Tokios išvados ryškėja po pokalbio su Vilniaus universiteto (VU) psichologinės pagalbos centro vadovė Roma Jusiene. Jos vadovaujama įstaiga jau aštuonerius metus padeda studentams ir dėstytojams spręsti kilusias psichologines bėdas.
Problemas sprendžia, o ne kenčia užsidarę
„Besikreipiančių į mus daugėja“, – prasitaria ji, tačiau kaip mat priduria, kad taip yra ne dėl to, kad naujoji karta – problematiškesnė.
„Matome, kad dabar jaunimas nori spęsti problemas, o ne kentėti su jomis užsidarę. Be to, kreipimųsi skaičių padidina ir tai, kad daugelyje mokyklų dirba psichologai. Jauni žmones yra įpratę kartu su jais spręsti problemas, tad tą patį modelį perima ir studijuodami, arba bando išspręsti mokyklos laikais neišspręstas bėdas“, – suaktyvėjimą aiškino R. Jusienė.
Specialistė pripažįsta, kad šis metas centre dirbantiems specialistams – vienas įtempčiausių, nes maždaug nuo lapkričio pradžios iki gruodžio vidurio kreipiasi labai daug pirmakursių, kurie sunkiai adaptuojasi naujoje aplinkoje.
Dažni centro klientai ir paskutinių kursų studentai, negebantys susitvarkyti su mokslo metų pabaigoje užgriūvančiu krūviu, kuomet reikia rašyti baigiamuosius darbus.
Įvardijo pagrindines problemas
„Tačiau apibrėžti pagrindinius lankytojus, pagrindines problemas būtų sunku. Galima tik būtų pasakyti, kad daugiausiai problemų studentams kyla dėl požiūrio.
Paprastai tariant, kartais būna, kad jaunuoliai yra įpratę sau kelti labai didelius lūkesčius, nes juos keldavo ir tėvai, tuomet iš savęs reikalaujama labai daug. Į VU neretai įstoja geriausi iš geriausių. Dažnai susiduriame su tuo, kad mokykloje geriausi besijautę asmenys universitete pasijaučia blogai, nes čia visi ir gabūs, ir protingi. Tai neretai kerta per savivertę.
Sunkumų kyla ir atvažiuojantiems iš kitų miestų, dėl santykių. Ne vienam pradėjus studijuoti išryškėja anksčiau turėtos bėdos, kurios iki šiol gal ir netrukdė. Pavyzdžiui, sunku kalbėti viešai, diskutuoti. Drovumas, nerimas, kitos užslėptos bėdos to neleidžia daryti. Tuomet patenki į tam tikrą akligatvį – galima be to gyventi, bet jei nori gerai mokytis, turi tai daryti. Kiti studentai yra labai griežti sau ir kiekvieną ženklą išorėje interpretuoja kaip kritiką“, – apie pagrindines sprendžiamas problemas pasakojo ji.
Pasak R. Jusienės, neretai studentai prabyla ir apie problemas šeimose. Įdomu tai, kad dažnai jos – ne tokios, kaip daugelis įsivaizduoja.
„Probleminės šeimos paprastai universitete yra ne tos, kur vaikai – socialiai apleisti, asocialios, bet tos, kur tėvai – išsilavinę, bet negebandys megzti emocinio ryšio, šeimoje nėra šilumos, egzistuoja užslėpti konfliktai. Galbūt tėvai patys turi didelių problemų, kurios trukdo matyti vaikų poreikius, suprasti jų savijautą“, – aiškino ji.
Ketvirtadalis studentų nerimą malšino preparatais
Visai neseniai nacionalinės plagiato aptikimo sistemos „Plag.lt“ atliktas Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų tyrimas apie psichologinę aplinką savo mokymosi įstaigose parodė, kad beveik 28 proc. studentų kreipėsi psichologinės pagalbos ir net trečdalis yra galvoję ar galvoja nutraukti studijas.
Be to, tyrimas atskleidė ir tai, kad net ketvirtadalis visų studentų dėl studijų yra vartoję psichoaktyvių preparatų ar kitų medikamentų.
Paklausta, ar ši informacija gali būti teisinga, R. Jusienė patikino, kad tendencijos Lietuvoje tikrai yra panašios.
„Sutikčiau, kad tai gali būti tiesa. Labai gaila, bet, deja, dabartiniai studentai yra įpratę slopinti savo emocijas. Tai neretai nulemia dar mokyklos laikais patirti išgyvenimai, kai kilęs stresas dėl atsiskaitymų ar egzaminų buvo malšinamas raminamaisiais – tą leisdavo tėvai“, – aiškino ji.
Lėtai save naikina
Be to, pridūrė R. Jusienė, populiaru emocijas malšinti ne tik psichoaktyviomis medžiagomis, bet ir įsitraukiant į kompiuterinius žaidimus, lošimus.
„Tai – labai didelis skaudulys“, – pripažino ji.
Tačiau, specialistės teigimu, pavojingiausia, kai slopinančios medžiagos ar veiksmai persipina.
„Labai blogai, kai, pavyzdžiui, jaunuoliai vartoja ir alkoholį, ir antidepresnatus. Visi žino, kuo tai gali pasibaigti – mirtimi. Baisiausia, kad jaunuoliai kartais to ir siekia. Jie nemato prasmės arba jiems yra per sunku gyventi. Gyvenimas jiems kelia per daug iššūkių, su kuriais jaunuoliai nepajėgia susitvarkyti. Kartais tai yra ėjimas lėtos mirties link. Lėtas savęs naikinimas“, – tikino specialistė.
Kreipiasi ir dėstytojai
Prieš aštuonerius metus įkurto centro tikslas buvo ne tik suteikti profesionalias paslaugas, bet ir sudaryti galimybę ugdyti studentų kompetenciją ir dėstytojams leisti neatitrūkti nuo praktinio darbo. Nuo vieno kabineto, kur galėjo ateiti ieškantys pagalbos, iniciatyva išaugo į centrą, kuris vienija 18 konsultantų.
Psichologinę pagalbą centre gali teikti ir psichologijos studijų magistrantai. Tokios konsultacijos – nemokamos, prieš tai įspėjama, kad pagalbą teiks studentai. Be to, jų susitikimas su klientais įrašomas ir vėliau aptariamas su dėstytojais.
Įdomu tai, kad studentai pagalbą gali teikti ir dėstytojams. Pastarieji taip pat – centro lankytojai.
Kreipiasi ir dėstytojai
„Perfekcionistų daug net tik tarp studentų, bet ir tarp dėstytojų. Yra tokių, kurie per daug iš savęs reikalauja. Kartais gali atrodyti nesuprantama, kas čia sunkaus ateiti ir paskaityti paskaitą. Tačiau išstojimas prieš didelę studentų auditoriją norint atitikti jų lūkesčius tai yra didelis iššūkis. Jau nekalbu, kad auditorijos baimė yra visiškai normali ir žmogiška.
Net aktoriai sako, kad baisu, jei lipi ant scenos ir visiškai nesijaudini. Tačiau kartais jaudulys būna pernelyg didelis – trikdantis ir trukdantis“, – kas dažniausiai kelia sunkumų dėstytojams, įvardijo R. Jusienė.
Kiti universiteto darbuotojai į psichologus dažniausiai kreipiasi dėl problemų asmeniniame gyvenime.