Priešininkai kiek nenoromis eina į areną, kiekvienas lydimas poros jaunuolių, stipriai laikančių storas virves, kad dvikova prasidėtų kaip dera – arenos viduryje.
Toji arena, tiesą sakant, – neįtikėtinai išpurvintą lietuvišką paplūdimį primenantis pilkai rudo smėlio laukas, maždaug pusės futbolo aikštės dydžio, kurį iš keturių pusių įrėmina iš to paties smėlio sustumtos apie pusantro metro aukščio „tribūnos“ – paprasčiausi pylimai, ant kurių susėdę, sutūpę ir sustoję gal 400 vyrų, jaunuolių, vaikų ir senjorų.
Nė vienos moters. Maždaug pusė publikos įgudusiais judesiais neskubiai gliaudo saulėgrąžas, ir visų akys įbestos į areną, kur tuoj susikaus Vanduo prieš Gyvatę.
„Pradedam!“ – pasigirsta iš megafono. Vandenį ir Gyvatę laikantys jaunuoliai paleidžia iš rankų virves ir abu jaučiai suremia ragus. Tiksliau tariant, galvas. Prasideda eilinė dvikova, kurių šiandien iki saulės laidos vyks dar kokios dvi dešimtys.
Jaučių kovos – reginys, kurį Batinos (Al Batinah) regione gyvenantys omaniečiai nedvejodami vadina sena savo šalies tradicija, nors kai kurie pripažįsta, kad dalis jų tautiečių apie ją tikriausiai nėra nė girdėję.
Sužinojęs, kad važiuosime stebėti jaučių kovų, prisipažinsiu, pasijutau keistai: Ispanijoje niekuomet, net jei kas sumokėtų, neičiau stebėti koridos. Tačiau apsilankymo Omane dienotvarkėje juodu ant balto švietė: „jaučių kovos“. Vidurdienio karščiui atlėgus pajudame iš Maskato ir po valandėlės jau sukame iš pagrindinio kelio kelis šimtus metrų į šoną. Pasirodo, viskas čia ir vyks. Tiksliau, jau vyksta.
Mus lydintis 26 metų amžiaus bankininkas Haitamas Chamisas Al Farsis (Haitham Khamis Al Farsi) pakeliui pasakoja, kad jau kelerius metus specialiai važinėja į jaučių kovas, vykstančias Batinos miesteliuose ir kaimuose. Jo hobis – fotografija, o dulkėse vienas kitą nurungti mėginantys jaučiai, pasak Haitamo, padovanoja puikių kadrų.
„Nebus jokio kraujo, su korida tai neturi nieko bendra“, – sako jis ir, bent aš, pasijuntu kur kas geriau.
Jaučių kovas Omane „įskiepijo“ portugalai, keliose šiandieniniam Omanui priklausančiose teritorijose su pertraukomis šeimininkavę nuo 16-ojo amžiaus pradžios iki 1650 metų. Nors tikslių duomenų nėra, reikia manyti, kad portugalai į Omaną atvežė jau gerokai sušvelnintą ispaniškos koridos variantą, kuris mūsų laikus pasiekė, visiškai nebežiaurus, jei tik žvelgdamas į jautukus nemėgintum įsivaizduoti kaip jaustumeisi pats, jei tau pro šnerves būtų praverta virvė, už kurios tave tystų į ringą su kuo nors muštis.
Haitamas tvirtino, kad per kelerius metus jam nė karto neteko matyti kovos metu rimčiau sužeistų gyvulių. Viena vertus, kovojantys jaučiai iš anksto parenkami taip, kad būtų kuo panašesnio svorio ir amžiaus. Antra vertus, aiškindamiesi santykius jie daugiausia tik stumdosi galvomis ir ragais. Ir, galiausiai, priešininko viršenybę pajutęs kovotojas paprasčiausiai pabėga, o jo oponentui, kaip taisyklė, nekyla minčių perrėžti nugalėtam priešininkui ragais šoną arba kaip kitaip sužaloti.
Kur kas daugiau šansų, kad nukentės besigrumiančius jautukus stebinti publika. Kai kurie įsitaiso pačioje arenoje ir iš savo vietų pakyla tik tuomet, kai jaučiai priartėja per tam tikrą, regis, instinktyviai suvokiamą nebesaugų atstumą, kuris, kaip man atrodė, turėtų būti bent šiek tiek didesnis.
