Amžinojo įšalo žemės sunkumus teko pajusti ne vienam tūkstančiui lietuvių: 1948 m. į tolimąją Igarką buvo ištremta daugiau nei 5 tūkst. lietuvių. Kai kurie tremtiniai pamena, kad, kai pasiekė Igarką prie Jenisiejaus krantų liepos pradžioje, čia dar buvo ledo. Dabar vietos gyventojai pasakoja, kad šildymo sezonas 1,7 tūkst. km į Šiaurę nuo Krasnojarsko nutolusiame krašte baigiamas birželio antroje pusėje, o šildymas įjungiamas rugpjūčio pabaigoje.
Būtent dėl tokių atšiaurių gamtos sąlygų Igarkoje buvo įkurtas vienintelis pasaulyje Amžinojo įšalo muziejus, kurį aplankė ir „Misija Sibiras“ dalyviai.
Į po žeme įsikūrusį muziejų mus lydi gidė Jekaterina Teriochina.
Mergina pasakoja, kad anksčiau Igarkos apylinkėse gyveno klajokliai – nencai, evenkai ir kiti.
„Evenkai padėjo įkurti miestus, bet civilizacija sugadino įprastą šiauriečių gyvenimo būdą, nutraukė jų ryšį su gamtai“, – pasakojo gidė. Pasak jos, prie Jenisiejaus krantų Igarka pradėjo augti 1929 m.
„Statant miestus Šiaurėje buvo susidurta su rimtomis problemomis – 72 proc. šalies ploto užėmė amžinasis įšalas. Nei statybininkai, nei mokslininkai nežinojo, kaip reikia elgtis su amžinuoju įšalu. Jis – labai kaprizingas ir klastingas, reikalaujantis išskirtinio dėmesio. Tam, kad būtų išsiaiškinta, kokios amžinojo įšalo savybės, o taip pat – kaip tokiomis sąlygomis statyti pamatus, buvo įkurta pirmoji amžinojo įšalo laboratorija, o paskui ir mokslinių tyrinėjimų stotis“, – įleidusi į muziejaus patalpas svečius, kalbėjo J. Teriochina.
Įšaldyta medinė dėžė su istoriniais dokumentais
Būtent mokslinės laboratorijos Igarkoje vietoje įsteigtas ir vienintelis amžinojo įšalo muziejus. Po žemėmis tyrinėjimo darbus pradėję mokslininkai galėjo tyrinėti amžinąjį įšalą natūralioje jo būsenoje.
1936 m. buvo sugalvotas tuo metu sunkiai įsivaizduojamas projektas – pastatyti laboratoriją amžinajame įšale. Projektas buvo įgyvendintas per šešerius metus. O muziejus šioje vietoje buvo atidarytas 1965 m.
„Šitas požemis, kuriuo dabar keliaujame buvo kapojamas 1936-1942 m. rankomis, dirbo žmonės ir žiemos metu. Pirmuoju kasimo etapu buvo nusileista į 4,5 metrų gylį, toliau leistasi iki 10 m, o giliausia salė, kuri šiuo metu uždaryta lankytojams, – 14 m po žeme“, – pasakojo igarkietė.
Vienoje iš Amžinojo įšalo muziejaus salių išlieta čiuožykla. Joje paslėpta kapsulė, kuri buvo įšaldyta lede 1950 m. balandį.
„Yra nurodyta, kad ji turi būti laikoma iki 2045 m. Tai yra – 95 metus. Tuomet bus galima ją atverti. Kapsulė – tai medinė dėžė, kurioje laikomi 1941-1945 m. laikraščiai. Šis eksperimentas sugalvotas pažiūrėti, ar amžinajame įšale gali išsilaikyti istoriniai dokumentai“, – pasakojo gidė.
Leidžiantis į po žeme įkurtas sales savo rankomis galima prisiliesti prie amžinojo įšalo. Nors „Misija Sibiras“ ekspedicijos metu Igarkoje buvo iki 30 laipsnių šilumos, leidžiantis į muziejų prireikė šiltų striukių: temperatūra krito žemiau nulio.
Kaip pasakojo gidė, Igarka taip pat jaučia klimato atšilimą. Muziejaus darbuotojams tenka žiemomis liejant vandenį dirbtinai palaikyti tuneliuose esantį įšalą.
