Profesorius akademikas Benediktas Juodka – su juo šiandien kalbame apie Lietuvos aukštąjį mokslą ir jau beveik tris dešimtmečius besitęsiančią to mokslo reformą – stebinančių faktų turi visą pintinę. Bet ištraukia iš jos tik vieną: jis klausia manęs, kokiai mokslo sričiai priskirčiau teismo mediciną. Ir, žinoma, atsakymo nelaukia.
– Kažkada, vykdant eilinę mokslo ir mokymo reformą, Teismo medicinos institutas kažkieno nurodymu buvo atiduotas vienai teisininkus ruošiančiai aukštajai mokyklai. Tačiau jokios aukštos kvalifikacijos nereikia, kad suprastum klaidą: teismo medicina yra ne juridinio, o medicinos mokslo šaka, – sako profesorius Benediktas Juodka.
Šiandien pačios didžiausios klaidos – ištaisytos. Bet tikrai – ne visos. Jau gruodžio mėnesį – jei Seimas sugebės perbristi biudžeto ir medikų atlyginimų balą, bus bandoma darsyk tvarkyti aukštąjį mokslą. Aišku, nustebinu ketverius metus Seime dirbusį akademiką akiplėšišku klausimu...
– Ar užteks Seimui kompetencijos tvirtinti dalykus, apie kuriuos jie patys prastai nusimano? Ar nepasiklys politikai tarp tūkstančio aštuonių šimtų (!) studijų programų? Ar neužspaudžia ir pačių geriausių smegenų faktas, jog, pavyzdžiui, verslo ir vadybos šiandien mokoma visuose keturiolikoje (!) valstybinių universitetų?
– Čia klausimas šiek tiek politinis, – sako akademikas. – Jei universitetų steigėjas yra Seimas, Seimas ir tvarką darys. O dėl kompetencijos – privalu žiūrėti į personalijas, į komitetų sudėtį. Turim pasitikėti žmonėmis, kuriuos išsirinkom. Žinoma, tie žmonės neturi teisės pamiršti, kad egzistuoja Europos universitetų chartija, kurios kertinis punktas – universitetų autonomija.
Pertvarka todėl ir užtruko, kad buvo laukiama pačių universitetų pozicijos. Dabar ji jau aiškėja. Todėl ir Seimui bus lengviau.
– Profesoriau, šia sunkia tema visi kalba vos ne laikraštinėm antraštėm: vis tie patys žodžiai „optimizuoti“, „gerinti mokslo kokybę“... Kas gi slepiasi po tąja „mokslo kokybe“?
– Po žodžiu „optimizuoti‘ slepiasi demografinė situacija. Studentų sumažėjo. O kokybės klausimas (beje, visuomet buvęs aktualus) šiandien jau tapo aštrus. „Bloga kokybė“ šiandien reiškia pernelyg sudėtingas ir mokslo, ir mokymo struktūras. Kokybė pirmiausia priklauso nuo žmonių, kurie ateina į universitetus. Tai – žaliava. Ir karščiausias vanduo nepagerins kavos, jei pupelės yra blogos. Todėl aš pradėčiau nuo švietimo reformos.
– Čia, profesoriau, visa tiesa apie studentus. Tačiau jūsų mėgstamoje „žmogiškųjų resursų“ sąvokoje svari vieta skirta ir dėstytojams. Lektoriams. Tiems, kurie studentus ruošia.
Toliau su profesoriumi Benediktu Juodka kalbame ne apie studijas, bet apie mokslą ir... studijas. Šnekos santrauka paprasta. Gyvename laikmetyje, kai dėstytojas su pageltusiais nuo laiko konspektais ne tik nereikalingas, bet ir kenksmingas. Šiuolaikinis studentas – imlus žmogus ir, kaip sako profesorius, pasakų jam nepaseksi. Reikia remtis naujausiais atradimais ir inovacijomis, reikia daug skaityti bei dirbti laboratorijose. O kas tokias šiuolaikines laboratorijas turi? Tik didžiausi Lietuvos universitetai. Vadinasi, tik jie ir turi tapti mokslo centrais.
Kitus reikia jungti ar mažinti. (Dar tik pradėdami pokalbį, su akademiku sutarėme: konkrečių institutų ar universitetų neaptarinėsim, receptų, ką su kuo jungti, nedalinsim). Tačiau sistemą optimizuojant tikrai rasis „nereikalingų žmonių“. O jei jau taip, prasidės dalybos, kuriose kiekvienas antklodę trauks į savo pusę. Gerai? Nelabai. Nes, anot B. Juodkos, pinigų dalybos (ar jų mažinimas) neišvengiamai veda vienon pusėn: jaunas ir šeimą išlaikyti turintis žmogus rinksis emigraciją, o ne galimybę dėstyti universitete, kur apgynęs disertaciją ir pradėjęs dirbti asistentu gaus 650 eurų algą, neatskaičius mokesčių...
