Vadovaujantis juo, 2 iš 5 studentų per paskutinį semestrą patyrė rimtų finansinių sunkumų. Pasirodo, šis skaičius nesiskiria net tarp dirbančių ir nedirbančių studentų.
Maža to, gerokai daugiau nei pusė jų teigia, kad per paskutinius metus patyrė didelį nerimą, stiprų stresą, ilgai besitęsiančią blogą nuotaiką, nemigą. Trečdalis skundžiasi susidūrę ir su depresija, bet kreiptis į aukštąją mokyklą dėl to pasiryžtų tik 8 proc. visų apklaustųjų.
Tyrimas vyko 2017 m. gruodžio 12 – 2018 m. sausio 8 dienomis. Jo metu apklausti 2,8 tūkst. Lietuvos aukštųjų mokyklų pirmos, antros pakopos ir vientisųjų studijų studentų.
Prisideda ir prie emigracijos skatinimo
Pastebėjus, kad tai, jog studijuoti Lietuvoje net neapsimoka, galbūt tiesiogiai prisideda ir prie emigracijos skatinimo, dalis pranešėjų sutiko, kad problema egzistuoja.
„Dažnai tenka bendrauti su gimnazijų moksleiviais, klausti, ką jie planuoja. Didelė dalis planuoja išvažiuoti studijuoti į užsienį, o viena to priežasčių – baigęs Vilniaus universitetą, Vytauto Didžiojo universitetą kokį darbą gausiu? Ką po to veiksiu? Kaip tuos metus studijuodamas praleisiu? Jei aš čia taip vargsiu, gal aš geriau vargsiu Londone ir gausiu dar geresnį išsilavinimą“, – kalbėjo Seimo narys Mykolas Majauskas.
Anot jo, viena priemonių, kuri galėtų padėti suvaldyti jaunų žmonių emigraciją, yra aukštos kokybės diplomas, kuris būtų vertinamas darbdavių.
Susidūrė ir su vilties netekusia septintos klasės moksleive
„Manau, kad studentai, moksleiviai, visi jauni žmonės turi kiek įmanoma daugiau per dalyvavimą savanorystėje pamatyti, kaip jie gali keisti, daryti poveikį. Viena iš emigracijos priežasčių – manymas, kad negali daryti poveikio“, – pridūrė Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Eitvydas Bingelis.
Atkreipus dėmesį, kad tam retas kuris gali rasti laiko – dirba 44 proc. bakalauro ir 79 proc. magistro studijų studentų, jis tikino, kad motyvuoti studentai studijų metu atsiranda laiko ir savanorystei, ir darbui, ir mokslams.
E. Bingelis taip pat prisiminė ir savo susidūrimus su moksleiviais.
„Viena mergaitė buvo gal 7-okė, kuri pasakė, kad emigruos. Klausiau, kodėl. Ji atsakė, kad nesusiras darbo, todėl važiuos pas sesę į Norgę. Ką tu ten darysi? Dirbsiu vištų skerdimo fabrike ir plunksnas pešiosiu. Klausiau jos, ar ji nemano, kad jei reikėtų kokios informatikos mokytis, specialybės tikrai patrauklios ir vidutiniai atlyginimai yra geri, bet ji atsakė, kad ne, tai paprastesnis kelias ir po 12 klasės ji išvažiuos“, – kokios mintys – paauglių galvose, pasakojo viceministras.
Jis leido suprasti, kad tai inspiruoja ne tik artima aplinka, bet ir visa visuomenė, žiniasklaida. Verčiau, E. Bingelio teigimu, kalbėtume apie perspektyvias specialybes, studijų pasirinkimus.
Švietimo ir mokslo viceministras: bėda, kad žmonės nesusiranda darbų
Savo ruožtu švietimo ir mokslo viceministras Giedrius Viliūnas pabrėžė, kad, žvelgiant į tyrimą, reikia gebėti mąstyti kritiškai.
„Klausimas iš dalies yra ne apie aukštąjį mokslą, bėda yra dėl to, kad žmonės nesusiranda darbų“, – konstatavo jis.
G. Vailiūno teigimu, apžvalga iš pirmo žvilgsnio sako, kad visi studentai dirba ir mažai uždirba – skandalas, tačiau platesniame kontekste tai yra norma.
