoma, nustebino. Rektoratas tarsi laikosi pozicijos, kad ką mes darėme iki šiol, yra maždaug 2 kartus per mažai“, – stebėjosi profesorius.
Jo teigimu, pernelyg su universiteto darbuotojais tartasi dėl permainų nebuvo. Tik kelių pristatymų metu buvo pasiūlyti nauji minimalūs reikalavimai.
„Aišku, gal yra tiesos, kad kai kurie akademiniai darbuotojai galėtų dirbti ir daugiau, bet toks apibendrintas pareiškimas motyvacijos neprideda – jei taip pjaunama, girdi, kad reikia dvigubai pasitempti. Be to, nėra taip, kad liepus dvigubai daugiau padaryti, universitetas pradės veikti dvigubai geriau. Mes gi ne paukštyno broileriai, kuriuos primaitinai hormonais ir jie deda daugiau kiaušinių prieš Velykas, nes visiems reikia“, – aiškino M. Vengris.
Diskutavo ir su rektoriumi
Anot profesoriaus, po šio laiško paviešinimo iš kolegų jis sulaukė palaikymo, sveikinimų, kad kažkas išdrįso viską išsakyti. Savo mintimis M. Vengris sakė pasidalinęs ir su už universiteto naujienas atsakingais asmenimis, tačiau šie esą tik numykė, kad dėl nuomonės publikavimo pagalvos ir laišką persiuntė rektoriui.
„Rektorius man asmeniškai parašė, mes su juo aptarėme, padiskutavome. Na, gal be tokių marškinių plėšymų, kaip tas straipsnis. Jis turi savo nuomonę, kaip reformas daryti. Turbūt, įtariu, kadangi parašė, išgirdo ir mano nuomonę. Dėl to aš, tiesą sakant, juo patenkintas. Tikėjausi dūrio peiliu į nugarą tamsioje tarpuvartėje“, – juokėsi pašnekovas.
Jis pasidžiaugė ir tuo, kad pavyko sulaukti reakcijos į išsakytas mintis.
Įvardijo reformų tikslą
Pasak B. Švedaitės-Sakalauskės, bet kurie žmogaus gyvenimo pasikeitimai yra susiję su nerimu ir nesaugumo jausmu, net ir vedantys į gerą.
„Minėtais pokyčiais siekiama kurti universitetą, kuriame būtų gera ne tik studijuoti, bet ir dirbti. Pats pagrindinis šių pertvarkų tikslas – kad universitetas išlaikytų bei pritrauktų kompetentingiausius įvairių sričių žmones, ir kad jie džiaugtųsi dirbdami universitete, o pats universitetas būtų konkurencingas europiniu bei pasauliniu lygmenimis“, – DELFI sakė ji.
Anot VU bendruomenės reikalų prorektorės, VU ir toliau sau kelia tikslą vykdyti aukščiausios kokybės studijas. Kita vertus, pastebi, universiteto ištekliai, kaip ir kiekvienos organizacijos, yra riboti, finansuojamas jis yra per studentų krepšelius.
„Negalime likti abejingais žvelgiant į demografinius pokyčius, keičiasi ir studentų lūkesčiai. Nesame verslo įmonė, bet prasmę optimizuoti veiklą ir kelti kokybę tikrai matome – net ir universitetas, gyvuojantis daugiau nei 400 metų, negali vadovautis tais pačiais veiklos organizavimo metodais, kokie buvo taikomi lig šiol“, – įsitikinusi B. Švedaitė-Sakalauskė.
Jos teigimu, visos vykdomos permainos yra komunikuojamos bendruomenei vidiniais kanalais: intranete, internetinėje svetainėje kiekvienas gali matyti pokyčių „švieslentę”, nuolat vyksta gyvi susitikimai su bendruomenės nariais.