- Daug bendraujate su jaunimu. Kas žiūrint į jaunimą jus labiausiai džiugina, o kas – neramina?
- Labiausiai džiugina tai, kad didžioji dauguma jaunimo, kaip jam ir priklauso, yra imlūs, protingi ir smalsūs gyvenimui. Dažnu atveju mes, suaugusieji, nesugebame rasti priėjimo ir kaltiname juos abejingumu, tačiau panorėjus atsiranda puikus bendravimas.
Neramu kartais dėl vertybinių pasirinkimų, bet tai globali problema. Kaip bebūtų, vartotojiškumas ir tuštybių mugių reklama negali praeiti nepastebėta, ypač jaunų, viskuo pasaulyje besidominčių, žmonių.
- Nors jūs teigiate, kad nereikia skaityti pamokslų, ar galime jaunimui priminti privalomus darbus, kuriuos šiandien jie yra apleidę?
- Labiausiai mums visiems – ir jauniems, ir vyresniems – reikia dirbti su savimi: tiesiog užduoti sau klausimą, ar tai, ką aš veikiu, duoda kokios nors tikros naudos man pačiam ar visuomenei? Jei ne, keisti –ieškoti, domėtis. Svarbu išsijudinti iš vietos – tada pamatai, kiek visko yra aplink, ir judesys pats tave pagauna.
- Jaunimas turi daugiausia pačios vertingiausios valiutos - laiko. Į ką ši valiuta galėtų būti investuojama?
- Į save. Nes net savanoriškos, labdaringos veiklos yra daromos žmonių, kurie patys sau, pirmiausia, nusprendė jas daryti. Domėjimasis pasauliu ir bandymai jame yra vienintelė galimybė atrasti, ką norėtum ir galėtum jame veikti. Tada yra didelė tikimybė, kad neteks papildyti gretas tų, kurie dirba nekenčiamus darbus.
- Kaip tose investicijose suaugusieji turi padėti jaunimui?
- Ne pamokslais, o bendravimu. Suaugusio žmogaus paskirtis šiame santykyje turėtų būti ne kaip nurodinėtojo, bet kaip pašnekovo ir patarėjo.
- Kad suaugusiojo būtų klausomasi, jis turi būti autoritetas. Tokių kiekvieno mūsų aplinkoje – labai reta. Kaip rasti ir atpažinti autoritetą?
- Tai ne radimo, o drąsos klausimas. Kiekvienas turime aplink žmonių, kurie mums imponuoja, kurių nuomonė mums būtų įdomi, tik dažniausiai nedrįstame jų užkalbinti, parašyti ar šiaip pabandyti rasti bendravimo būdų.
- Ar galima įvardinti kažkokį atskaitos tašką, kuris jaunam žmogui leistų susiorientuoti, ar jis veikia, elgiasi, mąsto teisinga linkme?
- Viskas labai paprasta: kaip jau minėjau, tai gali būti sąžiningas klausimas sau apie tai, ką teigiamo, šviesaus ir naudingo aš veikiu?
- Tam reikia žinoti savo tikslus. Kaip ir kokius tikslus sau išsikelti?
- Nebūtina viską žinoti, nes visada yra krūvos kelių, kuriuos atrandi to net nesitikėdamas. Keliai atsiranda tik po žengiančiomis kojomis. Atradimų nereikia nei bijoti, nei vengti eiti ten, kur nieko nežinai.
Gerą, rimtą tikslą rasti sunku. Labai dažnu atveju tikslai atsiranda gavus pakankamai naujos informacijos, kurią renkame neturėdami labai didelių išankstinių tikslų. Tiesiog mes kiekvienas jaučiame, į ką linkstame, kas mums įdomu, todėl galbūt gilesnis domėjimasis tuo, kas mums patinka, ir gali būti pradiniu atskaitos tašku.
Neformalios saviugdos straipsnių ciklas - bendras DELFI ir VšĮ „Sėkmės mokykla“ projektas, kuriuo siekiama kurti atsakingų piliečių visuomenę, ugdyti papildomas asmens kompetencijas ir didinti vidinį potencialą.