„Visur taip yra. Visi susiduria su finansiniais sunkumais. Kiek žinau, milijonieriai irgi susiduria su finansiniais sunkumais, nes kartu su pajamomis auga lūkesčiai – jie mano, kad susiduria su finansiniais sunkumais, bet tai nebūtinai reiškia, kad jie yra bėdoje. Tai yra nuomonės, o ne objektyvus socialinės būklės tyrimas. Nesakau, kad koreliacijos nėra, bet tiesiog noriu pasakyti, kad dalis šios apžvalgos rodo gana įprastinę aukštojo mokslo sistemos būklę, kuri normaliai visada įtempta dėl socialinės būklės, bendrabučių, paskolų galimybių“, – dėstė jis.
Tiesa, viceministras pripažino, kad jį neramina tyrimo dalis dėl studentų psichologinės būklės.
Gyvena iš tėvų kišenės ir malonės
Pasirodo, pagrindiniai bakalauro studijų studentų pajamų šaltiniai – finansinė tėvų ar artimųjų pagalba (76 proc.), nefinansinė tėvų ar artimųjų pagalba (maistas, būstas ar pan.) (46 proc.) ir darbo užmokestis (44 proc.). Net 41 proc. apklaustųjų prasitarė gyvenantys ir iš santaupų.
Tiesa, pavyzdžiui, net 79 proc. magistrantų dirba, 46 proc. jų remiasi į tėvus ir artimuosius finansiškai, 34 proc. – nefinansiškai.
Beje, įdomu tai, kad tik mažuma studentų ryžtasi imti studijų ar kitą paskolą (atitinkamai 6 ir 8 proc.), retas kuris pragyvena ir tik iš socialinės stipendijos (atitinkamai 6 ir 7 proc.).
„Tyrimas parodė, kad bakalauro ir vientisųjų studijų studentų absoliuti dauguma gauna finansinę ir nefinansinę artimųjų ir šeimos narių pagalbą, jos sulaukia ir pusė magistro studentų“, – sakė sociologas Martynas Kriaučiūnas.
Dirba tam, kad pragyventų
Bakalauro studentams pats pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra tėvų parama (49 proc. – finansinė, 12 proc. – nefinansinė), trečdalis jų dirba (29 proc.).
Iš tėvų kišenės gyvena ir 78 proc. vientisųjų studijų studentų (59 proc. – finansinės ir 19 proc. – nefinansinės), iš darbo užmokesčio išgyvena vos 15 proc. jų.
Tiesa, pavyzdžiui, pagrindinis pajamų šaltinis magistrantams – jau ne tėvai, o darbas. Iš darbo užmokesčio gyvena 69 proc. jų, tėvai gelbsti ketvirtadaliui (20 proc. finansiškai, 5 proc. – nefinansiškai).
„60 proc. bakalauro ir 80 proc. dirbančių magistro studentų teigė dirbantys tam, kad pragyventų. Darbe save realizuoja maždaug trečdalis bakalauro ir maždaug pusė magistro studentų. Taigi darbas iš esmės yra pragyvenimo šaltinis“, – nurodė M. Kriaučiūnas.
Apmokamą darbą pilnu etatu dažniausiai dirba socialinių mokslų (28 proc.), technologijos mokslų (22 proc.) ir humanitarinių mokslų (17 proc.) studentai. Dažniausiai tai – vyresnių kursų studentai.
„Daugiau nei pusė studentų mano, kad darbas kenkia studijų rezultatams“, – aiškino sociologas.
Problemas pajuto savo kailiu
E. Bingelio teigimu, tikėtina, kad gaudami papildomas pajamas studentai ima kelti kitokius lūkesčius. Be to, dauguma jų dirba nekvalifikuotą darbą, kuris – prasčiau apmokamas. Taip jis aiškino įžvalgas dėl studentų patiriamų finansinių sunkumų.
„Dirbantis studentas – normalus reiškinys Europoje, tai rodo tyrimai. Vis didesnė dalis studentų dirba. Pavyzdžiui, Airijoje dirba 85 proc. studentų, Estijoje – 66 proc. Tik klausimas, kokį jie darbą dirba.
Mes pastebime, kad dirbantys studentai po studijų uždirba daugiau nei prieš tai nedirbę – tai kaip ir teigiamas reiškinys, tačiau studijų metu dažnas renkasi nesusijusį su kvalifikacija darbą. Dėl įgūdžių paklausos ir pasiūlos – Lietuvoje didelis neatitikimas, jei lygintume tai, kuo turėtų dirbti baigę aukštąsias mokyklas absolventai, ir kuo dirba“, – įžvalgomis dalijosi ir Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) Inovacijų politikos analizės skyriaus vadovas, einantis direktoriaus pareigas, Ramojus Reimeris.
Pasak jo, studentai – ta auditorija, kuri savo kailiu pajuto problemas Lietuvoje. Situaciją pakeisti esą padėtų trumpesnės bakalauro studijos ir sotesnis socialinis paketas besimokantiesiems.
