Anot individualiosios psichologijos analitiko, seksologo Viktoro Šapurovo, vaikai pornografiją suvokia kitaip nei suaugusieji – nepilnamečiai tokią medžiagą gali palaikyti meilės forma ir paskata veikti, o tai dažnai gali vesti į nusivylimą lytiniu gyvenimu.
„Ypač jaunos moterys. Tuo pačiu metu prarandamas svarbus šeimyninės harmonijos elementas – laiminga fizinė meilė tarp dviejų vienas kitą mylinčių žmonių“, – dėsto specialistas.
Tokiai nuomonei pritaria ir psichoterapeutė Dalia Minialgienė: „Ten nėra vietos šiltiems jausmams. Seksas yra padaromas galutiniu tikslu. Pornografijoje seksualumas vaizduojamas pačia brutaliausia, gyvuliškiausia forma. Žiūrintį vaiką tai gali traumuoti ir išprovokuoti fizinę agresiją.“
Blogiausia – žiūrėti pornografiją kartu
Jono Ruškaus ir Irmanto Sujetos 2011-aisias atliktame tyrime paaugliai fokusuotoje grupėje pasakojo ir apie akimirkas, kai buvo užklupti tėvų.
„Tai kad ir tėvai, prisimenu, buvo užtikę mane žiūrint ir nelabai davė argumentų, kodėl nežiūrėti, tai nekaip pasijauti. <...> Tai nieko ir nebuvo, pasakė, kad blogai, ir viskas, taip ir likau nesupratęs“, – prisiminė 17-metis.
„Juk tėvai tai nelabai ir sugebės apsaugoti nuo tokio turinio, nes nemoka, kai dar vaikai maži ir tie vaikai daugiau žino nei jie“, – savo nuomonę išsakė kitas tyrimo dalyvis – 16-metis.
Dar vienas paauglys sakė girdėjęs, kad kai kurie tėvai pornografinio turinio medžiagą žiūri kartu su vaikais: „Vaizdinės priemonės tėvams turėtų padėti, jei nemoka prieiti, nors šiaip ir su maniškiais tai būtų suveikę arba dar suveiktų. Ten nusiperka, žiūri su vaiku, aiškina, susipažįsta.“
Tačiau D. Minialgienė šiuo klausimu kategoriška: žiūrėti pornografiją kartu su atžalomis – pati didžiausia klaida.
„Kai kurie tėvai labai didžiuodamiesi pasakojo, kad pasiūlė paaugliams kartu pasižiūrėti. Galvoju, kad tai – pati didžiausia žala. Taip, paaugliai slapukauja, bet jei į tokį bendrininkavimą įsijungia ir tėvai, vadinasi, jie peržengia padorumo ribą. Ko jie tada moko paauglį savo pavyzdžiu?“ – retoriškai klausia specialistė.
Psichoterapeutas T. Kajokas tikina, kad pornografijos nederėtų laikyti tinkamu lytinio švietimo būdu, nes ten vaizduojami veiksmai – išimti iš konteksto.
„Žmogaus seksualumas – asmenybės dalis, kuri turi būti integruota į santykius ir neturėtų būti lyg greito maisto užkandinė, kurioje sustojai, nusipirkai, pavalgei“, – įsitikinęs pašnekovas.
Kaip reaguoti užtikus?
Į tokią situaciją, kai vaikas užklumpamas, nors ir netyčia žiūrėdamas pornografiją, D. Minialgienė siūlo reaguoti, atsižvelgiant į jo amžių. Jaunesnio nei 6-erių metų vaiko, kol jis neįsisąmonino matytos medžiagos, dėmesį yra lengva išblaškyti, pavyzdžiui, pasekant pasaką, kažkuo sudominant.
„Bet nuo 6–7 metų vaikas išgyvena intelektinio smalsumo laiką. Ne tiek seksualinio, kiek domėjimosi apskritai. Tai – tyrinėjimo fazė. Jei tokio amžiaus atžalą užtinkame žiūrint pornografiją, tikrai verta paaiškinti tą iškraipymą, prievartą, matytus vaizdus, kalbėti, kaip jie nutolę nuo harmoningo lytinio dviejų žmonių gyvenimo“, – pataria psichoterapeutė.
Kiek kitaip reikėtų reaguoti, jei suaugusieji užtinka paauglį, kuris jau patiria lytinę brandą – savo seksualumą išgyvena čia ir dabar.
