- Lietuvos jaunimas. Kokį jį matote?
- Atsimenu save jauną ir puikiai suprantu kas dedasi jauno žmogaus galvoje ir širdyje: noras maištauti, savęs, gyvenimo prasmės paieškos. Deja, dažniausiai aš matau jauną žmogų, kuris visiškai nepasiruošęs gyvenimui. Gyvenimui, kuris yra kur kas žiauresnis negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Spėju, kad jaunimą visada apima amžiaus ketvirčio krizė, kai pirmą kartą susiduriama su suaugusiųjų gyvenimo realybėmis – protekcionizmu, korupcija, išdavyste, manipuliavimu.
Pavyzdžiui, dabar darbo paieškos – neįtikėtinas savęs žeminimas. Nesi priimamas į darbą, nes neturi patirties, o kaip gali jos gauti, jei tavęs niekur nepriima? Todėl jaunimas priverstas „darbintis“ už dyką, kad būtų pagerintas bent jau gyvenimo aprašymas, kuris taip pat nėra reikšmingas, nes darbo vietos gaunamos „per pažįstamus“ ar „per lovas“, bet ne dėl kompetencijų.
Jaunimui reikėtų suprasti vieną dalyką: kapitalizme žmogus samdomas ne tam, kad jis gautų atlyginimą, žmogus samdomas tam, kad jis uždirbtų pinigus įmonei. Jaunas žmogus paprastai neturi supratimo, kad turi uždirbti pinigus, kuriais išlaikoma jo darbo vieta. Juk ir valstybinėje įstaigoje viskas kainuoja: stalas, prie kurio sėdi, elektra, kurią naudoji, kompiuteris ir jo programinė įranga, valytojai ir sargui taip pat mokamas atlyginimas. Tie pinigai nenukrenta iš dangaus – jie turi būti uždirbti.
Jauni žmonės šito nežino, o sužinoję nelabai nori suvokti.
- Kaip jiems padėti suvokti?
- Jie turi pagyventi nepritekliuje ir prisiminti Šarūno Marčiulionio žodžius, kuriuos jis pasakė patekęs į NBA: „Alkanas bėga greičiau“. Jaunam žmogui praverstų pabūti alkanam ir pamatyti, kad kalėdinės dovanos, laikrodis, kelionės į užsienį nenukrenta iš dangaus – juos reikia užsidirbti žemėje. Niekada nereikia būti labdaros gavėju – reikia būti tokiu, kad galėtum labdarą dalinti kitiems.
- Jei jau kalbate apie darbą, koks jaunuolis šiandien yra teigiamai vertinamas darbdavių?
- Alkanas. Darbdaviai skundžiasi, kad ateina geltonsnapis, koja atidaro duris, reikalauja 4 000 – 5 000 litų atlyginimo, nenori dirbti, nori būti žvaigždė, važinėti į užsienį į stažuotes. Retas jaunas žmogus atėjęs sako norintis išmokti amato – daryti tai, ką daro darbdavys, daryti tai taip pat gerai arba dar geriau už jį.
Nėra svarbu, ar mandagiai sėdima prie darbo stalo – svarbu, kuo galima būti kompanijoje. Bet kuriam darbdaviui parodomos jo klaidos ir pasiūlomi sprendimo būdai bus vertinama.
- Tai – naivumas.
- Galėčiau pasakyti, kad tai – absurdas. Kaip sakė Einšteinas, jei idėja iš pirmo žvilgsnio neatrodo absurdiška, ji pasmerkta žlugti. Viskas, ką mes turime geriausia pasaulyje, kažkada buvo laikoma absurdu.
Kažkas prieš dvidešimt metų sunkiai galėjo įsivaizduoti, kad turėsime mobiliuosius telefonus, o kažkuriais metais niekas negalėjo pagalvoti, kad Lietuva bus laisva. Visur yra absurdas, bet jaunimui reikia suprasti, kad kiekvienas žmogus turi begalę priežasčių kažko nedaryti, bet retas turi priežastį padaryti.
- Mes kalbame apie savęs ugdymą. Kaip tai daryti?
- Svarbiausia suprasti, kiek savęs tobulinimas padės išgyventi būnant bet kurioje pasaulio vietoje. Kodėl nėra daug profesionaliai sportuojančių žydų? Beveik kiekvienas berniukas Lietuvoje svajoja būti geru krepšininku, o kiekvienas žydas pasakytų, kad krepšininko karjera trumpa – kas po jos? Krepšininko profesija niekada nepravers patekus į kitą aplinką: Indijoje ar Irake niekas neturi supratimo apie krepšinį. Todėl žydai stengdavosi save tobulinti taip, kad tai jiems padėtų išgyventi Kaune, Berlyne, Vašingtone ar kitur. Tai gali būti minčių ekvilibristikos lavinimas, siekis tapti gydytojais, teisininkais arba batsiuviais. Pas mus niekas nenori mokytis amato, o amatas ir yra reikalingiausias dalykas išgyvenant.
Įsivaizduokite, kad jūs po metų gyvensite Alžyre, ir galvokite, ką turėtumėte patobulinti, kad išgyventumėte jame.
- Kokį pažymį rašytumėte Lietuvos jaunimui?
- Naivokas, bet geras mūsų jaunimas. Likimas jiems lėmė gyventi kapitalizme. Absoliuti dauguma nori būti samdiniais. Lietuviams būdinga žinoti, kad purve gimus privalu purve ir augti – nėra motyvacijos pasauliui įrodyti, kad mes esame kiečiausi visame pasaulyje.
Viena iš žydų sėkmės priežasčių – motyvacija ir pastangos. Jeigu jų neįleidžia į mokyklą, nes jie – žydai, šie pasistato šalia savo mokyklą, kuri yra tris kartus geresnė už aną; neįleidžia į ligoninę – pasistato savo ligoninę. Žydai turėjo motyvacijos įrodinėti pasauliui, kad jie gali kažką pasiekti. Mes, lietuviai, to niekada neturėjome./ Visada žinojome, kad esame žemdirbių kraštas, turime kentėti, nešti jungą. Aplinka iš mūsų niekada nereikalavo suktis kaip viesulams. Kaip parodė gyvenimas, niekada ramybė ir sėslumas nelaimi. Laimi žmonės, apie kurių siekius ir juos pačius sakoma, esą jie – išsišokėliai.
Neformalios saviugdos straipsnių ciklas - bendras DELFI ir VšĮ „Sėkmės mokykla“ projektas, kuriuo siekiama kurti atsakingų piliečių visuomenę, ugdyti papildomas asmens kompetencijas ir didinti vidinį potencialą.