Susirūpinimas auga
Daugiausia pranešimų (41) gauta dėl 10–14 metų lietuvių vaikų, esančių Jungtinėje Karalystėje ir Ispanijoje. Taip pat domėtasi dėl lietuvių vaikų, esančių Airijoje, Australijoje, Belgijoje, Graikijoje, Rusijoje, Uzbekistane ir kitose valstybėse (iš viso 24).
Palyginti su ankstesnių metų duomenimis, šis skaičius išaugo dvigubai. Buvo prašyta patikrinti išvykusių nepilnamečių gyvenimo sąlygas, informacijos apie išvykusios šeimos gyvenimą Lietuvoje, aiškintasi dėl tėvų ir kitų giminaičių galimybių pasirūpinti vaiku, dėl globos nustatymo ir kt.
2011 m. beveik tris kartus padaugėjo pranešimų dėl 4–6 metų su tėvais išvykusių į užsienį vaikų. Daugiausia būta atvejų, kai tėvai netinkamai prižiūrėjo vaikus, todėl užsienio valstybių kompetentingos institucijos turėjo imtis pastarųjų teisių apsaugos priemonių. Jos, siekdamos priimti sprendimą dėl tolesnės tokių vaikų globos, kreipėsi į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą su prašymais pateikti informaciją apie šeimos gyvenimo Lietuvoje laikotarpį ir (arba) artimuosius giminaičius, galinčius pasirūpinti vaikais, jeigu jiems nebūtų galimybės toliau augti biologinėje šeimoje.
Ieškome priežasčių
Pranešimų skaičius vis auga. Kas lemia jo didėjimą? Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovų manymu, kai kurios šeimos, išvykusios iš Lietuvos, vaikų susilaukia jau gyvendamos užsienio valstybėse ir patenka tų valstybių socialinių tarnybų žinion (pavyzdžiui, pranešimai iš gydymo įstaigų apie netinkamą nėščiosios rūpinimąsi sveikata, galimus nubrozdinimus ir kraujosruvas ant kūno (galimą smurtą šeimoje), netinkamą rūpinimasis naujagimiu ir pan.).
Taip pat į užsienį išvyksta daug šeimų, kurios buvo žinomos ir Lietuvos vaiko teisių apsaugos specialistams. Pastarąją prielaidą galėtų patvirtinti ir faktas, kad beveik trečdalis prašymų dėl tarptautinių vaiko teisių apsaugos priemonių taikymo vaikams, esantiems užsienyje, buvo gauti iš vaiko teisių apsaugos specialistų, kurie prašė minėtos tarnybos tarpininkauti išsiaiškinant į užsienio valstybę išvykusių ir ten gyvenančių vaikų gyvenimo sąlygas užsienyje.
„Labai svarbu ir tai, kad tėvai išvyksta į užsienio valstybę nepasidomėję, kaip joje reglamentuojama vaiko priežiūra, kokie taikomi reikalavimai, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Odeta Tarvydienė. – Dėl to kyla nemalonių situacijų, į kurias tuojau pat sureaguoja atitinkamos tarnybos.“
Netinkama priežiūra ar net smurtas
Atvejų, kai iš Lietuvos išvykę vaikai yra netinkamai prižiūrimi, skaičius palaipsniui daugėja.
„Į netinkamos priežiūros apibūdinimą įeina tinkamų sąlygų vaiko augimui ir raidai neturėjimas, nepakankamas tėvų dėmesys vaiko saugumui, kai, pavyzdžiui, vaikas paliekamas vienas namuose, ir nepakankamas tėvų dėmesys vaiko ugdymui, kai vaikas neleidžiamas į mokyklą. Be abejo, netinkamai priežiūrai priskiriami ir skaudžiausi atvejai, kai prieš vaikus smurtaujama“, – aiškina O. Tarvydienė.