„Vertėtų jį palikti ir pasakyti, kad šeimoje pornografijos žiūrėjimas yra nepriimtinas. Tokiais atvejais tėvams reikėtų susirūpinti ir blokuoti priėjimą prie tokio turinio tinklalapių“, – apie „tėvų kontrolės“ IT sprendimus LRT.lt užsimena D. Minialgienė.
Prie kompiuterio – tik šalia esant tėvams
Specialistai vieningai sutaria, kad didžiausia atsakomybė dėl lytinio švietimo gula ant tėvų pečių.
„Pirmiausia jie turi išmokyti mylėti, suvokti save ir savo lytį, parodyti, kaip bendrauti ir kurti sėkmingus santykius, harmoningą šeimą. Paskui tėvai turėtų suteikti informaciją apie lyčių anatomiją, kontracepciją, lytiškai plintančias ligas“, – suaugusiųjų pareigas vardija V. Šapurovas.
Būtent pastarųjų dalykų pornografijoje, anot D. Minialgienės, ir neįmanoma rasti: „Ten neegzistuoja pasekmės: nekalbama apie lytiškai plintančias ligas, nepageidaujamą nėštumą, suardytus gyvenimus. Todėl atrodo, kad dėl tokio laisvo gyvenimo nepateksi į jokią bėdą.“
T. Kajokas teigia, kad psichologinių problemų neturintis mažas vaikas, augdamas normalioje šeimoje, turbūt niekada pats pornografijos nežiūrėtų: „Vaikai yra gana nuovokūs šiuo požiūriu. Klausimas – kaip apsaugoti tuos vaikus, kuriems trūksta priežiūros.“
Specialistas primena apie tuos, kurie iš artimiausios aplinkos negauna išsamių atsakymų į klausimą – koks iš tiesų turėtų būti seksualumas. Tokiems paaugliams pornografinis turinys, anot T. Kajoko, gali sudaryti įspūdį „kaip aš turėčiau elgtis“.
D. Minialgienė pateikia jai patikusio olandų psichoterapeuto mintį, kad iki pilnametystės vaikas kompiuteriu turėtų naudotis tik erdvėse, kuriose vyksta bendra šeimos veikla.
„Tokiu būdu tėvai kartas nuo karto gali matyti, ką vaikas daro. Tai nereiškia, kad jie turėtų skaityti žinutes, tačiau turėtų sekti ir matyti, kokiuose puslapiuose atžala lankosi, ką veikia. Tai nėra priverstinė kontrolė, greičiau – nepaleidimas savivaliavimui ir slapukavimui“, – mano ji.
T. Kajokas sako, kad nuo visų pavojų internete vaikų apsaugoti neįmanoma, tačiau, jei šeima yra normali, tėvai žinos, su kuo bendrauja atžala.
„Realybė yra tokia, kad per visokias pokalbių svetaines gali jungtis ir tie, kurie nori vaikus prisivilioti ir tvirkinti. Tačiau visi tyrimai rodo, kad daugiausia prievartos vaikai vis tiek patiria iš artimiausios aplinkos“, – pabrėžia psichoterapeutas.
Gali pakenkti ne tik psichologiškai
D. Minialgienė pasakoja apie JAV atliktą tyrimą, kuris nustatė, kad pornografijos žiūrėjimas gali palikti biologinį pėdsaką smegenyse.
„Taip yra nustelbiamas natūralus procesas, kai situacija pirmiausiai įsisąmoninama, tik paskui priimami sprendimai. Vaikų smegenys be galo imlios, plastiškos, nesubrendusios, ir todėl ypač iškreipiamas realybės suvokimas. O tada jau atsiranda pavojus protinei bei fizinei sveikatai, vaikų laimei bei gerovei“, – eksperimentą komentuoja D. Minialgienė.
T. Kajokas pastebi, kad apie pornografijos ribojimą dažniau diskutuojama politiniu lygiu, o tyrimų, kuriais būtų galima remtis, yra vienetai.
„Etiniu požiūriu vaikų seksualumą tirti labai sunku. Dažniausiai galima žvelgti atgal, tyrinėjant suaugusiuosius – kiek jie atsimena ir kiek tai galėjo daryti įtakos jų elgesiui“, – apie sunkumus nustatyti nepilnamečių reakciją į pornografiją kalba T. Kajokas.
Pasak specialisto, priklausomybė nuo sekso, pornografijos ar panašių dalykų rodo, kad kitos sritys žmonių gyvenime nebeturi skonio, o rinkoje pateikiamas pornografinis turinys atspindi besikeičiantį sutrikusį žmogaus seksualumą.