– Aukštojo mokslo kokybei be galo svarbi yra ir universitetų infrastruktūra. Tai šimtus tūkstančių kainuojančios modernios laboratorijos. Bibliotekos. Ir galimybės pasportuoti. Ir bendrabučiai, – sako profesorius. – Ko tokiai infrastruktūrai reikia? Žinoma, vėl finansų, apie kuriuos kalbame jau dvidešimt septynerius metus. Prieš darsyk svarstant švietimo strategiją, Seimo nariams patarčiau pakartotinai atsiversti kadais priimtą Lisabonos strategiją. Pagal ją mokslui ir taikomajai veiklai buvo įsipareigota skirti iki trijų procentų BVP. Lietuvoje šis skaičius šiandien – apytiksliai 0,8 procento. O, pavyzdžiui, Švedijoje – keturi. Žinoma, turime planuotų išlaidų. Tai įsipareigojimai NATO, galų gale – Lietuvos medikų reikalavimai.
– Lietuvos švietimo sistemos žmonės įdėmiai seka medikų sąjūdžio veiklą ir remia ją. Mūsų savaitraštis – specializuotas, tad dabar norėčiau apie medikus ir jų rengimą Lietuvoje pakalbėti.
– Išvados čia vienareikšmės. Jei blogai rengtume medikus, niekas užsienyje jų išskėstomis rankomis nelauktų. O dabar – tik panorėk... Ir Vilniaus, ir Kauno aukštosios mokyklos turi stiprias bazes, puikius dėstytojus ir „gamina“ daktarus, kurie, baigę dešimtmetį trukusį mokslą, gauna... šešių šimtų eurų atlyginimą. Liaudyje kalbama, kad tuoj neteksim gydytojų – visi išvažiuos. Aš kitaip pasakyčiau: tuoj nebus kam ligonių slaugyti. Nes vidutinis slaugių amžius turbūt jau gerokai per penkiasdešimt perkopęs...
– Dvidešimt vienas universitetas. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Bet mažoje ir dar kasmet mažėjančioje šalelėje, kaip keista bebūtų, niekas tuo nesistebi. O apie reformą kalba kiekvienas valdžion atėjęs Seimas. O gal apsukim klausimą kitaip? Gal imkim ir atvirai pasakykim, kad tikrai ne kiekvienam Lietuvos piliečiui yra būtinas tas aukštasis mokslas?
– Pradėsiu nuo tolo, – sako profesorius Benediktas Juodka. – Jei vidurinėje mokykloje kam nors ne itin gerai sekėsi, tai visiškai nereiškia, kad jis yra blogesnis žmogus. Deja, klaida prasideda nuo kiekvieno tėčio ar mamos, kurie neįsivaizduoja vaiko be aukštojo mokslo diplomo. Būtent tėvai turėtų būti pirmieji vaiko galimybių vertintojai. Pasakysiu netgi daugiau: nuo to objektyvaus įvertinimo dažniausia ir priklauso, ar tavo atžala gyvens laimingai. Šiais laikais ne gėda ištarti ir kitą žodį – turtingai. Turiu ne vieną pavyzdį, kai aukštąjį mokslą baigę bei aplinkinių meilės ar pinigų lietaus nesulaukę darsyk pasirinko visai kitas profesines studijas – įgijo reikalingą specialybę, ir tik tuomet pasijautė visateisiais visuomenės nariais. Jie tapo laimingi ir reikalingi.
Akademikas šiandien taip pat yra pakeitęs savo darbo barą: išrinktas Darbdavių konfederacijos prezidentu. Todėl tiesioginėje veikloje su fenomenu susiduria: jis pasakoja, kad darbdaviai, priėmę darban ką tik aukštuosius mokslus baigusįjį, bara aukštąją mokyklą. Girdi, atėjo su diplomu, o staklių įjungti nemoka. Tuomet profesorius ima aiškinti, kad stakles įjungti išmoks. O štai aukštąjį mokslą baigė todėl, kad moka... galvoti. Todėl jam reikia darbo, kuriame reikia minties. Kūrybiškumo.
Žinoma, reikia ir specialisto, kurį mokykla išmokė stakles įjungti bei prižiūrėti. Bet tai jau kita mokykla. Kiekvienas turėtume dirbti tą darbą, kurį mokame. Ir todėl studijuoti gali tik tie, kurie gali studijuoti. Taip yra pasaulyje, į kurį mes norime lygiuotis.
Siekiamybė yra tokia: kiekviena aukštoji, specialioji ar profesinė Lietuvos mokykla privalo turėti savo misiją.