Pasak pašnekovės, mūsų šalyje vaiko auklėjimas diržu ar pliaukštelėjimu ranka vis dar laikomas norma, o štai užsienio valstybėse į tai reaguojama labai dėmesingai. „Daugelyje Europos šalių smurtas prieš vaiką pažabojamas baudžiamąja atsakomybe. Jeigu mokytojas pastebi, kad vaikas yra sumuštas, nedelsdamas kreipiasi į atsakingas tarnybas, ir jos jau sprendžia, ar tėvai gali toliau rūpintis savo vaiku. Dažniausiai iš pradžių imamasi laikinųjų apsaugos priemonių, kai vaikas paimamas iš šeimos, o tėvams nustatomi įsipareigojimai.
Jeigu tėvai jų nesilaiko, sprendžiamas klausimas dėl tėvystės apribojimo ir globos nustatymo. Tokiu atveju lietuvių šeimos dažnai puola skambinti lietuviškoms tarnyboms, skundžiasi, kad iš jų paimtas vaikas. Jeigu tokia šeima užsienio valstybėje gyvena 5–6 metus ir daugiau, tokiems žmonėms sunku išaiškinti, kad visų pirma jos turi bendradarbiauti su tarnybomis, kurios priėmė atitinkamą sprendimą. Būtina laikytis tų tarnybų įpareigojimų. Vaikui geriausia augti su tėvais, tad tokių drastiškų priemonių kaip tėvystės apribojimas niekas neskuba imtis – rūpinamasi tik tuo, kad vaikas augtų saugioje aplinkoje tinkamomis sąlygomis“, – pabrėžia O. Tarvydienė.
Tėvai, kurie užsienio valstybėje patenka į už vaikų teisių apsaugą atsakingų tarnybų akiratį, skambina Lietuvos tarnyboms ir tikina, kad jų problema – visai nedidelė. Suprask, nieko blogo nepadarė, tačiau užsienio tarnybos ėmėsi griežtų priemonių...
„Dažnas lietuvis galvoja maždaug taip: sudaviau vaikui, jis nuėjo į mokyklą su mėlyne, ir kas čia tokio? Mane juk irgi mušė, – dėsto pašnekovė. – Arba vėlai vakare įvyko muštynės bare, policijos pareigūnai pastebėjo ir pranešė atitinkamoms tarnyboms, kad su suaugusiaisiais buvo mažametis, o tai neatitinka jo geriausių interesų. Vakare vaikas turi būti namuose, ilsėtis, jam turi būti sudarytos saugios gyvenimo sąlygos.“
Pasak specialistės, įstatymai, susiję su vaiko teisėmis, tiek užsienyje, tiek Lietuvoje beveik vienodi, nes buvo rengiami pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją. Tačiau skiriasi požiūris. „Pas mus į saugumą žiūrima maždaug taip: kol nieko nenutiko, tegul vaikas būna su biologine šeima. Užsienyje bandoma nesudaryti prielaidų tam, kad kas nors nutiktų, užbėgama įvykiui už akių, – aiškina O. Tarvydienė. – Kai vertini konkrečią situaciją, kartais supranti, kad mūsų tarnybos tokiu atveju vaiko iš šeimos nebūtų paėmusios, galbūt tik įspėtų, o užsienyje labiau apsidraudžiama, siekiama išvengti galimos grėsmės. Tai, be abejo, susiję su mūsų mentalitetu. Jeigu mūsų šalyje kaimynai praneštų, kad už sienos tėvai pliaukštelėjo vaikui, atitinkamos tarnybos nuvyktų, perspėtų. Užsienyje į tai būtų reaguojama daug griežčiau, neretai vaikas net būtų paimtas iš šeimos.“
Lietuvoje gyvenimo lygis – žemesnis, tad ir vaikų priežiūros reikalavimai pritaikyti mūsų sąlygoms.
„Vis dėlto reikia pasidžiaugti, kad mūsų tarnybos tampa vis profesionalesnės ir aktyvesnės, kai reikia rūpintis su vaikais į užsienį išvykusiomis šeimomis, – teigia specialistė. – Buvo atvejis, kai mama į užsienį išvyko su keliais vaikais ir gyveno labai prastomis sąlygomis – kišenės dydžio kambarėlyje, vaikai miegojo ant žemės. Mūsų tarnybos susisiekė su tos šalies socialinėmis tarnybomis, paprašė pasirūpinti šeimos gerove. Užsienio kolegos reagavo, apsilankė pas mamą, padėjo jai gauti socialinį būstą, susitvarkyti socialinių išmokų skyrimą.“
Tam tikra dalis emigrantų nemoka užsienio kalbos, neturi reikiamų įgūdžių, neišmano įstatymų. Jie bijo kreiptis pagalbos, tad toks tarnybų įsikišimas labai padeda.
