Tokiomis įžvalgomis su DELFI pasidalijo politikas Andrius Kubilius. Seimo TS-LKD frakcijos seniūnas ir opozicijos lyderis atkreipė dėmesį į didžiausias švietimo sistemos problemas.
Anot švietimo srities specialistų – situacija darosi pavojinga, nes šių problemų neišsprendus užauginsime visuomenę, kuri negebės prisitaikyti šiame amžiuje.
Ragina pavyzdį imi iš Suomijos
„Dabartinė švietimo sistema ir jos pagrindiniai klasikiniai kolektyviniai ugdymo metodai („mokytojas – klasė“) susiformavo XIX amžiaus viduryje, kai besiformuojanti industrinė visuomenė, masinė gamyba, vėliau tapusi konvejerine gamyba, pareikalavo masinio švietimo, gebančio suteikti vienodas žinias didelei masei žmonių.
.XXI amžius tiek savo gyvensena, tiek savo ekonomika darosi vis labiau individualus ir vis mažiau kolektyvistinis. Tokios šalys, kaip Suomija, Singapūras ir eilė kitų, tai suprasdamos savo švietimo sistemose stengiasi vis labiau pereiti prie individualaus santykio su vaiku, tam keisdami dėstymo metodus ir sutelkdami reikalingus pedagoginius resursus“, – sakė A. Kubilius leisdamas suprasti, kad rimtų pokyčių Lietuvoje šioje srityje kol kas nematyti.
Anot jo, iki šiol yra taikomi ir nebenaudingi žinių patikrinimo būdai – „Kaip pastebi ekspertai, visą švietimo sistemą vis labiau orientuoja į tai, kad mokinys būtų gerai pasirengęs testų laikymui, tačiau kartu vis labiau tolstama nuo to, kad mokinys, baigęs mokyklą, būtų gerai pasirengęs po mokyklos laukiančiam gyvenimui“, – pritarė politikas.
Jis pasitelkė Suomijos pavyzdį, kuri pagal PISA tyrimus pirmauja pasaulyje ir gerokai lenkia ne tik Lietuvą, bet ir JAV. Šioje šalyje kategoriškai pasisakoma prieš ugdymo standartizavimą ir tų standartų priežiūrai reikalingus testus, inspekcijas ar egzaminus. Tai leidžia pedagogams išsaugoti holistinį požiūrį į švietimo tikslus, galvojant, kad mokykla turi mokinį parengti gyvenimui, o ne standartų atitikimui ar testų bei dažnų egzaminų laikymui. Suomijos abiturientai laiko tik vieną „imatrikuliacijos“ (stojimo į aukštąsias – DELFI) egzaminą.
Idėjų, kuriomis reikėtų vadovautis, Lietuvoje – tik užuomazgos
Savo ruožtu mokyklų tobulinimo centro direktorė Eglė Pranckūnienė DELFI sakė iš dalies sutinkanti su A. Kubiliaus mintimis. Jos teigimu, iš tikrųjų mokykla vis dar atspindi industrinio švietimo modelį.
„Žinoma, yra visokių pavyzdžių, bet žvelgiant į visumą darosi visiškai aišku, kad orientuojamės į mokyklą visiems, o ne kiekvienam. Klausimas, kaip reikia pasikeisti, kad pasiektume pastarąjį rezultatą. Galima pastebėti, kad yra dar labai pirminių, bet jau aiškesnių ženklų, kad pradedame rūpintis kiekvienu vaiku. Pavyzdžiui, jau ir ugdymo plane yra numatyta individuali pagalba, pripažinta, kad vaikai yra labai skirtingi, mokosi skirtingais tempais, stiliais. Mokytojai skatinami ir diferencijuoti mokymą, ir numatyti kiekvieno vaiko poreikius. Tačiau aš manyčiau, kad sistema, kuri yra dabar, nesuteikia mokykloms galimybių judėti šia sritimi toliau“, – aiškino E. Pranckūnienė.
