Kalbėdamas Vilniaus universitete organizuotame socialinės partnerystės forume „Pedagogų rengimas universitete ateities Lietuvai“ jis pabrėžė, kad visi švietimo sistemos dalyviai – mokytojai, tėvai ir vaikai, siekia skirtingų tikslų, todėl jie vieni kitiems ne padeda, o kenkia.
Nusivylė šiandienine mokykla
„Mokytojai į mokyklą eina tam, kad išmokytų vaikus, užsidirbtų, pabendrautų, patys kažko išmoktų, mokiniai – nes verčia tėvai, nori gauti akademinių žinių, smagiai praleisti laiką, tėvai savo vaikus į mokyklą veda tam, kad jie save realizuotų, pasiektų gerų rezultatų, kad vaikas didžiąją dienos dalį būtų saugus, neretai ir nori perleisti vaikų auginimo atsakomybę, o gal ir ieško pagalbos, patarimų, kaip auginti, ugdyti vaikus. Dėl skirtingų lūkesčių kyla konfliktai ir mes vieni kitus bandome išprievartauti – „primesti“ savo valią, o ne susitarti ir siekti bendro rezultato – išugdyti jauną asmenį“, – pastebi A. Murauskas.
Jo teigimu, kiekvienas tėvas svajoja, kad jo vaikas būtų laimingas, sveikas ir sugebėtų priimti sėkmingus sprendimus. Deja, tokio žmogaus ugdymui dabartinė švietimo sistema, jo manymu, netinkama.
„Mokomės ne to, ko siekiame. Švietimo įstatymo tikslai visiškai sutampa su tėvų lūkesčiais - išauginti sveiką, savarankišką, atsakingą ir pilietišką asmenybę, bet, deja, realybė yra kitokia. Šiandieninė mokykla didžiąją dalį dėmesio skiria protiniam intelektui, šiek tiek fiziniam, ir beveik neskiria socialiniam/emociniam bei dvasiniam intelektui ugdyti.
Kada minėtuose tėvų lūkesčiuose ir teisiniuose dokumentuose žinioms neskiriamas prioritetas, pirmiausia orientuojamasi į žmogaus kaip asmenybės ugdymą.
30 proc. asocialiose šeimose augusių vaikų nėra asocialūs. Kodėl? Todėl, kad jiems savo gyvenime pavyko sutikti šviesesnių žmonių, kurių pavyzdys juos įkvėpė. Vaikas turi turėti galimybę tobulėti ir matyti aplink save įkvepiančius pavyzdžius“, – mano A. Murauskas.
Paaiškino, kodėl mokytojai – pavargę ir nepatenkinti
Tačiau jis įsitikinęs, kad tokių pavyzdžių mokykloje – nedaug.
„Mokytojai dabar yra pervargę, nepatenkinti, nes jie prisiima pernelyg daug atsakomybės, tiek daug, kad to krūvio net nebegali pakelti. Aišku, jei neimtum, niekas tau jo neduotų. Mokytojai turi išmokti veikti savo atsakomybės ribose, prašyti tėvų pagalbos. Žinoma, atsiras tokių tėvų, kurie tam priešinsis, tačiau didžioji dalis jų geba susitvarkyti su pareigomis. Pasaugokite save. Nuvarytus arklius nušauna“, – atsiduso A. Murauskas.
Anot jo, vaikai prieš save turi matyti pailsėjusį, laimingą, įkvėpti galinti mokytoją, kuris atėjus penktadienio vakarui ne džiaugtųsi, o liūdėtų, kad net dvi dienas negalės susitikti su mokiniais ir kolegomis.
„Pagalvokite, ar esate savo vietoje. O jei taip, ar ne per daug atsakomybės esate prisiėmę?“, – į mokytojus kreipėsi Lietuvos tėvų atstovas.
Pabrėžė bendradarbiavimo svarbą
Jis patarė tėvams ir mokytojams kurti partnerystės modelį, kuris padėtų visiems būti laimingais, kurti mokyklą, kurioje būtų malonu ir dirbti, ir mokytis.
„Žmonės vystosi tuomet, kai susiduria su problemomis, iššūkiais, kai jiems sudaromos sąlygos būti už kažką atsakingais. Šiandien tos sąlygos nėra sudaromos. Laisvė yra imituojama. Pavyzdžiui, tik pasiturintys tėvai gali leisti savo vaikus į ne valstybines mokyklas, norima ir atimti iš tėvų teisę prisidėti prie mokyklų direktorių rinkimų – ketinama priimti tokius sprendimus, kur viską lemtų Švietimo ir mokslo ministerijos, o ne mokyklos bendruomenės sprendimai, kas iš to? Vaikai mato sprendimams paklūstančius, o ne tuos sprendimus darančius tėvus. Jau geriau – klystame, mokomės, judame tolyn, o ne stovime vietoje. Tik taip galime pasiekti bendro tikslo – išugdyti puikų pilietį“, – patikino A. Murauskas.