- Sutarėme dėl šio pokalbio tarptautinėje mokslinėje konferencijoje, skirtoje buvusio VU bibliotekos direktoriaus Levo Vladimirovo šimtmečiui.
- Taip, mūsų biblioteka kartu su VU Komunikacijos fakultetu daug dėmesio skiria šiai neeilinei asmenybei.
- Be kita ko, L.Vladimirovas dvi kadencijas, nuo 1964 iki 1970 m. vadovavo Jungtinių Tautų bibliotekai Niujorke, o dirbdamas universitete sugebėjo į jo biblioteką iš įvairių Sovietų Sąjungos vietų sugrąžinti netoli beveik 20 000 knygų. Atrodo, jo nuopelnai Lietuvai dar nėra tinkamai suvokti ir įvertinti.
- L.Vladimirovo indėlis į Lietuvos mokslą, kultūrą yra išties unikalus. Gal pasauliniu mastu jis ir neišsiskiria kokiais ypatingais mokslo atradimais, tačiau jo darbai knygotyros srityje yra neabejotinai fundamentalūs. Nepamirškime, kad savo gyvenimo darbą – „Knygos istoriją“ – L.Vladimirovas rengė tokiais laikais, kai mokslininkams vien prieiti prie užsienio šaltinių buvo neretai neįveikiamas uždavinys. Bet jis buvo nepaprastai pasišventęs, drąsus ir, be kita ko, turėjęs neeilinių diplomatinių sugebėjimų žmogus. Tikras Lietuvos patriotas.
- Gal daugelis nesuvokia L.Vladimirovo asmenybės masto dėl jo veiklos srities, akademinės ir organizacinės, specifikos? Juk knygotyra, bibliotekininkystė ir dabar daug kam asocijuojasi su knygų dėliojimu iš vienos lentynos į kitą kažkur prieblandoje skaityklos užkaboriuose.
- Pirmiausia turėtume suprasti, kad viešosios bibliotekos, nors ir modernėjančios, žmones ir ateityje trauks kaip tikri kultūros, bendravimo centrai. Nors jau senokai pradėta skelbti knygos eros pabaiga, bet jos dar ilgai niekas nepakeis. Knyga – tai ne vien joje sudėti tekstai ir paveikslėliai. O kad didžioji bibliotekininkų darbo dalis lankytojams nematoma – tai gal čia nieko blogo. Svarbu, kad reikiamą leidinį vartotojas rastų kaip įmanoma greičiau ir patogiau.
- Kad sėdėdamas prie kompiuterio kokiame Keiptaune ar Alytuje surastų reikiamą leidinį bet kurioje Lietuvos viešojoje bibliotekoje?
- Na, kol kas ne bet kurioje. Štai čia bibliotekininkų išties laukia didžiulis darbas. Mūsų dienomis efektyvių informacijos paieškos sistemų reikšmę sunku pervertinti. O ateityje – tuo labiau.
- Neturime pamiršti, kad biblioteka, o ypač – Vilniaus universiteto, atlieka dar vieną labai svarbią ir amžiais nesikeičiančią misiją – t.y., gal ne per garsiai pasakysiu, nacionalinis lobynas, kuriame saugomi neįkainojami valstybės turtai.
- Galima pasakyti ir dar daugiau: tokia biblioteka – tai tautos tapatybės dalis. Ir nebūtinai vien dėl to, kad joje saugomas Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Net ir praėjusio amžiaus vidurio apskrities lygio dokumentai ar kokio miestelio notaro ranka rašytas dienoraštis ilgainiui tampa unikaliomis vertybėmis.
- VU bibliotekos lentynose, vaizdžiai tariant, mūsų istorijos šimtmečiai guli per keletą metrų vienas nuo kito. Su kepure ant galvos tokioje vietoje negali būti.
- Kazimiero Simonavičiaus „Didįjį artilerijos meną“ jūsų fonduose rasčiau?
- Žinoma, rastumėte.
- Bet Pirmojo Lietuvos Statuto – ne. Neturi Lietuva savo garsiojo įstatymų sąvado, pelnytai laikomo pirmąja Konstitucija ar bent jos užuomazga Europoje.
- Pasakysiu atvirai: šiuolaikinėje bibliotekininkystėje net paties svarbiausio rašytinio paveldo grąžinimo klausimai nėra keliami kategoriškai. Žinoma, gali būti ir esama aiškių politinių motyvų, bet yra ir profesinis suvokimas, kad svarbiausia tokį paveldą apskritai tinkamai saugoti, nesvarbu, kokioje šalyje. Yra ir dar viena, sakyčiau, mūsų cecho ypatybė: kiekvienoje senoje, turtingų fondų bibliotekoje, visuomet dažnas kaimynas gali rasti kažkada buvusios nebuvusios jo nuosavybės. Reikalausi tu, reikalaus ir iš tavęs. Jei kas nors iš mūsų reikalautų, nenorėtume atiduoti beveik nieko. Ir mano kolegos iš kitų bibliotekų – taip pat. Galiu pasakyti, kad L.Vladimirovo į VU biblioteką sugrąžinti tūkstančiai knygų – beprecedentis atvejis. Iki šiol nesuprantu, kaip jam tai pavyko. O dabar gal net svarbiau sutelkti pastangas ir atkurti senuosiuos knygų rinkinius, kolekcijas skaitmeninėje erdvėje. Kad gautume prieigą, profesiniais terminais kalbant.
- Leidinių skaitmeninimas – brangus malonumas.
- Labai brangus. Ir reikalaujantis labai daug laiko bei ne mažiau išmanymo. Net teisinių dalykų – turiu galvoje autorinių teisių problemą. Kartais reikia spręsti, ar verta skaitmeninti leidinius, jei dėl kokių nors priežasčių vėliau negali suteikti prieigos prie jų elektroninių versijų.
- Gerai, kad turite stiprų mokslinį ir technologinį užnugarį – universiteto Komunikacijos fakultetą.
- Išties iš ten pas mus pastaraisiais metais atėjo daug gerai paruoštų jaunų specialistų. O ir tiesiogiai nuolat bendraujame ir bendradarbiaujame su fakulteto žmonėmis.
- O su ministerijomis? Ar galite pasakyti, kad mūsų valdžia supranta bibliotekų reikšmę? O gal jus neramina, kad dabar, kai šiomis dienomis partijos derasi dėl ministerijų, apie kultūros ministro postą niekas net nekalba?
- Pasakysiu tiesiai: kiek valdžia suvokia mūsų darbo reikšmę, kiek skiria lėšų, kad ir toms pačioms viešosioms bibliotekoms, labai smarkiai priklauso ir nuo mūsų pačių. Jeigu mes patys manysime, kad bibliotekoje užtenka kelių prie krosnies mezgančių malonių, paslaugių tetulių, tai taip ir bus. Jeigu dirbsime, pabrėžčiau, jeigu naujomis sąlygomis dirbsime naujai, tai bibliotekos nesugrius. O VU bibliotekos statusas kitoks nei įprastų viešųjų bibliotekų, todėl ir požiūris į mus kiek skiriasi. Mums dėmesio netrūksta. Bet, žinoma, visi tik džiaugtųsi, bibliotekininkai, knygos mokslininkai – taip pat, jeigu Kultūros, Mokslo ir Švietimo ministerijoms vadovautų tinkamo masto asmenybės. Visiems nuo to būtų tik geriau.
- O dėl ko galėtų būti blogiau?
- Blogiausia būtų, jei visi susėdę lauktume pasaulio pabaigos. O mes, bibliotekininkai – knygos mirties. Knyga dar ilgai nemirs.