Čia reikia pasakyti, kad kolegos – fotografuojantis Tomas Tumalovičius ir filmuojantis Vytautas Mikaitis – saugų atstumą patys sau nusistatė tokį menką, kad privertė garsiai jaudintis net vietinę publiką. Rezultatas – kadrai, kurie, mano kukliu supratimu, verti pagyrų.
Tačiau ir publika žino tam tikrų triukų: jei kovos įkarštyje jaučiai priartėja prie „tribūnų“, iš savo vietų pakilę žmonės tiesia į priekį per alkūnę sulenktas rankas. Gyvuliams atrodo, kad juos tuoj ims talžyti lazdomis, ir jie aprimsta.
Nepaisant to, tą vakarą pasitaikė keli epizodai, kai besigrumiantys jaučiai privertė iš savo vietų akimirksniu stryktelėti iš karto šimtą, o gal ir daugiau, žmonių. Tačiau dažniausiai tai nėra pavojinga, nes iš arenos vienas kitą beišstumiančių jaučių trajektorijas reguliuoja jau minėti jaunuoliai: jie sugriebia virves (kovos metu viena virvė lieka perverta per jaučio šnerves, kita – pririšta prie kairės priekinės kojos) ir, jei reikia, kartą kitą šnioja įtūžusiems kovotojams per nugaras plona lazda. Dar vienas būdas nuraminti gyvulį – užberti jam ant nugaros saują kitą smėlio.
Kovos gana trumpos: reta kuri užsitęsia ilgiau negu tris minutes. Silpnesniu pasijutęs jautis išrisnoja iš arenos, o nugalėtoją jo prižiūrėtojai dar minutėlei palieka: publika galės įsidėmėti vieną iš šio pavakario herojų. Nei laimėtojas, nei pralaimėjęs tądien jau nebekovos, tačiau sirgaliai nuo šiol žinos: Griaustinis stipresnis už Taikinį.
Tai itin svarbu jaučių savininkams, nes bet kuris pralaimėjimas muša jų augintinio kainą, o pergalė ją kelia. Jaučių kovos, be kita ko, yra ir nemenkas verslas. Jokių lažybų – bent jau oficialiai – nevyksta, nes jas draudžia islamas. Nėra ir čempionatų, kurių metu būtų siekiama išsiaiškinti geriausią iš geriausių.
Nepaisant to, visi besidomintieji jaučių kovomis žino, kad, pavyzdžiui, Ugnis nepralaimėjo nė vienos dvikovos jau ketverius metus. Jei jo šeimininkas sumanytų savo augintinį parduoti, tikėtina, kad jaučio kaina siektų kokius 100 tūkst. eurų.
Tiek prieš penkerius metus buvo paklota už kitą nenugalimą jautį vardu Faraonas. Apie sandorį rašė visa Omano žiniasklaida, dar po kelių pergalių padvigubinusi teorinę šio gyvulio kainą. Teorinę, nes naujasis šeimininkas pareiškė augintinio parduoti neketinąs. Vis dėlto žurnalistams netrukus teko sugrįžti prie temos, mat galingasis jautis ėmė ir netikėtai nugaišo.
Tą pavakarę jaučių kovas publikai per megafoną komentavęs Džiuma Rabija (Juma Rabia) – taip pat savotiška įžymybė. Puikiai nusiteikęs maždaug metro šešiasdešimties vyras pasibaigus dienos kovoms sakė, kad tapus varžybų komentatoriumi jo gyvenimas visiškai pasikeitė.
„Komentuodamas kovas aš užsidirbu pinigų, susipažįstu su daugybe žmonių ir nuolat turiu ką veikti. Dabar esu daug kur žinomas, net Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir Katare“, – kalbėjo jis.
Džiuma sakė, kad per dieną uždirba apie 100 eurų – tiek iš Indijos arba Pakistano atvykę juodadarbiai statybininkai gauna už savaitės triūsą. Be to, jam papildomai nubyra iš jaučių savininkų: kiekvienas nori, kad komentatorius kovos metu daugiau dėmesio skirtų būtent jo augintiniui. Kaip tokiose situacijose Džiumai pavyksta išvengti konfliktų, liko paslaptis.