„Jų atlyginimai yra mažesni, jų stipendijos yra tikrai menkos, lyginant su Europa. Tai, be abejo, ir atspindėta ir šiame tyrime – jie mano besijaučiantys šiek tiek neprivilegijuoti“, – pripažino MOSTA atstovas.
Didesnių stipendijų nežada
G. Viliūnas pridūrė, kad reikėtų skatinti ir paskolas studijoms, tačiau nemano, kad situaciją išspręsti padėtų didesnės stipendijos.
„Aš nemanau, kad valstybė yra pajėgi tai padaryti ir kad turėtų tai daryti, nes niekur pasaulyje taip nėra. Arba tai nėra tipinis atvejis. Gal išskirtinai aukšto pragyvenimo lygio gerovės valstybės gali leisti savo studentams mokėti išmokas, kad jie galėtų nedirbti ir studijuoti“, – sakė G. Viliūnas.
Viceministras pabrėžė, kad parama studentams turėtų būti subalansuota, užtikrinanti socialinę lygybę ir galimybes gabiems, bet pakankamai lėšų neturintiems žmonėms įgyti aukštąjį mokslą.
Bendrabutyje gyvena tik dėl to, kad taip – pigiau
Su tėvais ar giminaičiais būstą studijų metu dalijasi 31 proc. visų studentų, studentų bendrabutyje gyvena 29 proc. jų.
Su partneriu ar sutuoktiniu gyvena 18 proc., kitais asmenimis – 12 proc., vieni – 8 proc., o su vaiku ar vaikais – 1 proc. studijuojančiųjų.
Bendrabučių kokybe patenkinti arba greičiau patenkinti yra 51 proc. studentų, laimingiausieji, pasirodo, yra tie, kurie gyvena vieni (89 proc.).
„Net 93 proc. studentų, kurie gyvena bendrabutyje, teigia, kad tai daro vien dėl to, kad taip yra pigiau“, – įžvelgė M. Kriaučiūnas.
Jaučia didelį nerimą ir stresą
Pasirodo, net 80 proc. studentų Lietuvoje per paskutinius metus patyrė didelį nerimą, 75 proc. jų susidūrė su stipriu stresu, 63 proc. asmenų skundėsi ilgai besitęsiančia bloga nuotaika, 59 proc. – nemiga, 46 proc. – valgymo sutrikimais, o 30 proc. – depresija.
Tiesa, susidūrę su minėtomis būsenomis arba įtarę, kad jų bendramokslis susiduria su bent viena jų, dažniausiai ieškotų informacijos internete (65 proc.) arba kalbėtųsi su draugais, artimaisiais (79 proc.), stengtųsi gyventi sveikiau (73 proc.).
Tik mažuma kreiptųsi į šeimos gydytoją (33 proc.), psichologą (25 proc.) ar ieškotų pagalbos aukštojoje mokykloje (8 proc.).
Vos 23 proc. studentų yra girdėję apie nemokamas psichologo konsultacijas studentams.
Problemą pripažįsta
„Tyrimas rodo, kad emocinė aplinka nėra svarbi. Tą patvirtina ir elementarus bandymas gauti psichologinę pagalbą aukštosios mokyklose – arba jos nėra, arba ji yra mokama, arba studentai turi pasirašyti ilgas ir sudėtingas sutartis, kuriose – daugiau nei 20 punktų ir sutikimas, kad duomenys, gauti konsultacijos metu, gali būti naudojami moksliniais tikslais. Tokie barjerai nepadeda studentams išdrįsti kreiptis“, – pastebėjo M. Majauskas.
Pasak politiko, dėl to kenčia ir studijų kokybė, ir bendra emocinė aplinka, o tai kuria palankią terpę akademinės etikos pažeidimams ir rimtiems nusikaltimams, apie ką girdime pastaruoju metu.
Tiesa, G. Viliūnas pastebėjo, kad būtų svarbu gautus studentų apklausos rezultatus palyginti su visų lietuvių duomenimis.
„Jaučiasi, kad mūsų aukštosios mokyklos – dėstymo, bet ne studijų institucijos. Parama sutelkiama, kaip geriau dėstyti, geresnėmis laboratorijomis, įrangai, bet nekreipiama dėmesio, kaip studentai įsisavina, kas jam teikiama, ar jis įgyja kompetencijas“, – pripažino viceministras.
Tačiau, pasak G. Viliūno, ne tiek ministerija, kiek pačios aukštosios mokyklos turi rimtai susirūpinti emocine savo bendruomenė narių aplinka.