Kauno apygardos teismas konstatavo, kad akademikai, žinodami, jog naudoja svetimą autorių teisės saugomą kūrinį, jo dalį viešai paskelbė savo vardu, taip pasisavindami dabar jau buvusio VDU studento autorystę.
Taip nusprendė baudžiamąją bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs teismas, palikęs galioti dėstytojams dar balandį pirmosios instancijos teismo skirtas baudas – dėl svetimos autorystės nuteistas dr. L. Saldukas privalės sumokėti 25 MGL dydžio (3 250 Lt), o K. Ūsaitė – 30 MGL (3 900 Lt) baudomis.
Be to, teismas nusprendė, kad savo studento kūrinį pasisavinę dėstytojai per 20 dienų privalo viename iš respublikinių dienraščių paskelbti pranešimus, jog dar 2008 m. leidyklos „Versus aureus“ išleistoje knygoje apie Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos (DBLS) istoriją panaudojo savo studento Andriaus Šturo bakalauro baigiamojo darbo dalį ir tokiu būdu savo vardu išleido svetimo mokslo kūrinio dalį.
Be to, teismas iš K. Ūsaitės priteisė 5 tūkst. Lt neturtinės žalos atlyginimą. Tuo metu L. Saldukas studentui dar ikiteisminio tyrimo metu buvo sumokėjęs 20 tūkst. Lt.
Bylos duomenimis, L. Saldukas ir K. Ūsaitė dar 2008-ųjų pavasarį knygą apie D. Britanijos lietuvius išleidusiai leidyklai pateikė medžiagą, kurioje panaudojo istoriją studijavusio studento bakalauro baigiamajame darbe išdėstytas mintis. Ši knyga buvo išleista 2008 lapkritį.
Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, kai į pareigūnus kreipėsi pats studentas, pastebėjęs, jog išleistoje knygoje yra pateiktos citatos iš jo mokslinio darbo „DBLS formavimasis visuomeniniais pagrindais 1947-1980 m.“.
Studentas nurodė, kad L. Saldukas buvo jo darbo vadovas, o K. Ūsaitė – recenzentė. Baigiamasis studento darbas, kurio dalį pasisavino dėstytojai, buvo įvertintas 8 balais.
Su studento teiginiais susipažinę pareigūnai kreipėsi pagalbos į ekspertus – Lietuvos teismo ekspertizės centras patvirtino, kad dėstytojai pažodžiui nurašė A. Šturo parengtą tekstą.
Kad buvo pasisavinęs savo studento kūrinį, ikiteisminio tyrimo pradžioje pareigūnams patvirtino ir L. Saldukas, tiesa, vėliau šių teiginių jis išsižadėjo.
Teismas konstatavo, kad studento baigiamasis bakalauro darbas yra mokslo kūrinys ir jam taikoma autorių teisių apsauga – žinios A. Šturo bakalauro darbe perteiktos išstudijavus archyvinius dokumentus, atrinkus darbui reikšmingą medžiagą, istoriniai faktai išdėstyti originalia studento pasirinkta forma.
„Baudžiamoji atsakomybė Baudžiamojo kodekso 191 str. 1 d. numatyta ne už mokslo darbo, kuriam keliami aukšti kokybės reikalavimai, bet už mokslo kūrinio, kuris yra kur kas platesnė sąvoka, nei mokslo darbas, ir kartu apima ir patį mokslo darbą, ar jo dalies autorystės pasisavinimą“, – pabrėžė teisėjų kolegija.
Bylą nagrinėjant teisme L. Saldukas ir K. Ūsaitė neigė jiems pateiktus kaltinimus dėl bakalauro darbo dalies pasisavinimo. Jie teigė, kad rašydami mokslinius straipsnius naudojosi tais pačiais šaltiniais kaip ir studentas, o esą pasisavintos A. Šturo bakalauro darbo dalys tėra tik šaltinių citavimas.
Teismas su tokiais teiginiais nesutiko ir pabrėžė, kad studentas bakalauro baigiamąjį darbą rašė 2006-2008 m., tai patvirtino ir duomenys, gauti iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo – A. Šturas informaciją archyve rinko 2007 m., o bakalauro darbą pateikė anksčiau, nei dėstytojai savo mintis pristatė į leidyklą.
„Bylos duomenys patvirtina, jog A. Šturas savo bakalauro darbą parašė anksčiau, nei L. Saldukas straipsnį, – įsiteisėjusiame nuosprendyje nurodė teismas. – Atlikus K. Ūsaitės ir nukentėjusiojo A. Šturo tekstų analizę, taip pat akivaizdu, kad K. Ūsaitė naudojosi A. Šturo parengtu darbu ir šio darbo teksto dalį straipsnyje pateikė kaip savo, ką patvirtina Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktas“.