Anot jos, žvelgiant į kitas šalis, matyti pavyzdžiai, kuriais reikėtų vadovautis. Tarkime, daug kur mokytojas retai kada būna vienas klasėje – jam padeda asistentai, socialiniai pedagogai. Savo ruožtu Lietuvoje komandinio specialistų darbo su klase matyti tik užuomazgos.
Gali prireikti dešimtmečių
Pasak mokyklų tobulinimo centro direktorės, šalys, kurios kreipia dėmesį individualiam moksleivių ruošimui, propaguoja atsakomybės pasidalijimą dėl visų mokykloje besimokančių vaikų. Be to, pavyzdžiui, Suomijoje šiuo metu pereinama prie integruoto ugdymo.
„Net pats ugdymas Suomijoje konstruojamas ne atskirais mokomaisiais dalykais, o integruotomis temomis. Mokytojai ir kitų sričių specialistai mokyklose turi dirbti kartu, kad perteiktų integruotą įvairių sričių turinį. Savo ruožtu Lietuvoje karaliauja atskiri mokomieji dalykai. Vis dar ugdome ne mokinį, o mokome jį atskirtų mokomųjų dalykų. Turbūt reikės nemažai dešimtmečių, kol pakeisime įsišaknijusią dalykinę mokymosi sistemą“, – pripažino E. Pranckūnienė.
Tiesa, ji perspėjo, kad jokiu būdu negalima švietimo modelių perkelti iš vienos šalies į kitą. Specialistė pastebi, kad, tarkim, palyginus suomius su lietuviais, aišku, kad pastarieji yra daug bendruomeniškesni, visuomenėje yra daugiau tarpusavio pasitikėjimo, kartu labai pasitikima ir mokytojais.
Pinigų trūkumas nusverdavo moksleivių interesus
„Mūsų visuomenė yra labai konkurencinga, esame linkę rungtyniauti tarpusavyje. Be to, dar ir nepasitikime profesionalais – tai labai aiškiai juntama. Todėl suomių sistema pas mus neveiktų, nes ji remiasi didžiuliu tarpusavio pasitikėjimu. Savo ruožtu mes esame stiprūs tuo, kad turime puikią švietimo koncepciją, kuri buvo sukurta dar pačioje švietimo reformos pradžioje vadovaujant Meilei Lukšienei. Jos idėjos pralenkė laiką, dabar daug žmonių tomis idėjomis tiki, tačiau anksčiau jomis nesivadovavome. Gaila, kad kol kas tiesiog kaip šalis dar nesame susitarę, ko norime, nes šiuo metu skamba daug prieštaringų idėjų. Vieni sako, kad turime būti labai konkurencingi, kiti – kad turime būti bendruomeniški, matyti kiekvieną bendruomenės narį. Mes neturime konkrečios švietimo vizijos, todėl labai blaškomės“, – pastebėjo E. Pranckūnienė.
Specialistės teigimu, daug klaidų švietimo srityje Lietuva padarė ir dėl to, kad visuomet vadovavosi ekonominiu požiūriu.
„Daugelis sprendimų buvo pagrįsti ne tiek ugdymo, kiek taupymo tikslais. Pavyzdžiui, mokyklų tinklo pertvarka, kuri buvo labai drastiška. Kartais pinigų trūkumas nusverdavo realius mokinių interesus. Be to, mūsų švietimas, kaip ir visuomenė, yra veikiamas globalių įtakų. Sulaukiame įvairių pasiūlymų, idėjų, ateinančių iš tarptautinių organizacijų – ir Pasaulio banko, ir OECD. Globalios įtakos irgi lėmė, kad nukrypome nuo to tako, kuriuo turėjome eiti“, – mano mokyklų tobulinimo centro direktorė.
Lietuviškų egzaminų sistema – pasenusi
Ji pripažįsta, kad dėl lėšų trūkumo Lietuvoje atsirado ir visuotiniai standartizuoti egzaminai, kurių metu stengiamasi visus pamatuoti pagal vienodą matą.