Neatsakingas požiūris
Aišku, negalima sakyti, kad visų emigrantų vaikai – neprižiūrimi, palikti likimo valiai. Yra daugybė šeimų, kurios puikiai susitvarko: gyvena, dirba, augina vaikus. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai vaikai tampa mažiau svarbūs net už girtaujantį ir smurtaujantį sutuoktinį.
„Išsituokusi lietuvė mama su vaikais gyvena užsienyje. Susiranda draugą, kuris girtauja. Nuolat vyksta barniai, muštynės. Policija informuoja tarnybas, atsakingas už vaiko teisių apsaugą. Jos nustato įpareigojimus mamai, kad ji turi gyventi atskirai nuo smurtautojo, kad šeimoje negali būti girtaujama. Deja, retai tokia mama įsiklauso į tarnybų žodžius. Būna net kuriozinių situacijų, kai šeimoje vyksta muštynės, moteris nusėta mėlynėmis, suvažiuoja policija ir vaikų teisių apsaugos specialistai, o ji vis tiek aiškina, kad nieko nenutiko, jokio smurto nebuvo – jie tik gaudė pabėgusį iš namų gyvūnėlį, dėl to ir kilo sumaištis... Skaitai tokius pasiaiškinimus ir galvoji, kas svarbiau – motinystė, vaikai ar smurtaujantis vyras“, – pasakoja O. Tarvydienė.
Pašnekovės teigimu, būna atvejų, kai tokios šeimos susirenka daiktus ir grįžta į Lietuvą, nes mano, kad čia jų niekas nelies. „Tai nėra tiesa. Mes glaudžiai bendradarbiaujame su užsienio tarnybomis, tad stebime grįžusias socialinės rizikos šeimas ir jų gyvenimo sąlygas. Pabėgti nuo atsakomybės nepavyks“, – pabrėžia specialistė.
Glaudus bendradarbiavimas
Būna atvejų, kai ne tik apribojama tėvų valdžia, bet ir vienoje iš Europos Sąjungos valstybių lietuviams tėvams atimamos teisės.
„Užsienio tarnybos kreipiasi į mus, domisi, ar Lietuvoje yra artimųjų, kurie galėtų globoti vaiką. Ieškome senelių, dėdžių, tetų, kurie sutiktų rūpintis vaiku. Tada mūsų tarnybos tikrina, ar yra tinkamos sąlygos pasirūpinti vaiku, siunčia savo išvadas į užsienio valstybę, ir jau tos tarnybos priima sprendimą. Žinoma, tas sprendimas priimamas labai atidžiai, atsižvelgiama į visas sąlygas. Dažnai prašoma, kad būsimieji globėjai atvyktų į užsienį, pabūtų su vaiku prieš parsiveždami jį į Lietuvą. Vaikas turi apsiprasti – išvažiavimas neturi būti stresas“, – dėsto O. Tarvydienė.
Tiesa, toks glaudus bendradarbiavimas kol kas galimas tik Europos Sąjungos šalyse.
„Su Norvegija, kur vyksta daugybė lietuvių, – sunkiau, nes teisinis reglamentavimas čia visai kitoks. Informacija apie šeimas, kurios gyvena Norvegijoje, pagal teisės aktų reikalavimus gali būti suteikiama kitų šalių tarnyboms tik išimties atvejais ir gavus pačių šeimų sutikimą. Teko susidurti su keliais atvejais, kai vaikai buvo paimti iš šeimos, tačiau mums nebuvo suteikta informacija, kodėl taip pasielgta ir kas su jais bus toliau. Tokiu atveju mums labai sunku apginti vaiką – telieka konsultuoti tėvus, kaip elgtis, kur kreiptis, ko reikalauti“, – sako pašnekovė.
