Psichologės Ramunės Želionienės teigimu, mokykloje dar daug autoritarizmo, tačiau tėvai nieko negali padaryti.
Daugiau nei prieš 20 metų mokyklą baigusi Veronika sako, kad jai Rugsėjo 1-oji suteikia tik gerus prisiminimus. Veronika nuo 4-os iki 12-os klasės lankė tą pačią mokyklą ir nepatyrė streso ieškodama naujų draugų bei bandydama pritapti. Mokytojai vaikus pažinojo kaip nuluptus, klasėje taip pat buvo geri santykiai.
Tačiau ji žino ir kitokių pavyzdžių. „Tiems, kurie dažnai kilnojami iš mokyklos į mokyklą, atsiranda naujoko sindromas: bijo, kad nepritaps, kad nesuras naujų draugų, iš jų tyčiosis. Tą stresą visada su savimi nešiesi Rugsėjo 1-ąją, pažįstu žmonių, kurie dėl to net suaugę sapnuoja košmarus“, – pasakoja pašnekovė. Veronika pamena, kai į Vilniaus mokyklą atėjo naujokas iš Kauno – pirmiausia vilniečiai tyčiojosi iš jo „kaunietiškos“ kalbos. „Jis adaptavosi visus metus, nenorėjo pasiduoti, o kuo labiau nepasiduodi, tuo sunkiau. Manau, tai jam liko visam gyvenimui“, – kalbėjo pašnekovė.
25-erių Andrius pamena, kad rugsėjį grįžus į mokyklą, baisiausias klausimas būdavo, su kuo teks sėdėti. „Bijodavau eiti į mokyklą, nes nežinojau, ar rasiu su kuo sėdėti. Amžinas stresas, kad liksi vienintelis ir klasėje sėdėsi vienas“, – dar ir dabar prisimena Andrius.
Psichologė: mokyklose daug autoritarizmo ir skubėjimo
Pasak jos, tai, kaip vaikas jaučiasi mokykloje, labai individualu. R. Želionienė apibendrina, kad mokykloje labai daug rėmų: daug ko negalima, daug autoritarizmo ir skubėjimo. Iš pažiūros tai atrodo smulkmena, bet visus vargina metų metais.
Psichologės nuomone, reikia daugiau džiaugtis tuo, kas gera ir gražu. Keisti reikia pradėti nuo savęs: nuo atėjimo, nuo pasisveikinimo, ramios atmosferos kūrimo. Pašnekovė pasakoja atvejį, kai per šių metų Rugsėjo 1-osios šventę mokytoja vietoje didžiulio įkvėpimo kelis kartus akcentuoja, kad klausimas bus sunkus, užduotis bus sunki. „Tada supranti, kad žmogui pačiam sunku. Juk jei esi šeimininkas, pavargęs į namus svečių nekvieti. Panašu, kad šiam mokytojui darbas yra vargas“, – sako R. Želionienė. Ji svarsto, kad yra mokytojų, kurie nenori gauti gėlių, nes jų nebus kur merkti.
„Vaikai kankinasi, jei nemato žmonių, kurie išskėtę rankas jų laukia, jie labai greitai užsidaro, ypač pradinukai, o kai prasideda paauglystė ir kai keletą metų vaikas įtikėjęs, kad niekam nėra reikalingas, ar mažai kam rūpi jo nuomonė, jis ir užsisklęs savyje“, – teigia psichologė. Iš to kyla psichologinių ir fizinių sunkumų.
Pasak R. Želionienės, norėtųsi, kad kūno kultūros, teatro, šokio mokytojai vaikams neteiktų blogų komentarų: žirglioji kaip arklys, esi slabakas. To mokykloje visiškai neturi būti. „Tačiau kaip tą išrauti – nežinau. Iš vienos pusės, tėvai labai galingi, iš kitos – bejėgiai“, – apibendrina R. Želionienė. Ji perspėja, kad panašios replikos, užgauliojimai, pasišaipymai iš vaikų labai grėsmingi. Liūdniausia, kad tėvai nieko negali padaryti: į kiekvieną pamoką neprivaikščiosi.
Kas nuo pat pradžių nuodija santykius
R. Želionienė siūlo mažiau kritikuoti, o pažiūrėti, ką pats gali padaryti, kad vaikui mokykloje ar klasėje būtų geriau. Psichologė sutinka, kad tai sunku: trūksta bendradarbiavimo tarp mokytojų ir tėvų.
Psichologės teigimu, tėvai iš mokyklos reikalauja daug – nori gražios šventės, saugumo mokykloje. „Bet realybė tokia, kad šiandieninėje švietimo sistemoje mokykloje esantys suaugę žmonės negeba viso to užtikrinti. Tai bendra tendencija“, – kalbėjo ji. Pašnekovė pateikė elementarų pavyzdį: Rugsėjo 1-ąją mokytoja per šventę užduoda klausimą, tačiau negirdi, ką vaikai atsako, neskiria laiko pokalbiui su vaikais: yra vienas teisingas atsakymas, kurį težino ji. Tokie paprasti dalykai nuodija santykius nuo pat pradžių.
R. Želionienės pastebėjimu, ne visi mokytojai sugeba pastebėti, kad vaikas įsitempęs. Dar keisčiau – dažnas mokytojas ar kitas specialistas galvoja, kad mokykla neįmanoma be įtampos. Tačiau, jos teigimu, mokykla gali būti maloni. „Visi turime pagalvoti: jei, pavyzdžiui, po darbų grįžtume į namus ir mūsų lauktų nemylintis vyras, o prievartautojas, alkoholikas, smurtautojas? Mes pajustume didžiulę įtampą. Ar ten norėtume būti? Ne“, – kalbėjo psichologė.
Kai kurie mokytojai stokoja emocinio raštingumo ir nesugeba suvaldyti triukšmaujančių vaikų, juos užgaulioja. Tokios smulkmenos mokykloje nuodija visus santykius. „Siūlyčiau tėvams būti atkakliems, bet ne kovingiems. Nemanau, kad tėvai pasieks sėkmės, jei iškėlę šluotas eis kažko reikalauti. Reikia daugiau stebėti ugdymo procesą“, – dėstė R. Želionienė. Ji primena, kad visada galima ateiti į mokyklą ir paprašyti stebėti pamoką bei aplinką, kurioje vaikas mokosi.