„Ši sistema suvaidino labai svarbų vaidmenį, kai buvo įdiegta. Tuomet tikslas buvo įvardytas kaip kova su korupcija aukštosiose mokyklose, norėta suvienodinti sąlygas moksleiviams skirtingose mokyklose, siekta teisingiau organizuoti stojimo į aukštąsias procesą. Tačiau dabar šie tikslai yra įgyvendinti ir tokių egzaminų poreikio praktiškai visai nėra, nes visi gali įstoti į aukštąsias mokyklas. Sutinku, kad dabartinė egzaminų sistema yra kone pigiausia forma patikrinti žinias, tačiau kartu ji atspindi nepasitikėjimą mokyklą ir mokytojais. Esą geriau įvertinti visus centralizuotai, kad viskas būtų įslaptinta, o ne pasitikėti mokytojais“, – aiškino E. Pranckūnienė.
Ji pripažino, kad mums reikėtų siekti tikrinti moksleivių žinias be egzaminų. Teigiamai ji įvertino ministerijos iniciatyvą leisti moksleiviams rašyti brandos darbą.
„Egzaminai gal ir likti, tačiau reikėtų keisti jų pobūdį ar greta įvesti kaupiamojo vertinimo sistemą. Egzaminai turėtų padėti parodyti, ką moksleivis moka, o ne būti kaip įrankis, kuris parodo, ko jie nesugeba. Tuomet turėtume ugdomąjį elementą, kuris atspindėtų, ką vaikas mokėsi visus 12 metų“, – mano pašnekovė.
Energija nukreipiama ne te, kur jos labiausiai reikia
Pasak E. Pranckūnienės, artimiausiu metu labai reikėtų susitelkti ir į mokytojų profesionalumo lygio kėlimą.
„Suomija buvo išsikėlusi tikslą, kad mokiniai vienodai gerai gali mokytis bet kurioje mokykloje – ir esančioje mieste, ir rajone. To pasiekti pavyko daug dėmesio kreipiant į mokytojų profesionalumą, nes labai didelę dalį ugdyme užima mokytojo ir mokyklos indėlis. Viskas priklauso nuo pasitikėjimo. Juk ir dabar Lietuvoje organizuojant egzaminus nepaprastai daug energijos sutelkiama į slaptumo išlaikymą. Manoma, kad kažkas gali kažką nutekinti ir panašiai. Bet jei egzaminų turinys būtų kitoks, tam nereikėtų skirti tiek daug dėmesio“, – įsitikinusi mokyklų tobulinimo centro direktorė.
Jos teigimu, XXI a. jaunuoliui reikalingos visai kitokios kompetencijos nei ugdomos dabar. Paklausta, ar galėtų įvardyti kokios, E. Pranckūnienė prisiminė pokalbį su vienu verslininku apie tai, kodėl Lietuvai sunku pritraukti investicijų iš užsienio.
Atsiduria užburtame rate
„Viena iš priežasčių – būtent mūsų darbuotojai. Dauguma lietuvių yra labai geri vykdytojai – turi daug žinių, yra darbštūs, bet nėra iniciatyvūs, kūrybiški, retai geba prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Tai – labai svarbios kompetencijos, kurių reikia jauniems žmonėms“, – mano specialistė.
Kartu ji pridūrė, kad lietuviams reikia būti daugiau empatiškiems, siekti suprasti kitus, žmonijos skirtumus, reikalinga išmokti sugyventi tarpusavyje. Anot E. Pranckūnienės, šių savybių trūkumas ypač išryškėjo Europai pradėjus diskutuoti pabėgėlių klausimu.