Jeigu teismas priima sprendimą ir praeina terminas, per kurį galima jį skųsti, iš esmės nieko nebegalima pakeisti.
Laikinoji globa
Kas geriau – vykti į užsienį su mažamečiais ar palikti juos globėjų priežiūrai, – vieno atsakymo nėra. „Jeigu tėvai iš pradžių važiuoja be vaiko, tai nėra blogiausias sprendimas. Reikia iš anksto pasidomėti galimybėmis vaiką užrašyti į darželį, internetu susisiekti su tuo darželiu ir išsiaiškinti, kokių dokumentų reikia, kokia apmokėjimo tvarka, kokios sąlygos. Žmonės gali kreiptis ir į mūsų tarnybas norėdami išsiaiškinti, kokios vaikų priežiūros sąlygos vienoje ar kitoje šalyje, – tvirtina O. Tarvydienė. – Vaikui visada geriau būti su savo tėvais, tačiau reikiamos sąlygos turi būti užtikrintos. Galbūt geriau tėvams pirmiausia atlikti „namų darbus“ – važiuoti į užsienį be vaiko ir sudaryti sąlygas vėliau jį nusivežti.“
Kiti tėvai savo vaikus palieka globėjams Lietuvoje. „Jeigu tėvai kreipiasi į vaiko teisių apsaugos tarnybą, nustatoma globa seneliams, tetoms ar kitiems asmenims. Vaikas lieka Lietuvoje, o tėvai važiuoja į užsienį, – dėsto pašnekovė. – Tuo atveju, kai tėvai išvyksta ir pamiršta rūpintis Lietuvoje likusiu vaiku, mūsų tarnybos tuo susidomi, gali būti net ribojamos tėvų teisės.“
Bendruomenių aktyvumas
Dažnai būna taip, kad šeimos iš karto išvyksta su mažamečiais vaikais. Tėvai turi dirbti, tačiau dar būdami Lietuvoje nepagalvoja, kas užsienyje tuo metu pasirūpins jų vaikais.
„Palikti juos svetimam, galbūt ne visai atsakingam žmogui nėra geriausia išeitis. Darželiai daugelyje valstybių gana brangūs. Kad būtų pigiau, žmonės iš anksto turi pasirūpinti socialine parama – vaikams būtų skiriamas pigesnis darželis, sudarytos reikiamos sąlygos, – sako O. Tarvydienė. – Užsienyje bendruomenės – gerokai aktyvesnės. Jeigu kaimynai mato, kad žmonės girtauja, o vaikas laksto alkanas, kviečiamos tarnybos, ir vaikas paimamas.“
Lietuvoje nėra įstatymiškai draudžiama vaiką palikti vieną namuose. Tarkime, mama bėga į parduotuvę, palikusi kūdikį. Svetur vaiko iki 7 metų (Norvegijoje, Latvijoje) vieno palikti negalima. Jeigu mama išbėgs į parduotuvę, o paliktas vaikas tuo metu pravirks, atvykusios atitinkamos tarnybos traktuos šį įvykį kaip netinkamą priežiūrą.
„Skelbiama, kad Lietuvoje tūkstančiai vaikų nelanko mokyklų. Yra numatyta atsakomybė už tai, kad tėvai neužtikrina vaiko ugdymo, tačiau realiai nubaustų tėvų – labai mažai, palyginti su mokyklos nelankančių vaikų skaičiumi, – teigia specialistė. – Užsienyje į tai žiūrima labai griežtai. Vaikas negali nelankyti mokyklos. Tėvai visų pirma įpareigojami, o jeigu nesilaiko tų įpareigojimų, tarnybos tokį elgesį ima traktuoti kaip netinkamą tėvų pareigų vykdymą.“
Telieka tikėtis, kad laikui bėgant keisis ir mūsų požiūris į vaikų gerovę. Deja, kol kas į pasaulį žiūrime tėvų akimis, o štai į vaikų poreikius atsižvelgiame pernelyg retai.