D. Kalindrienė susidariusią situaciją išdėstė savo laiške.
„Mano sūnus nuo aštuonerių metų lanko lengvąją atletiką – bėgimą. Jis – puikus sportininkas, labai motyvuotas. Kartais net pati stebiuosi, kaip jis, būdamas paauglys, sugeba priimti tokius atsakingus ir dažniau suaugusiems būdingus sprendimus. Su vyru nuo mažų dienų skiepijome jam meilę Lietuvai. Todėl atstovauti savo šaliai, garsinti jos vardą jam – didžiulė garbė, gyvenimo įvykis. Lietuvos rinktinė – jo siekiamybė, svajonė, šiuo metu – pagrindinis gyvenimo tikslas.
Šiemet sūnaus svajonė tapo realybe. Lietuvos jaunučių čempionate jis užėmė antrą vietą 800 m. bėgimo rungtyje. Pirmos ir antros vietos nugalėtojams buvo pažadėta, kad jie dalyvaus Baltijos šalių čempionate, kuris vyks liepos 27 d. Estijoje. Džiaugėmės ir didžiavomės sūnaus pasiekimais! Bet sūnus džiaugėsi dar labiau nei mes ir ėmė dar atkakliau ruoštis.
Varžybos Estijoje aukštyn kojom apvertė visus sūnaus vasaros atostogų planus. Dėl varžybų ir pasirengimo joms jis atsisakė svarbiausios savo vasaros pramogos – kūrybinės stovyklos, į kurią kasmet vykdavo su geriausiais draugais. Jokių pasivažinėjimų dviračiu, jokių šašlykų ant laužo. Tik griežtas režimas, intensyvios treniruotės, subalansuota mityba. Sportininkai puikiai supras, kaip gyvena tie, kurie rengiasi rimtoms varžyboms...
Suvokdami, kad mūsų vaikui tik trylika metų, mes su vyru su juo labai rimtai kalbėjomės. Klausėme jo, ar tikrai pasiryžęs aukoti savo vasarą, galbūt jam svarbiau leisti laiką taip, kaip įprasta? Sūnus nedvejodamas pasirinko sportą.
Kalbėjomės ir su trenere, klausinėjome jos, ar tikrai sūnus važiuos į varžybas Estijoje, informavome apie pakeistus jo vasaros planus. Ji patvirtino, kad taip – jokių abejonių, ruoškitės. Ir jis ruošėsi. Užteks pasakyti tik tiek, kad poilsio diena jam būdavo tada, kai jis nubėgdavo tik 12 kilometrų. Liepos 21 d. ryte treniruotė vyko be jokių kliūčių. O vakare vyras grįžęs namo rado sūnų verkiantį. Paaiškėjo, kad trenerė jam ką tik atsiuntė žinutę ir informavo, kad jo rungties Estijoje nebus ir į jokias varžybas jis nevažiuos. „Tai viskas. Gali rytoj ateiti arba galiu tave paleisti atostogų”, – tokia buvo žinutės pabaiga.
Suaugusiam žmogui tai galbūt ir nebūtų tragedija, tiesiog dar vienas nusivylimas, kurį reikia įveikti. Mes, suaugusieji, tvirti ir užgrūdinti gyvenimo negandų, neteisybės, neišsipildžiusių vilčių...
Tačiau jis juk tik vaikas... Taip, labai tvirto sportinio charakterio, bet vis tiek vaikas. Trylikametis paauglys, kurio svajonė buvo nubraukta vos viena SMS žinute... Kaip jam po to tikėti žmonėmis? Kaip jam nepalūžti, vėl susikaupti ir rasti motyvacijos sportui? Kodėl vyksta tokie dalykai? Kas už tai atsakingas? Kokia ateitis laukia mūsų sporto, jei šitaip elgiamasi su mūsų jaunučiais?
Daugybė klausimų, kurie virė mūsų tėvų galvose... Ir, žinoma, skausmas matant kaip pergyvena vaikas....
Lengvosios atletikos federacija, treneriai – būkite bent tiek drąsūs ir pasakykite tai vaikui į akis. Galbūt matydami, kaip jose gęsta viltis, pagaliau suprasite, ką blogo darote.