„Žinios yra labai reikalingos, jos įeina į kompetencijos sąvoką, tačiau neturime pamiršti, kad į tai įeina ir vertybės bei nuostatos. Kad formuotųsi tam tikri praktiniai gebėjimai, į patį mokymosi procesą turėtų būti įtraukiamos kompleksinės užduotys, kurios padėtų moksleiviams atskleisti savo nuomonę, įsitraukti į diskusiją. Paskaitinio tipo mokymo, kuris orientuotas į minties lavinimą, turėtų būti kuo mažiau“, – sakė E. Pranckūnienė, tačiau kartu pripažino, kad mokytojams šį reikalavimą įgyvendinti kol kas labai sunku, nes moksleivius reikia ruošti egzaminams, kurie yra orientuoti į žinių, o ne gebėjimų patikrinimą.
Standartinė pamoka nebėra ugdymo formos etalonas
Savo ruožtu Lietuvos švietimo tarybos pirmininkė prof. habil. dr. Vilija Targamadzė pastebėjo, kad svarbiausia šiuo metu turėtų būti susitarti dėl ugdymo filosofijos (vertybinio pagrindo) ir jos pagrindu formuojamų ugdymo tikslų. Ypač daug klausimų kyla dėl to, kas tai yra bendrasis išsilavinimas ir iš kokios ugdymo filosofijos pozicijos jis matuotinas.
„Dabar Lietuvoje galima identifikuoti ugdymo tendenciją, atliepiančią gamybinius santykius. Tai atsispindi ir dokumentuose, ir viešose kalbose. Pavyzdžiui, švietimo paslaugos tiekėjai ir gavėjai.
Dera permąstyti pamokos (kaip formos) ir metodų (kaip priemonių ugdymo tikslams siekti) naudojimo tikslingumą. Ypač tam akina ir naujoji karta (dar vadinama skaitmenine, virtualia, Z karta ir pan.). Akivaizdu, kad J. F. Herbart'o (1776 –1841) standartizuota pamoka nėra XXI a. ugdymo formos etalonas. Tačiau visa tai turėtų būti diskutuotina ugdymo sistemoje, o ne atskirai, atplėšus nuo ugdymo konteksto, ypač ugdymo tikslų“, – patikino V. Targamadzė.
Tiesa, ji pridūrė, kad nei kraštutinis diferencijavimas, nei tik individualizavimas nepasiteisino. Vienos sistemos žlugo vienose, kitos – kitose šalyse.
Sugrįžti reikia prie pradžių pradžios
Paklausta apie egzaminų reikšmę dabartiniame gyvenime, švietimo srities specialistė sakė mananti, kad egzaminai tėra viena iš testų formų ir kad jų pasirinkimas priklauso nuo paskirties.
„Lietuvoje dar derėtų pasimokyti testų sudarymo ir jų taikymo. Kartais susidaro įspūdis, kad sukurtas nepatikimas instrumentas taikomas praktikoje. Kitaip tariant, kirviu bandoma duoną raikyti, o peiliu malkas kapoti. Čia reiktų padirbėti ir mokytis testus konstruoti tikslo – rezultato paradigmoje. Derėtų taip pat pergalvoti kuriamus įvairius standartus. Dar 2009 m. Vilniaus universiteto mokslininkai konstatavo, kad ugdyme yra ugdymo filosofijos eklektika. Tai kokiu pagrindu konstruojami įvairūs standartai? Jei nebūtume pasiklydę kreivųjų veidrodžių karalystėje, galima būtų modeliuoti ir mokytojų atestaciją bei kitus dalykus, įvertinant testus. Dabar gi reikia grįžti prie pamatinių ugdymo dalykų. Pamatai, deja, suaižėję“, – tikino ji.
Anot V. Targamadzės, nėra nei turtingų, nei neturtingų valstybių – tik tinkamai valdomos.
„Taigi atlikime analizę, nusistatykime savo siekinius ir konkrečius tikslus ir tada ieškokime ką, kodėl ir kaip reikia keisti. Jei nežinai siekinio, tai kur tada eini? Ne tik pats eini, bet ir kitus vedi. Manau, kad švietime mums reikia aptarti pamatinius dalykus ir tada modeliuoti kelius. O daugeliu atvejų vyksta atvirkščiai“, – pastebėjo specialistė.
