Ilgą laiką puikiai paruošiamais lietuvių filologais garsėjęs Vilniaus universitetas (VU) šiemet turėjo pripažinti konkurento iš Kauno pranašumą. Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) reitinguose kone dvigubai įveikė VU, kuriam antrą vietą teko dalintis su Šiaulių universitetu. VDU surinko 83, VU ir ŠU – 46 taškus.
Labiausiai VU atsiliko moksliškumo vertinimo kriterijuose. Paaiškėjo, kad per 5 metus nėra parašyta nei viena mokslo publikacija žurnalo apžvelgtoje vienoje populiariausių mokslinės informacijos instituto duomenų bazėje „Web of science”. Tuo tarpu VDU universitetas į ją įkėlė 24 publikacijas, kurios turėjo 1030jų koeficiento vidurkį kalbant apie publikacijų poveikį.
Tiesa, VU absolventus kiek geriau įvertino darbdaviai (VU – 49, VDU – 39, ŠU – 30 proc.). Kauno universitetą VU aplenkė ir atsižvelgiant į priimtų studijuoti pirmakursių balo vidurkį, VU priėmė ir daugiau gabesnių absolventų – tų, kurie turėjo geresnius stojimo balus.
Į tyrimus įtraukia ir studentus
„Kadangi žurnalo „Reitingai” neskaitau, tai ir komentuoti, deja, nieko negaliu”, – lakoniškai DELFI atsakė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto lietuvių kalbos katedros vedėjas Vytautas Kardelis.
VDU atstovai buvo kur kas kalbesni. Lietuvių kalbos katedros vedėja doc. dr. Erika Rimkutė pabrėžė, kad metai iš metų garsiais filologais besididžiuojantį VU jiems pavyko aplenkti nuosekliu darbu.
„Lietuvių filologijos programa VDU veikia nuo pat universiteto atkūrimo. Ji buvo ir yra gana populiari, tačiau keičiantis laikotarpiui, nuostatoms, matydami jaunų žmonių poreikį šalia grynųjų filologijos studijų įgyti ir konkretesnę specializaciją, jau keleri metai tobuliname ir atnaujiname savo programą. Einame keliomis kryptimis: į programą įtraukėme naujų modernių kursų, suteikėme programai praktinį, taikomąjį pobūdį. Pavyzdžiui, lietuvių filologijos ir leidybos programoje be bendrųjų kalbotyros ir literatūrologijos dalykų suteikiame žinių apie leidybos procesus, studentai atlieka leidybos ir redagavimo praktikas, taigi įgyja tiek teorinių, tiek praktinių žinių; per praktikas susiduria su galimais darbdaviais, geriau suvokia savo specialybę, lengviau pasirenka dominančias tiriamųjų darbų temas”, – pasakojo E. Rimkutė.
Ji pastebėjo, kad Lietuvos lituanistų bendruomenė yra maža, visi vieni kitus pažįsta ir neretai imasi bendrų darbų, tačiau lietuvių filologijos programos visuose Lietuvos universitetuose yra gana skirtingos.
„Lituanistikos studijos ir lituanistiniai tyrimai turėtų būti vienas iš svarbiausių valstybės prioritetų bei tautinės tapatybės išlaikymo garantų. Mūsų katedrose dirba dėstytojai, kurie be dėstymo aktyviai dalyvauja mokslinėje veikloje: dirba kaip mokslo darbuotojai universiteto mokslo centruose ar kituose padaliniuose, dalyvauja nacionaliniuose ir tarptautiniuose projektuose. Jie gali pasigirti pasiekimais tekstynų ir kompiuterinės lingvistikos srityse, atlieka sociolingvistikos ir psicholingvistikos tyrimus, analizuoja vaikų kalbą, daug dėmesio skiria dabartinės tiek rašytinės, tiek sakytinės lietuvių kalbos ypatybėms tirti, kartu su kolegomis iš kitų padalinių yra sukūrę keletą kalbos analizės programų ir duomenų bazių, kuriomis naudojasi moksleiviai, studentai ar net žurnalistai. Kadangi patys tiriame tai, kas įdomu ir aktualu dabartinėje kalbotyroje, literatūrologijoje, todėl sugebame naujais tyrimais sudominti ir studentus: juos įtraukiame į savo tyrimus, vadovaujame baigiamiesiems darbams, įvairiai praktikai”, – studijų sėkmės garantą įvardijo specialistė.
Nesutinka, kad filologai – potencialūs bedarbiai
Atremdama visuomenėje sklandančius gandus, kad visi humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai yra potencialūs bedarbiai, ji patikino, kad šių profesijų atstovai tiesiog yra nepelnytai nužeminti.
