Prevencinės „Mentor Lietuva“ stovyklos vadovai, dirbantys su šiais vaikais, prasitaria, kad šie vaikai kartais susiduria su tokiomis patirtimis, kurios sunkiai įveikiamos būtų ir suaugusiajam. Tačiau galbūt todėl jie vis dar sugeba džiaugtis paprastais dalykais, kas įprastose šeimose augantiems vaikams jau darosi misija neįmanoma.
Kuo džiaugiasi vaikai iš skirtingų socialinių sluoksnių
Ne vienerius metus su gatvės vaikais dirbantis socialinis darbuotojas Edvinas prisipažino, kad jau nebegalintis atskirti, kuris vaikas iš socialinės rizikos šeimos, kuris – iš normalios.
„Žinoma, tai vaikai, kurie mažiau gavę palydėjimo, rūpesčio, galimybių pasirinkti, mažiau ugdyti šeimoje. Todėl jie dažniau atrodo susikaustę, nepasitikintys. Sunkiausia su šiais vaikais užmegzti santykį ir įgauti jų pasitikėjimą. Mat kasdienybėje jie nuo to nukentėję, o gal tiesiog neturėję šilto santykio su artimais žmonėmis, į juos dažniau aplinkiniai nekreipia dėmesio – tiek mokykloje, tiek kitur. Tačiau kai šis santykis užsimezga, atsiveria didžiuliai vidiniai klodai ir liejasi tokia fantazija, kad net ir aš turiu ko pasimokyti. Kai jie pradeda pasakoti, kartais net nežinai, ką atsakyti, nes būna ir labai jautrių dalykų.
Pavyzdžiui, vakar buvo užsiėmimas apie jausmus. Jie lipdė iš molio savo malonius ir nemalonius prisiminimus. Vienas prisiminė, kaip jam kažkas grasino peiliu, kitas – kaip buvo užrakintas vienas patalpoje, todėl lipdė duris. Jie turi skaudžių patirčių. Tačiau jie turi ir privalumų prieš dėmesiu ir gal net perdėtu rūpesčiu apdovanotus vaikus. Jie yra labai natūralūs. Ką galvoja, tai ir įvardina. Jeigu jie turi santykį, sugeba tai aiškiai ir pasakyti. Tai nuostabūs vaikai. Jie džiaugiasi, kad šuo sugrįžo po trejų metų, kad katė atsivedė kačiukų, kad duonos yra namuose, kad brolis dviračio padangą pripūtė. Džiaugiasi paprastais dalykais. O tas išlepinta turtingesnių tėvelių vaikas džiaugiasi, kad nuėjo į kažkokį madingą koncertą, gavo naują telefoną. Tik tokie skirtumai“, - svarstė pašnekovas.
Tądien jo auklėtiniai ruošėsi visos stovyklos kulminacijai – naktiniam žygiui ir dalijosi savo baimėmis: kas bijo laukinių gyvūnų, kas – tamsos, kas – pasiklysti. „Šiame žygyje jie galės pritaikyti, viską, ko išmoko per stovyklą. Žiūrėsime, kaip pavyks. Iš tiesų jie labai pasikeitė, nes labai grietai mokosi vienas iš kito. Štai ir šiandien vyksta įdomus procesas. Viena mergaitė nekalba, nes jaučiasi supykusi, o visa grupė bando išsiaiškinti, kas jai nutiko. „Tu pasakyk, kas tau yra, mes tau padėsime“, - sako jie. Esu labai laimingas, stebėdamas mūsų darbo rezultatus“, - pasakojo Edvinas.
Kas slypi už pykčio kiauto ir keiksmažodžių
Taip pat ilgametę darbo su vaikais patirtį turintis psichologas Andrius apgailestavo, kad šiems vaikams visuomenėje klijuojama viena etiketė, nors iš tiesų jie labai skirtingi.
„Yra vaikų, kuriems labai trūksta dėmesio, jie jaučiasi kiek vieniši, izoliuoti, pikti. Yra vaikų, kurių bendravimo įgūdžiai gana prasti, jie negali savęs išreikšti, atpažinti savo jausmų, juos įvardinti, aiškiai dėstyti mintis. Ir yra vaikų, kurie puikiai prisitaiko, apsiima vesti renginius ir turi lyderio savybių. Jie labai iniciatyvūs, siūlo puikias idėjas, įjungus juos į jaunųjų lyderių grupelę puikiausiai ten pritaptų“, - teigė pašnekovas.
Pasak jo, mūsų visuomenėje apskritai nėra įprasta kalbėti apie tai, kaip jaučiamasi, tad nieko keista, kad ir vaikai neturi tokių įgūdžių.
„Pirmomis dienomis, kai klausdavome vaikų, kaip jie jaučiasi, sulaukdavome standartinio atsakymo – normaliai. Dabar jau atsiranda įvairiausių atspalvių. Jei kas pabando atrėžti „normaliai“ jau kiti vaikai sako, kad „normaliai“ - tai ne jausmas. Jie neslepia savo gyvenimo už stovyklos ribų, tačiau tas gyvenimas labai įvairus. Vieni per dienas iš tiesų neveikia nieko, kitų visas laikas užimtas būreliais. Jei šeima priskiriama socialinės rizikos grupei, dar nereiškia, kad tėvai nesirūpina savo vaikais, kad šie vaikai prasčiau bendrauja ar prasčiau mokosi. Čia yra ne vienas pirmūnas. Jei tėvai neturi pakankamai socialinių įgūdžių pasirūpinti, dabar yra daugybė nemokamų galimybių – dienos centrai, įvairios veiklos mokykloje.
Aišku, jie turi įvairių žaizdų, todėl atrodo, kad yra pikti. Tačiau pyktis neatsiranda iš niekur. Yra vaikų su labai sunkiomis patirtimis. Pyktis – ženklas, kad jiems reikia pagalbos. Jei mes reaguojame vien tik į šį išorinį kiautą, vaikas tampa tik dar uždaresnis, jis užsidaro savo pyktyje ir keiksmažodžiuose. Jei pažvelgtume į esmę, pamatytume visai kitokį vaiką. Žinoma, tenka ir čia susidurti su keiksmažodžiais – jei gyvenime esi įpratęs ištisai keiktis, staiga nenustosi. Bet jei vaikas nusikeikia, o ant jo nerėkia, tik gražiai paprašo to nedaryti, nes tai girdi, pavyzdžiui, praeinantis penkiametis, tai veikia. Lygiai taip pat dirbame su rūkymu ir gėrimu. Mes nesakome – jūs negerkite ir nerūkykite. Stengiamės stiprinti žmogų, kad jis pats priimtų sprendimą. Kad prieš nuspręsdamas bėgti už kampo parūkyti, pagalvočiau, kodėl tai darau. Nuo ko bėgu, jei geriu iki sąmonės netekimo, kodėl man norisi prisigerti, kad nebūtų jokių minčių“, - aiškino Andrius.
Užuot davus žuvį, įduodama meškerė?
Pasak stovyklos kuratorės,asociacijos „Mentor Lietuva“ programų koordinatorėsEglės Kuraitės, tai prevencinės stovykla, kurios tikslas –sudominti vaikus prasmingais laisvalaikio leidimo būdais.Stovyklautojai suskirstomi į grupeles po keliolika vaikų. Sukiekviena iš jų dirba socialinis darbuotojasar psichologas ir savanoris.