Studentai sovietmečiu: visiems buvo numesta po šuns kaulą

Jei dabartiniai studentai grįžtų 30 metų atgal, studijas pradėtų ne auditorijose, o dirbdami kolūkio laukuose. Kiekvienam po šuns kaulą – taip galima apibūdinti sovietinių studentų dalią, užtikrinusią minimalias sąlygas ir tragišką gyvenimo kokybę. Ankstesnė karta nė svajoti negalėjo apie studijas užsienyje ar gražesnį drabužį.

„Kartais apima pavydas, kokias šiandien studentai turi galimybes. Jei studentas gabus, talentingas, jam atviras visas pasaulis, tik reikia netingėti ir dirbti. Mano laikais pasvajoti apie studijas, tarkime, Kembridže – oho – kaip mes sportininkų žargonu sakydavome – „nukirstos galvos svajonė“. O dabar studentas viską turi“, – sako Lietuvos universitetų rektorių konferencijos pirmininkas, Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius Petras Baršauskas. Jis 1977 m. baigė tuometinį Kauno politechnikos institutą (dabartinis KTU).

Rektorius pastebi, kad jaunam žmogui niekada nebuvo lengva. Tik sovietmečiu gyvenimas buvo iškreiptas, o poreikiai įsprausti į rėmus. Pavyzdžiui, negalėjai užsinorėjęs važiuoti atostogų į Graikiją. „Buvo absoliutus minimumas – šuns kaulas jaunam žmogui numestas. Prasimaitinimui, minimaliam pragyvenimui jis turėdavo, bet gyvenimo kokybė buvo tragiška. Tą reikia pripažinti“, – konstatuoja pašnekovas.

P. Baršauskas pastebi, kad ir dabar gyvenimas studentui nėra lengvas – jei neturi, kas remia, sudėtinga. Tačiau sovietmečiu būdavai absoliučiai priklausomas nuo tėvų – retas, kuris dirbdavo ir gaudavo papildomų pajamų.

„Dabar gabesni, agresyvesni dirba. Tarkime, tarp informatikų jau pirmame antrame kurse galite sutikti rimtų verslininkų. Tokių galimybių anksčiau nebuvo. Ką jauni žmonės gavo – pasirinkimo laisvę ir visai kitą galimybių spektrą. Turime laisvę rinktis. Žinoma, tai sunku, atsakinga, bet turime galimybę“, – sako P. Baršauskas. Jis atkreipia dėmesį, kad lietuviškos pavardės dominuoja garsiausiuose pasaulio universitetuose.

Bendrabutyje P. Baršauskui gyventi neteko, tačiau jis ten užsukdavo pas draugus. „Buvau susipažinęs su jų buitimi, kaip ir visais laikais, išgerdavo studentai alaus, tačiau jei palyginsime su tuo, ką matau šios dienos bendrabučiuose, sakyčiau, aštuntajame dešimtmetyje alaus gerdavo daugiau“, – kalbėjo P. Baršauskas.

Į pirmą pasimatymą – iš senų užuolaidų pasiūtu kostiumėliu

Vilnietė Daiva į Vilniaus universitetą įstojo 1990-aisiais. „Viskas labai greitai keitėsi, atsiradusios „vagnorkės“ staigiai nuvertėdavo ir reikėdavo visko nusipirkti. Mėnesio pradžioje gaudavai stipendiją ir žinodavai, kad mėnesio pabaigoje produktų nusipirksi dvigubai mažiau. Dėl to buvo populiarios įvairios košės“, – pasakoja Daiva.

Daivai kurį laiką teko gyventi bendrabutyje. Ten ypač praversdavo kaimynai, kurių tėveliai dirbdavo mėsos kombinate. „Mėsa būdavo didelė prabanga, išradinėjome įvairiausius patiekalus: kepti lašiniai su prieskoniais, kepta duona su aliejumi. O kur dar įvairiausių kruopų deriniai – pavyzdžiui, perlinės kruopos su žirniais“, – prisimena pašnekovė.