Sukūrėme, bet nepanaudojome, o dabar vėl ieškome kažko naujo
Jai ypatingai gaila to, kad tam tikri padaryti darbai nebuvo tinkamai įvertinti. Pavyzdžiui, 2013 m. kartu su mokslininkais aptarta ir parengta geros mokyklos samprata iki šiol dulka stalčiuose, nors buvo patvirtinta ir mokyklų vertinimo agentūros, ir mokytojų, ir mokyklos vadovų ir kitų švietimo darbuotojų.
„Sugriauta ir pedagogų rengimo – kompetencijų tobulinimo – perkvalifikavimo triada. Kompetencijų tobulinimo ir perkvalifikavimo sritį bandoma „dengti“ atsitiktiniais projektais. Tačiau fragmentiniai veiksmai, nematant visos švietimo sistemos, nesudaro prielaidų pedagoginės veiklos tobulinimui. Tuo pačiu kerta šaknis ir mokytojui prestižo didinimui.
Manau, kad daugeliui mūsų atsibodo Lietuvoje švietimo kaip prioriteto deklaravimas. Politinės partijos turėtų susitarti dėl esminių švietimo ir ugdymo dalykų. Nedovanotina yra švietimo „mėtymas“ į vieną ar kitą pusę pagal tam tikrų partijų, suinteresuotų grupių, atskirų asmenų interesus. Turi būti sutarti strateginiai dalykai, o taktiniai gali būti pasirenkami. Deja, Lietuvoje dar stebima kitokia praktika. Tad ir kalbėti apie mokytojo prestižą yra sudėtinga“, – pripažino ji.
Klausimų – daugiau nei atsakymų
Pasak V. Targamadzės, XXI a. žinios yra lengvai surandamos, bet kyla klausimai, ar mokama tikslingai jų ieškoti, ar nėra pernelyg pasikliaunama nepatikrintais faktais, kurie taip ir netampa informacija, ar mokama skaityti, įvertinant kontekstą, ar naudojami patikimi šaltiniai ir, galų gale, ar mokome/ės kaip tas žinias kurti ir pritaikyti?
„Lyderystė, kūrybiškumas ir kitos savybės yra svarbios, bet kokiu vertybiniu pagrindu jos ugdomos? Ar nėra pernelyg akcentuojamos tik pažintinės vertybės, pamirštant dorines? Kokiu vertybiniu pagrindu skatiname ugdytinį projektuoti savo gyvenimo karjerą? Tai labai svarbu. Juk tuo pačiu klojame savo šalies moralinius pagrindus, kultūrą, sociumo plėtotės perspektyvą ir kitus svarbius dalykus“, – patikino specialistė.
Anot jos, švietimas neturi būti tik deklaruojama prioritetine sritimi.
Įsitikinusi: individualaus ugdymo srityje nuveikta nemažai
Savo mintimis šia tema sutiko pasidalyti ir švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Ji priminė, kad dar IV a. pr. Kr. viename kinų traktate paskelbta: „Švietimo sėkmė priklauso nuo mokymo pritaikymo daugumos mokinių individualiems skirtumams“, tačiau pripažino, kad atsakant į A. Kubiliaus iškeltus klausimus reikalingas išsamesnis svarstymas.
„Maždaug nuo 8-ojo XX a. dešimtmečio švietime įsivyravo aiški tendencija, kad nuo frontalaus mokymo (kada mokytojas yra priekyje, o vaikas žiūri į lentą) turi būti pereita prie individualaus. XX a. kalbėta apie diferencijavimą, XX a. antroje pusėje – apie ugdymo individualizavimą, o XX a. pačioj pabaigoj – jau apie personalizavimą. Ieškoma, kaip ugdymą geriau pritaikyti individualiems mokinių skirtumams. Įvairiose šalyse ugdymas individualizuojamas įvairiai: pasirenkami ne tik dalykai, bet ir mokymosi kryptis (labiau akademinė ar praktinė), platesnė ar siauresnė specializacija. „Individualizavimas“, „diferencijavimas“, personalizavimas“ dabar labai populiarūs žodžiai švietime. Ir XXI amžiuje individualizavimas jau nebėra naujiena. Taip pat ir Lietuvoje.
