Apie lietuvių imigrantų socialinį elgesį ir migracijos poveikį asmens tapatybei „Londono Žinios“ kalbėjosi su Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesoriumi Vyliumi Leonavičiumi, psichologu Mariumi Daugelavičiumi bei Londone gyvenačiais Lietuvos emigrantais.
Sociologas profesorius Vylius Leonavičius apžvelgia lietuvių imigrantų socialinį elgesį ir migracijos poveikį asmens tapatybei.
Atvykę į svečią šalį lietuviai, užuot greičiau integravęsi į naują aplinką, ieško „savųjų“, t. y. jungiasi į savo tautiečių bendruomenes, palaiko su jais kultūrinius, paprotinius ryšius, kuria mažą savo buvusio gyvenimo modelį. Kodėl tai vyksta?
Pirma, tai nėra naujas reiškinys, kai imigrantai buriasi pagal tautybę ar religiją. Per visą moderniųjų laikų istoriją didžiausiose imigracijos šalyse (JAV, Kanadoje, Pietų Amerikos valstybėse) imigrantai burdavosi į etnines ar religines grupes. Antra, siekius palaikyti santykius su tautiečiais lemia du pagrindiniai veiksniai. Tai saugumo poreikis svetimoje šalyje, kurios kalbos atvykėliai nemoka, nepažįsta svetimos kultūros ir papročių. Tada sava tautinė bendruomenė palengvina adaptaciją. Kita vertus, siekiama išlaikyti tautinį tapatumą.
Abu veiksniai persipina, bet gali veikti atskirai. Vieno ar kito veiksnio dominavimas tarp imigrantų priklauso ir nuo šalies, iš kurios migruojama, politinio bei socialinio išsivystymo. Jei individai migruoja iš nepriklausomos nacionalinės valstybės, kurioje yra puoselėjama tautinė tapatybė, tai tarp imigrantų stipriau veiks nacionalinės tapatybės išsaugojimo veiksnys. Jei migruojama iš ilgą laiką okupuotos šalies, kurioje puoselėti nacionalinę tapatybę buvo menkos sąlygos, tai nacionalinės tapatybės išsaugojimas svetimoje šalyje gali būti ne toks aktualus ir silpnesnis.
Kaip manote, ar migracija turi įtakos asmeninei lietuvio migranto tapatybei?
Neabejotinai. Būdamas kitos kultūros atstovas, emigrantas visuomet kitaip suvoks svetimą kultūrą. Susiformuoja specifinis reiškinys, kurį vokiečių sociologas G. Simmelis pavadino „svetimu“. Tokiam individui nėra savaime aišku tai, kas be žodžių suprantama daugumai vietinių. Atsiranda kritiškesnis požiūris į aplinką, bet drauge prarandamas pasaulio „savaiminis prasmingumas“. Nuo atskiro individo intelekto galių priklauso, kaip jis „susidoroja“ su šiuo „svetimumu“ Jis gali tapti geru sociologu, antropologu, menininku arba tiesiog pasinerti į daiktiškąją buitį ir negalvoti apie tokius klausimus.
Psichologas Marius Daugelavičius (www.psichologas.org) apžvelgia migracijos poveikį lietuvio mentalitetui
Kokia Jūsų nuomonė, ar migracija turi įtakos lietuvių mentalitetui, t. y. ar tapus migrantu keičiasi lietuvio pasaulio suvokimas?
Tradiciškai lietuvių vertybėse vyrauja stabilumas, saugumas, pastovumas. Jei mums reikia rinktis: „žvirblis saujoje“ ar „briedis girioje“, mes dažniausiai renkamės variantą, žadantį mažiau, bet užtikrintai.
Lietuvio mentalitetui būdinga pasitikėti tuo, kas sena, įprasta ir su įtarumu žvelgti į visa, kas nauja. Taip buvo ilgus amžius. Reikia pasakyti, kad dabartiniai laikai sudavė smūgį šioms elgesio ir mąstymo strategijoms. Tai, kas įprasta (gyvenamoji vieta, nuolatinis darbas ir pan.) nebesuteikia mums to saugumo ir užtikrintumo, kurio lietuviai taip trokšta ir siekia. Tenka kažką keisti, tegu ir nenoromis...
Migracija šiuo atveju yra priverstinis reiškinys, nes žmogus šį žingsnį žengia pasijutęs nesaugiai, jis turi tai daryti ieškodamas vietos, kurioje galėtų patenkinti poreikį jaustis užtikrintai. Bet kelias į tai kupinas permainų – tenka keisti gyvenamąją vietą, šalį, įpročius, mokytis svetimos kalbos ir t. t. Tai kelia didžiulį stresą, bet ir praturtina mus kaip asmenybes. Tampame atviresni naujovėms, pokyčiams, keičiasi mūsų mentalitetas, plečiasi pasaulėžiūra. Ir tai yra teigiami poslinkiai šiuolaikiniame dinamiškai besikeičiančiame pasaulyje.