Jei šis atvejis būtų pirmas ir vienintelis, būtume pakalbėję su sūnumi, paaiškinę, kad taip būna, kad jis jaunas, turi laiko, bus dar tų varžybų, bus dar progų bėgti už Lietuvą – svarbu nenusiminti, tačiau tai, ką matome Lietuvos sporte, yra sovietinė ir tragiška sistema, kuri žudo ir žudys mūsų sportines viltis pačioje užuomazgoje.
Mūsų šeima turėjo galimybes pagyventi keliose užsienio šalyse – Austrijoje ir JAV. Turime ir kitą sūnų sportininką, todėl esame neblogai susipažinę su kitų šalių praktika ir galime palyginti.
Deja, viskas ne Lietuvos naudai. Žinoma, mes turime sveiką protą ir suprantame, kad su JAV ne tik mes, bet ir dauguma pasaulio šalių varžytis negali. Tačiau yra dalykų, kurie priklauso ne nuo pinigų arba ne tik nuo pinigų. Nuo požiūrio, noro ir sąžinės irgi.
Sporto tarnautojai, sėdintys kabinetuose ir priimantys bei kontroliuojantys sprendimus,
nerūpi jums ateitis ir jaunoji karta. Didžiuojatės esamais sportininkais, kurie tikrai ne dėl jūsų suteiktų sporto sąlygų laimi Lietuvai apdovanojimus. Tai tik jų ir atskirų trenerių talento ir darbo dėka.
Užeikite į lengvosios atletikos maniežą šaltuoju sezonu – tiršta. Sausakimša kaip Gedimino prospekte piko metu. Turbūt net šildymo nereikia įjungti, prikaista nuo vaikų kvėpavimo. Šie jaunieji sportininkai naudoja priemones, likusias nuo Virgilijaus Aleknos jaunystės laikų, o apie naujoves sužino iš interneto ir jiems to pakanka.
Meskite lauk jau 26-tus metus kartojamas formuluotes „trūksta lėšų“. Tiesiog pažiūrėkime į save ir atsakykite, ką padarėte vardan jaunų sportininkų. Nuvykote į tarptautines varžybas delegacijos sudėtyje vietoje jų?
Paviešinkite, prašau, kiek važiuoja sportininkų ir kiek lydinčių asmenų į šių metų olimpiadą? Dalies lydinčių tikslas yra nė kiek nesusijęs su sportu, o su „užtarnauta“ eiline komandiruote.
Ponai funkcionieriai, užsukite į Vilniaus sporto dispanserį. Kada paskutinį kartą ten buvote? Jei turite problemų, turbūt tikrai tenai apsilankote save pareabilituoti. Kiek ten dirba jaunų specialistų? Nepavyksta prikviesti su siūlomais atlyginimais? Gal tiesiog pasisamdykite vadovą, įvaldžiusį elementariąją ekonomiką, kuris gal sugebės suskaičiuoti, kiek sportininkų dispanseryje apsilanko, kiek yra kabinetų ir ar visi sėdintys specialistai efektyviai dirba. Gal jis sugebės pertvarkyti, kažkam išnuomoti neefektyviai naudojamas patalpas ir taip užsidirbti pinigų, kuriuos galėsite panaudoti naujai virvei ar kamuoliui nupirkti. Arba vienam perspektyviam specialistui pasamdyti.
Ir tai ne vien lengvosios atletikos bėda. Turbūt nėra nė vienos sporto šakos, kuri Lietuvoje būtų aprūpinta bent patenkinamai. Gal šiokį tokį išskirtinumą turi krepšinis. Bet apsiriboti krepšiniu turbūt neturėtumėte.
Gal jau laikas pradėti bendrauti ir su švietimo sistema? Juk ir Švietimo ministerijos užduotis skatinti vaikus sportuoti, sveikai gyventi. Tačiau jūs, sporto tarnautojai, turėtumėte taip pat nelikti nuošalyje.
Šis laiškas galėtų niekada nesibaigti. Pradėjau nuo asmeninės nuoskaudos, tačiau, manau, pavyko atskleisti, kaip sporto valdžia atrodo iš sportuojančių vaikų, paauglių ir jų tėvų pusės. Nejaučiame jūsų dėmesio ir kompetencijos bėgimo takelyje, manau, kiti tėvai tą patį pasakytų apie kitas sporto sritis.