Jau 1988 m. Tautinės mokyklos koncepcijoje ir kiek vėliau Lietuvos švietimo koncepcijoje pabrėžiamas individualizuota nuostata į mokinį. Ir tai realizuojant nuveikta nemažai: bendruosiuose ugdymo planuose atsirado individualiam mokinio konsultavimui, mokinio ugdymo pagalbai skirtos valandos, individualus mokinio planas baigiamosiose klasėse. Atsirado sąlygos ugdymui, orientuotam į vaikų grupes, pavyzdžiui, į gabiuosius ar turinčius problemų, tarkim, dėl ilgalaikės ligos ir pan.“, – pastebėjo ji.
Ministrė pripažino, kad mums svarbu mokyti mokinį dirbti savarankiškai, su kitu, mokymosi grupėje, derinti skirtingus požiūrius, ieškoti alternatyvų, būti iniciatyviems, kūrybiškiems. Tačiau tai jį įvardijo kaip sunkų uždavinį ne tik mokyklai, bet ir šeimai.
Įvardijo numatomus pokyčius
A. Pitrėnienė prisiminė, kad sovietiniais laikais buvo ypač griežti programų reglamentai, nurodyta, per kiek laiko mokinys turi išmokti vieną ar kitą temą. Tačiau, jos teigimu, pastaruoju metu pasaulyje ir, žinoma, Lietuvoje labiau remiamasi ne standartu, o bendrosiomis ugdymo programomis, kuriose aprašyta ugdymo kryptis, tačiau paliekama mokytojui laisvė rinktis ugdymo būdus orientuojantis į mokinių poreikius, gebėjimus.
„Egzaminai ir testai – aktualus ir dėmesio vertas klausimas. Lietuvoje tarsi susidaro dvi nuomonių stovyklos: vieni mano, kad viską švietime galima išspręsti pridėjus kuo daugiau egzaminų ir testavimų, kiti orientuojasi į ugdymo proceso veiksmingumą, kiekvieno mokinio daromą pažangą ir tobulėjimą.
Iškiliausi pasaulio švietimo ekspertai, mokslininkai pabrėžia, kad jeigu orientuojamės tik į egzaminus, tik į testus, tai nevyksta joks giluminis žmogaus ugdymas. Tai tik primityvi treniruotė galutiniam rezultatui. Vaikai patiria įtampą ir repetuoja egzaminą, bet nėra visuminio asmenybės ugdymo. Tai praeitis, pasenę dalykai. Todėl ši Vyriausybė yra nustačiusi siekinį – kriterinis mokinių pasiekimų vertinimas turi virsti į kaupiamąjį vertinimą. Pastarasis yra tikslesnis vaiko atžvilgiu. Į kaupiamąjį vertinimą įtraukiama galimybė ir mokiniui pačiam įsivertinti. Šiuolaikiniam mokiniui labai svarbu ne tik kaupti žinias, bet ir išmokti kritiškai permąstyti savo ir kitų veiklą. Visais lygmenimis (ir nacionaliniu, ir regioniniu, ir mokyklos, ir asmeniniu) svarbus įsivertinimo ir išorinio vertinimo kultūros puoselėjimas. Rinkdami duomenis apie mokinių mokymąsi mokytojai patys tobulėja, apmąsto, kas jiems sekasi, kas ne. Tada patikimiau numato, kaip susidoroti su kylančiais naujais iššūkiais.