Jos tvirtinimu, buvo sunku prasimaitinti, o apie savitą aprangos stilių nebuvo net kalbos: drabužių nebuvo. Laimėdavo tie, kurie mokėjo siūti, megzti arba kurių mamos turėjo rankas. „Į pirmą pasimatymą ėjau iš senų lininių užuolaidų pasiūtu kostiumėliu – jaučiausi Skarletė O‘Hara iš romano „Vėjo nublokšti“. Pėdkelnes žiemai pačios nusimegzdavome“, – prisimena Daiva.

Daivos studijų metais, kurie sutapo su pirmaisiais atkurtos nepriklausomos Lietuvos žingsniais, dalis studentų pradėjo važinėti į Turkiją ir iš ten atsivežtais gaminiais prekiauti Gariūnuose. Prekiaudavo odinėmis striukėmis, trikotažu ir, žinoma, džinsais „Dėl to daug mano kartos studentų mesdavo mokslus – pajusdavo, kad nebesuderina ir išeidavo į verslą. Tiesa, vėliau dauguma grįžo ir studijas baigė būdami vyresnio amžiaus“, – sako Daiva.

Tuo metu studentams nebuvo darbų, tad retas galėjo užsidirbti papildomai. Situacija keitėsi apie 1993-1994 m. Tada kūrėsi daugiau darbo vietų, atsirado galimybė užsidirbti ir išgyventi. Dideliu įvykiu tapo pirmo bendrakursio išvykimas studijuoti į JAV 1992 m.

Saulėtekio bendrabučius Daiva prisimena kaip orgijų ir muštynių vietas. Daiva juokiasi, kad gėrimus irgi tekdavo gamintis namų sąlygomis – pavyzdžiui, gamindavo iš Sibiro atsivežtų žolelių užpiltines.

„Buvo laikas, kai nieko nebuvo, tačiau tai privertė būti labai išradingais. Štai per blokadą visai nebuvo karšto vandens, prausdavomės šaltu. Buvo laukinio kapitalizmo laikotarpis ir jausdavaisi vargšas. Jei draugė nusikabindavo naująjį lietuvį raudonu švarku, gerdavo visas kursas“, – apibendrina Daiva.

Studijas pradėdavo nuo darbo laukuose

Mokyklų tobulinimo centro direktorė Eglė Pranckūnienė prisimena – rugsėjis prasidėdavo ne studijomis, o važiavimu dirbti į kolūkius.

„Labai gerai prisimenu, kai pirmame kurse, studijuojant Vilniaus universiteto Filologijos fakultete,

mūsų maždaug 100 žmonių kursą išvežė į kolūkį. Tačiau tai buvo geras laikas „susicementavimui“ – susipažinome, dainuodavome, atsiskleidė kūrybiniai talentai“, – pasakoja E. Pranckūnienė.

Pašnekovė sutinka, kad tuometiniai studentai neturėjo galimybių, kurias turi dabartiniai – pavyzdžiui, išvykų studijoms į užsienį. Vis dėlto savo studijas E. Pranckūnienė prisimena pozityviai – ji mini nepaprastai aukštą dėstytojų lygį, gautą gilų rimtą humanitarinį išsilavinimą.

E. Pranckūnienės manymu, tuomet studijos buvo gilesnės. „Aišku, buvo marksizmas, kiti ideologizuoti dalykai, tačiau supratome, kad nereikia rimtai į tai žiūrėti ir pro šiuos dalykus praslysdavome“, – pasakoja ji.

Pati E. Pranckūnienė bendrabučiuose negyveno, bet iš kursiokų pamena, kad sąlygos juose buvo prastos. Studentė gaudavo 40 rublių stipendiją – gyvenantiems Vilniuje šių pinigų užtekdavo nueiti užkąsti, tai buvo tarsi kišenpinigiai. Tačiau atvykusiems iš kitų miestų pragyventi buvo itin sunku – gelbėdavo iš kaimo atsivežti lašiniai.

E. Pranckūnienė atkreipė dėmesį, kad jos studijų metais paskaitos trukdavo nuo 9 iki 19 val., net šeštadieniais, tad dirbti buvo sudėtinga. Bet to, paskaitų lankymas buvo privalomas.