Užmigote gavę postus, o juk nuo jūsų priklauso jaunoji, kovojanti Lietuvos dalis. Jūs susirenkate vaikus su charakteriu, siekiais ir tikslais. Atsibuskite, prisiminkite, ko jums patiems trūko, kada sportavote. Prisiminkite, kokias sąlygas matėte išvykę į užsienį. Atsiverskite lankstinukus, kuriuos jums siūlo verslas su naujovėmis ir pasistenkite jomis aprūpinti ne tik profesionalus, bet ir mėgėjus. Suraskite lėšų geriems treneriams padidinti atlyginimus, kad jie galėtų išlaikyti savo šeimas, dorai ir garbingai gyventi iš savo profesijos.
Gal tada atsiras ir naujų idėjų, naujų tarptautinių turnyrų vaikams, jaunučiams? Gal tiesiog bus mažiau nuoskaudų ir daugiau pasitikėjimo tarp jaunų sportą ir Lietuvą mylinčių vaikų? Nes jei taip ir toliau, visi iš širdies sportuojantys vaikai atsidurs gatvėje ar sėkmingai emigruos į kitas valstybes, kurios vilioja perspektyvius jaunus sportininkus. Ar tokią ateities Lietuvą kuriate?“, – laiške klausia jauno sportininko mama.
Trenerė: organizatoriai išėmė 800 metrų rungtį
„Išėjo taip, kad varžybų Estijoje organizatoriai pakeitė programą, iki penktadienio to nežinojo ir už varžybas atsakingas treneris Drąsutis Barkaukas. Jis labai atsiprašė, nes po jaunučių žaidynių pažadėta, mes vaikus ruošėme, o paskutiniu momentu taip išėjo“, – situaciją aiškina Vilniaus miesto sporto centro lengvosios atletikos trenerė Irina Krakoviak-Tolstina.
I. Krakoviak-Tolstinos teigimu, kitąmet Juliaus laukia olimpinis festivalis Vengrijoje, laikomas mažąja olimpiada. Tai bus pagrindinės kitų metų varžybos, į kurias pirmiausia reikia įvykdyti normatyvą.
„Jis labai reikalingas ir tai žino, visą laiką esu artima su tėvais, kalbėjau apie tai tą patį vakarą su tėveliu, tai puiki šeima, vaikas atsakingas, talentingas, treniruoti didelė garbė, jis atsidavęs sportui, iš jo galima daryti labai gerą sportininką“, – kalbėjo ji.
N. Medvedeva: sąlygos tragiškos, kaip ir požiūris į vaikų sportą
Lietuvos lengvosios atletikos federacijos generalinė sekretorė Nijolė Medvedeva konstatuoja: sąlygų treniruotis lengvaatlečiams nėra, maniežas senas, nuo sovietmečio nerestauruotas. Stadionai statomi regionuose, tačiau ten sportuoti praktiškai nebėra kam – žmonės emigravę į Vilnių, Kauną arba užsienį. „Sostinė visai bazių neturi – vieną Vingio stadioną, kuris skirtas treniruotėms, o ne varžyboms. Patrauklumo trūksta – neikite į maniežo rūbines, aš tikrai ten nenorėčiau praustis. Sąlygos tragiškos, kaip ir požiūris į vaikų sportą. Niekas kol kas negerėja“, – sako N. Medvedeva.
Nepaisant to, lengvoji atletika vis dar patraukli. Prie to prisideda pasiekimai, žinomi veidai, tėvai nori, kad jų vaikai judėtų, mat lengvoji atletika – visų sporto šakų pagrindas.
N. Medvedevos teigimu, sporto mokyklose neskiriama lėšų vaikų vasaros užimtumui, taigi treneris vaikų negali vežtis į kokią nors stovyklą.
„Treneriams nuo tokių sąlygų gal ir entuziazmas dingęs, nemanau, kad jie ir didelę iniciatyvą rodo. Dėl požiūrio, sąlygų entuziazmas blėsta. Įsivaizduokite – jaunam žmogui pradėti nuo minimalaus atlyginimo, kaip jis gali išgyventi? Požiūris į sportą gali pasikeisti tik Vyriausybės lygmenyje, jau daugiau nei 20 metų stekenama, pradedant mokyklomis, kur nebėra sąlygų vaikams sportuoti ir laiko. Iš ten ir ateina problemos“, – mano Lietuvos lengvosios atletikos federacijos generalinė sekretorė.