Šiuo metu numatomi nemaži pokyčiai plečiant mokinių mokymosi pasiekimų stebėseną, informuojant tėvus apie jų vaikų pasiekimus ir svarbiausia – operatyviai teikiant mokiniams būtiną mokymosi pagalbą. Patikimą grįžtamąją informaciją turi laiku gauti mokiniai ir tėvai, jie taip pat turi teikti informaciją apie vaiką mokytojui, t. y. reikia abipusiškai keistis ja, kad mokinys būtų sėkmingai ugdomas. Mokytojai neturėtų spėlioti ar iš nuogirdų sužinoti, kaip vertinamas jų darbas ir pasiekti rezultatai. Reikalinga sklandi komunikacija įsivertinant, vertinant ir planuojant veiklą“, – sakė ji.
Pasisako prieš vaikų standartizavimą
Anot ministrės, dabar Lietuvos mokyklose taikomų standartizuotų testų sukūrimo idėja tokia ir buvo – įduoti mokytojams patikimą vertinimo įrankį, kad jie tiksliau įvertintų kiekvieno mokinio pasiekimus ir pažangą, nusistatytų visos klasės lygį, analizuotų, kaip jie atrodo regione, nacionaliniu mastu ir atitinkamai koreguotų ugdymo procesą.
„Nes juk kiekvienas mokytojas savo mokinių pasiekimus vertina truputį skirtingai. Net tokios preciziškos srities, matematikos. O ką kalbėti apie literatūrą, kuri savaime yra kūrybos sritis“, – aiškino A. Pitrėnienė.
Ji pripažino, kad Lietuvoje yra didžiuliai mokyklų skirtumai, tačiau priminė, kad vis dėlto vadybos specialistai pabrėžia: vertinimas, kontrolė neturi varžyti iniciatyvų, neturi kainuoti daugiau nei tobulinimas.
„Egzaminai, pasiekimų patikrinimas turi atitikti šios dienos visuomenės reikalavimus ir švietimo raidos tendencijas. Todėl Nacionaliniam egzaminų centrui iškeltas ambicingas uždavinys pertvarkyti egzaminų sistemą. Ne uodega turi vizginti šunį. Šiais laikais dar yra atvirkščiai – egzaminai ir testai diktuoja ugdymo procesą.
Aš, kaip ministrė, kategoriškai pasisakau prieš, kad vaikas turi atitikti kažkokį standartą, testą ar orientuotis tik į egzaminą. Lietuvos švietimo koncepcijoje, kurią rengė didžiausia švietimo filosofė prof. Meilė Lukšienė, parašyta, kad švietimas grindžiamas „nelygstama žmogaus verte“, vadinasi, į augančią asmenybę turime žiūrėti gerokai subtiliau. Tai fiksuota ir vėlesniuose strateginiuose dokumentuose. Skirtingai negu kitos sritys Lietuvos švietimas visada turėjo strateginį požiūrį į švietimą. Mes turėjome Lietuvos švietimo koncepciją su jos programa. Kai programa buvo įgyvendinta, – II švietimo reformos etapo prioritetus, Valstybinę švietimo 2003–2012 metų strategiją, dabar turime strategiją iki 2022 m. ir nuosekliai ją įgyvendiname“, – sakė ministrė.
Sieks grąžinti ugdymosi vertę
Paklausta apie kompetencijas, reikalingas šio amžiaus žmogui, A. Pitrėnienė patikino, kad svarbiausios – bendrosios kompetencijos bendrosiose programose aprašytos dar prieš 11 metų: mokėjimas bendradarbiauti, mokėjimas dirbti komandoje, mokėjimas siekti rezultato, lyderystės gebėjimai.
„Žinių nereikia nuneigti, bet jos reikalingos tiek, kad duotų mums pagrindą. Ugdymo programose pabrėžiamos bendrosios kompetencijos, ir mokykla privalo jų siekti. Tačiau švietimas – ta sritis, kur rezultato greitai nepamatysi. Tai ilgai tęsiamas žmogaus ugdymo procesas. Taip, svarbu ir kiek stogų uždengta, kiek autobusiukų nupirkta – infrastruktūra padeda vaikui mokytis palankesnėmis sąlygomis, bet turime sugrąžinti ugdymosi vertę.