„Čia ne tik muziejus, bet ir ypač saugoma gamtos teritorija ir gamtos paminklas, – teigė ji. – Sniegas, kurį čia matote, yra dirbtinis: žiemą atkeltas iš Igarkos viršaus. Kadangi klimatas šyla, gruntas pradeda byrėti ir mums neramu, kas čia bus. Drėkiname gruntą apliedami vandeniu, kad vanduo susigertų. Vasarą visuomet uždarome duris, o žiemą atveriame ir per jas suėjęs oras saugomas ir per vasarą. Vasaros metu čia visada apie -4 laipsnius, o žiemą temperatūra priklauso nuo lauko temperatūros: jei lauke yra -50, čia turime -30, jei lauke yra -30, tai čia apie -15“.
Vestuvės po žeme
Po Igarkos žeme esantis amžinasis įšalas yra ledyninės ežerinės kilmės: „Šioje teritorijoje buvo didžiulis ežeras, bėgant amžiams vanduo pateko į žemės gelmes, o molis, kurio čia yra, labai gerai sugeria drėgmę. Kai prasidėjo ledynmetis viršutinis sluoksnis pradėjo šalti. Įsigėręs vanduo pradėjo trauktis aukštyn virš užšalimo lygio. Šaldamas vanduo išsiplečia, todėl ten, kur pateko daugiau vandens, labiau išryškėję sluoksniai“.
Vaikštant Amžinojo įšalo muziejaus tuneliais galima pastebėti ir įvairių eksponatų: lede įšaldytų augalų lapų, žiedų.
„Laboratorijos darbuotojai atsinešdavo ir drugių, juos įšaldydavo. Taip pat eksperimentavo šaldydami augalus ir žuvis. Vis dėlto eksperimentai su žuvimis buvo nesėkmingi: lede žuvys pradėdavo pūti, o ledas pakeisdavo spalvą“, – rodydama į lede įšalusią gėlę kalbėjo J. Teriochina.
Keliaujant iš vienos salės į kitą nepavyksta nepastebėti taisyklingos formos, spindinčių kristalų, kurie papuošę visas tunelių lubas. Gidė aiškino, kad šie kristalai susidaro dėl žmonių kvėpavimo: kuo daugiau muziejų aplanko lankytojų, tuo daugiau kristalų.
Vienoje iš salių visus metus veikia įrengti Kalėdų senio namai. Spalvotomis girliandomis ir lemputėmis papuoštoje salėje, pasak J. Teriochinos, vyksta vestuvių ceremonijos.
„Tuokiame poras šiame muziejuje. Sakome, kad jie simbolizuoja meilę ir amžinybę. Amžinas įšalas tikrina, ar gali išsaugoti jaunavedžių meilę“, – pasakojo mergina.
49 tūkst. metų skaičiuojantis medis
Muziejaus lankytojams gidė rodo ir į smėlio kamerą. Kaip pasakojo muziejaus darbuotoja, ji karo metais buvo naudojama kaip šaldytuvas.
„Kodėl smėlio? Čia buvo senas šaltinis, kuris atplukdė daug smėlio ir molio. Salei pradėjus šilti pradėjo byrėti smėlis, todėl salę nuspręsta apdėti natūraliu ledu iš Jenisiejaus“, – teigė mergina.
14 m gylio salė yra uždaryta lankytojams: joje jau fiksuojama teigiama temperatūra, todėl bandoma apsaugoti giliausiai esančią salę nuo tolimesnio klimato kaitos poveikio.
„Anksčiau ši salė buvo naudojama kaip sausio molio, kurį čia metė, salė. Kai patalpos atiteko muziejui, išvežėme visą sausą molį. Dabar ten yra apie 0 laipsnių temperatūra ir niekaip nepavyksta sulyginti su aukščiau esančia minusine temperatūra. Toje vietoje buvo vandens vaga, užtat ir šilčiau. Čia yra išgręžta ventiliacinė šachta, kuri šaltu metu visada atidaryta, bet jos diametras yra per mažas ir šaltas oras prastai į vidų patenka, o natūraliuoju būdu mums niekaip nepavyksta jos atšaldyti. Tai reikėtų padaryti priverstiniu būdu, bet tuomet jau išnyksta muziejaus unikalumas, nes viskas čia yra natūralu“.
Amžinojo įšalo muziejuje yra dar vienas ypatingas objektas: ruošiant tunelius buvo atverta amžinojo įšalo žemėje įšalusi mediena. Nustatyta, kad tai – ieva.
„Muziejų prieš trylika metų aplankę du profesoriai iš Norvegijos ir Sankt Peterburgo paėmė grunto mėginių, kad išsiaiškintų, kokio amžiaus amžinasis įšalas yra šioje vietoje. Tik po dvejų metų muziejus gavo rezultatus, kad šioje vietoje amžinasis įšalas skaičiuoja 49 tūkst. metų, o mediena – ievos. Vadinasi, kažkada čia buvo šilta“, – pasakojo J. Teriochina.