„Iki šiol visuomenėje ir žiniasklaidoje yra įtvirtinamas stereotipas, kad filologiją, ypač lituanistiką, baigęs studentas gali dirbti tik mokytoju, kad tai yra kitur savęs nerealizavęs nevykėlis. Tai nėra tiesa. Lituanistai dirba leidyklose, redakcijose, reklamos agentūrose, viešųjų ryšių tarnybose, vertimų biuruose, bibliotekose, muziejuose, valstybinėse institucijose, kuria savo verslą, įsitraukia į akademinę veiklą. Daug kas priklauso nuo norų, iniciatyvų, pastangų. Gabus, energingas, siekiantis tikslo žmogus, norintis ir toliau mokytis, tobulėti, visada ras savo vietą ir gebės realizuoti save”, – DELFI sakė ji.
Specialistės teigimu, dėl neigiamo visuomenės požiūrio iš dalies kalta ir švietimo sistema, nes lietuvių kalbos pamokos neretai laikomos neįdomiomis.
Tiki, kad nuostatos keisis
„Pavyzdžiui, mokiniai turi analizuoti neįdomius, dabartiniam jaunimui neaktualius kūrinius; kalba nepristatoma kaip sistema, o mokoma padrikai įvairiose klasėse. Taip pat mokiniai ir mokytojai jaučia spaudimą, kad geriau pasiruoštų ir paruoštų baigiamajam egzaminui, tada mokomasi tik to, ko reikia egzaminui. Susidaro užburtas ratas: mokyklinės programos sudarytos įdomiai, patraukliai (gal kiek per sudėtingai), bet realybė yra kitokia: nespėjama išanalizuoti visų temų, be to, kartais visai neskiriama dėmesio toms temoms, kurių nebus egzamine.
Kartais mokiniai spaudimą patiria iš tėvų (kad įgytų labai konkrečią specialybę), iš draugų (kad pasirinktų naują gražiai skambančią programą). Retai susimąstoma, kad lietuvių filologija stiprus pagrindas, suteikiantis įvairialypių žinių ir praktinio darbo įgūdžių, kad lituanistų veiklos sritys yra labai plačios”, – įsitikinusi E. Rimkutė.
Anot jos, visos išsivysčiusios Vakarų šalys jau seniai suprato, kokia svarbi bendrame socialiniame kontekste yra humanitarika bei kultūra, kaip tai reikalinga visuomenės moraliniam klimatui, žmonių estetinei sąmonei ugdyti, tačiau ilgą posovietinį laikotarpį išgyvenančioje Lietuvoje kultūra ir humanitariniai mokslai, ypač lietuvių filologija, yra podukros vietoje.
„Tačiau norisi tikėti, kad šio pereinamojo laikotarpio nuostatos keisis, kad Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, bus laikoma garbe ir prestižo dalyku gerai mokėti gimtąją kalbą, orientuotis kultūriniuose procesuose. Neteigiame, kad filologijos studijos humanitarinio profilio universitetuose būtinai turi tapti pačios svarbiausios. Tačiau kalbų mokėjimas, bendras filologinis išprusimas yra būtinas ne tik humanitarui, tai yra sveikos, išsivysčiusios visuomenės požymis. Ir galima tik pasvajoti, kad inžinierius, fizikas ar chemikas turėdamas laisvo laiko rašys recenzijas, savanoriaus galerijose, archyvuose ar kultūriniuose renginiuose”, – ateities lūkesčiais pasidalijo specialistė.
Patarė kreipti dėmesį ne į visumą
2015 metų universitetų ir kolegijų studijų krypčių reitingą atlikusi žurnalo „Reitingai” žurnalistė Jonė Kučinskaitė pripažino, kad tiksliai įvertinti studijų, ypač filologinės krypties, kokybę – sunku.
„Taip, VDU turėjo daug daugiau publikacijų mokslo publikacijų bazėje, tačiau humanitarams yra sunkiau patekti į aukšto moksliškumo leidinius, tuo labiau – būti cituojamais, gal jie publikuojasi kažkur kitur. Nemaža dalis lietuvių filologų straipsnių yra skelbiama kituose šaltiniuose, pavyzdžiui, Lietuvos duomenų bazėse, moksliniuose žurnaluose, vietiniuose leidiniuose. Dažniausiai tokius straipsnius konvertuoti į anglų kalbą yra pakankamai sunku. Tai yra tokia mokslo sritis, lituanistika, negali šios srities specialistų lyginti su matematikais, chemikais – tai jau yra tarptautinis mokslas, tuo tarpu lituanistika yra daugiau vietinis ir šiek tik Baltijos šalių mokslas”, – pastebi J. Kučinskaitė.
Anot jos, kiekvienas stojantysis turėtų atkreipti dėmesį ne į bendrą specialybės reitingą, tačiau į konkretų tyrimo dėmenį, pasirinkti, kas jam yra aktualu.