Gyvenime sėkmę lems vaiko kūrybiškumas, inovatyvumas, lyderystė, gebėjimas prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ,siekti rezultato. Šiandieninė mokykla yra pajėgi ugdyti tokias kompetencijas. Tačiau vis dar atsiliekame šioje srityje: mūsų vadovėliai, mokymo priemonės kiek pasenusios, gerokai tobulintina jų rengėjų, pedagogus rengiančių specialistų kvalifikacija. Visi supranta, kad tik kūrybiškas, lyderiaujantis žmogus išsilaikys šitame gyvenime. Tai nėra taip paprasta. Kita vertus, mokykla jau dabar nepaprastai pasikeitusi. Reikia dažniau nuvykti į mokyklas ir pamatysime“, – aiškino ji ir kartu patvirtino, kad Lietuvos mokykla per pastaruosius metus žengė didelį žingsnį kompetencijų ugdymo link ir įvardijo konkrečius pokyčius.
Įvardijo konkrečius pokyčius
Šiuo metu svarstomas naujas dokumentas – pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo aprašo projektas, kuris dar labiau įtvirtina nuostatas, orientuotas į asmens kompetencijų ugdymą ir poreikį keisti ugdymo procesą taip, kad mokiniai galėtų patys aktyviai dalyvaudami kaupti patirtį, išmoktų mokytis. Keičiasi ir mokytojo vaidmuo. Mokytojas tampa pagalbininku mokiniui.
Taip pat siekiant veiksmingiau ugdyti mokinių kompetencijas ir tobulinti mokytojų kvalifikaciją, ESF lėšomis buvo finansuoti net keli projektai, kurie gerokai prisidėjo prie interaktyvių mokymo priemonių kūrimo, mokytojų kvalifikacijos tobulinimo mokinių kompetencijų ugdymo ir vertinimo srityje.
Žengtas ir žingsnis bendrosioms kompetencijoms vertinti – jau dabar vykdomi technologijų ir menų brandos egzaminai. Taip pat jau yra parengtas ir išbandytas naujo tipo vertinimo įrankis – brandos darbas.
Pristatė švietimo misiją
Pasak A. Pitrėnienės, Lietuvai reikia domėtis Suomijos, JAV, Japonijos, Australijos – įvairiausių šalių praktika, bet surasti savo švietimo kelią.
„Manau, kad tą kelią suradome, paskelbdami Tautinės mokyklos koncepciją, Lietuvos švietimo koncepciją, kitus strateginius dokumentus. Mūsų švietimo misija – suteikti savarankiško ir aktyvaus gyvenimo pagrindus, padėti tapti visaverčiu demokratinės visuomenės nariu, aktyviai dalyvaujančiu socialiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime.
Suomija nuo praeito šimtmečio aštunto dešimtmečio, kai paskelbė pirmąsias kitokio pobūdžio programas, per 30 metų padarė didžiulį šuolį. Labai to norėtųsi ir mums. Verta priminti, kad Lietuvos, vos tik įstojusios į tarptautines organizacijas, švietimo situacija buvo prasčiausia, buvome tarptautinių skalių gale su kitomis Baltijos šalimis, Lenkija, Bulgarija, Rumunija. Bet per pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį mūsų šalis padarė didžiausią proveržį pasaulyje, ir tai rašoma tarptautinėse ataskaitose Taip, apie 2000-uosius metus mūsų rezultatų augimas sustojo ir pradėjo kristi. Nepaisant to, Lietuvos švietimo rezultatai yra ties vidurkiu. Ir ten, kur buvo susitelkta ir kryptingai dirbta, jie pastebimai geresni. Taigi, turime savitą kelią ir mėgdžioti jokių sistemų neverta, bet nebūtų protinga nesimokyti iš kitų – pripažino ji.