Omane yra keli šimtai žmonių – dažniausiai labai turtingų, – kuriems jaučių auginimas yra arba pelningas (bent teoriškai) verslas, arba pramoga. Viskas, regis, paprasta – vėlgi teoriškai. Perki už kokius tris tūkstančius eurų dar visai jauną jautuką, bent porą metų jį puoselėji, po to leidi į kovas ir galiausiai kokius 10 kartų brangiau parduodi. Būtų paprasta, jei iš tiesų būtų paprasta.
Haitamas pasakojo, kad norint užauginti gerą jautį gyvuliui reikia neeilinės priežiūros. Visų pirma – pašarai: jautukai ėda specialią žolę (turėkime galvoje, kad šioje šalyje net ir paprasta žolė bet kur neauga), jiems reguliariai duodama medaus ir datulių, jie šeriami griežtai laikantis grafiko. Be to, gyvuliai vedami maudytis į jūrą ir laikomi specialiai įrengtuose nuo karščio apsaugotuose tvartuose.
„Tai brangu, todėl daugumai savininkų jaučių auginimas ir jų kovos yra pramoga, ne verslas“, – sakė Haitamas.
Mes jaučių kovas stebėjome Musanos (Musannah) miestelyje. Iš viso Batinos regione yra kelios dešimtys arenų – kiekviena vis kitokia, – kuriose vyksta šios varžybos. Nežinia kodėl, bet tą vakarą publika buvo neįtikėtinai rami – tarsi stebėtų tekantį vandenį.
Visuotinės reakcijos šuorus sukėlė tik keli epizodai, o eilinei kovai pasibaigus žiūrovai daugių daugiausia keliais sakiniais išsakydavo įspūdžius šalia sėdinčiam kaimynui. Aš pats, suprantama, jokių subtilybių nepastebėjau ir pagavau save mąstant, kad panašiai turėtų jaustis žmogus, kuris gyvenime jau yra matęs kamuolį ir dabar pirmą kartą stebi futbolo varžybas.
Šiaip ar taip, reginys buvo įspūdingas – ir bekraujė jo dinamika arenoje, ir visiškai unikali atmosfera šalia jos. Ko vertas vien visą aplinkinę erdvę užpildantis jaučių kriokimas ir iš po kanopų kylantys dulkių debesys: savo eilės kautis laukiantys gyvuliai – ne mažiau kaip dvi dešimtys – pririšti prie storų stulpų čia pat, vos keliolika metrų nuo arenos.
Nuo ryto neėdę (kad būtų piktesni), pririšti taip, kad pajudėti į šalis gali ne daugiau kaip pusmetrį, ore plius keturiasdešimt, ir dar tuzinas potencialių priešininkų pašonėje. Imtum siautėti net jei būtum ne jautis!..
Mus lydėję omaniečiai pasakojo, kad ne mažiau įspūdingos yra ir kitos tradicinės varžybos: žirgų ir kupranugarių lenktynės bei gaidžių peštynės. Vadinasi, bus ką veikti, jei viešėsiu Omane kitą kartą.
Kaži kodėl atrodo visiškai neabejotina, kad į šią šalį dar sugrįšiu. Tikriausiai žiemą, nes tuomet temperatūra maloningesnė ir žalumos kur kas daugiau. Be to, žiemą Omanas pagaliau sulaukia dovanų iš dangaus – vandens. Pakako vos kelių dienų suprasti, kad vanduo šioje šalyje, kaip ir daugelyje kitų aplinkinių valstybių, yra nepaprasta vertybė, didžiulis turtas, net, sakytum, tam tikras kultas.
Tačiau pavasarį, vasarą ir net rudenį Omane lietaus tikėtis beprasmiška. Savotiškas pakaitalas – rytdienos išvyka į Žaliuosius kalnus. Sako, ten daug vėsiau ir labai gražu. Ne veltui toks pavadinimas.
Apie atradimus kalnuose – kitame tekste.
Tai – antroji pasakojimo apie Omaną dalis. Pirmoji – čia, o daugiau – jau netrukus portale DELFI.