Kaip lietuviai vertina save kitų imigrantų kontekste? Jaučiasi pranašesni ar prastesni?
Lietuviai nėra nei pranašesni, nei prastesni už kitus imigrantus. Visi mes esame žmonės. Kitas klausimas – kaip jaučiamės patys. Lietuvių mentalitete yra gana giliai įsirėžęs kaltės jausmas ir nevisavertiškumas. Tai dažnai išlenda į paviršių, nors objektyviai žiūrint taip neturėtume jaustis.
Londone gyvenančių Lietuvos emigrantų nuomonė apie migracijos poveikį jų socialiniam tapatumui ir asmeninam mentalitetui
Ką Jums reiškia imigranto-emigranto statusas? Kaip jaučiatės būdamas juo?
Martynas, 30 m., dirba autoservise, Londone gyvena beveik 9 mėn. Čia atvyko atsiradus progai gauti darbo.
Šis statusas man nepriimtinas. Jaučiuosi svetimas net tokioje šalyje kaip Jungtinė Karalystė, nors čia itin daug imigrantų. Bendraudamas su britais jaučiuosi nevisavertis ir dėl savo statuso šiek tiek menkinamas. Žinoma, niekas to nesako tiesiai į akis ar kaip kitaip neparodo. Tiesiog aš taip jaučiuosi. Iš dalies tai šiek tiek paranojiška.
Rasa, 25 m., dirba viešbutyje, imigrantė jau apie pusmetį. Į Londoną atvyko dėl sunkios ekonominės padėties bei kultūros stokos Lietuvoje.
Kaip imigrantė, kitoje šalyje jaučiuosi turinti mažiau teisių ir galimybių (pvz., rasti gerą darbą). Taip jaučiuosi pirmiausia todėl, kad stokoju anglų kalbos žinių. Bendrame Anglijos gyventojų kontekste šiandien save vertinu kaip silpną kandidatę gauti geresnį darbą ir socialines garantijas.
Eligijus, 23 m., dirba viešbutyje, Londone gyvena 3 metus. Čia atvyko dėl ekonominių, socialinių ir asmeninių priežasčių.
Visi Londone yra imigrantai, todėl jokio ypatingo jausmo nejaučiu. Tik kartkartėmis nestandartinėse situacijose susiduriu su savo „statusu“, kai skiriasi tvarka ir aplinkinių požiūris į kai kuriuos dalykus.
Kokių pliusų ir minusų šis statusas teikia?
Martynas: Mano nuomone, toks statusas nesuteikia jokių pliusų. Nors... Visgi pliusu būtų galima laikyti svetimos kultūros pažinimą ir tokio didmiesčio kaip Londonas kultūrinių resursų išnaudojimą. Bet šie dalykai turėtų būti aktualūs pačiam imigrantui, kitu atveju, manau, jis pasmerktas sustabarėti užsidaręs savoje, daug siauresnėje nei buvo įpratęs Lietuvoje, aplinkoje.
Minusas: bandydamas pritapti Anglijoje žmogus gali pasikeisti.
Rasa: Manau, šis statusas suteikia žmogui galimybę tapti lankstesniam, tobulinti įgūdžius, išbandyti save svetimoje aplinkoje ir užsidirbti. Minusas, kai esi migrantas – tenka ilgesniam laikui išsiskirti su artimais žmonėmis.
Eligijus: Pliusų kažin ar yra. O negerumas tas, kad kol išmoksi vietinių papročių ir tvarkos, tave kvailins ir naudosis, net į bėdą lengva patekti vien dėl nežinojimo.
Ar pasikeitė Jūsų asmenybė tapus emigrantu-imigrantu? Kokių asmenybinių pokyčių pastebite? Kaip manote, kodėl tie pokyčiai įvyko?
Martynas: Totalios asmenybės transformacijos neįvyko. Tiesiog pasikeitė įpročiai. Dėl draugų ir artimųjų stokos sumažėjo pasilinksminimų, bendravimo. Tai įtakoja emocinę būseną, tačiau nepakeičia žmogaus kaip asmenybės. Tapau ramesnis, mąslesnis. Pokyčiai vyksta dėl labai paprastų ir kasdienių reiškinių. Mano nuomone, viskas priklauso nuo situacijos, erdvės ir aplinkybių, į kurias papuola čia atvykęs žmogus, taip pat ir to, kaip jis sugeba jose laviruoti, ką jam pavyksta pasiimti iš naujos vietos, aplinkinių žmonių ir situacijų.
Rasa: Išvykusi svetur tapau laisvesnė, savarankiškesnė, platesnių pažiūrų. Tai įvyko dėl aplinkos, mane supančių žmonių elgesio, bendravimo.
Eligijus: Pasikeitė. Kiemo draugai pasaulį mato vienaip, o kitų kultūrų ir religijų atstovai – kitaip. Kažin ar gimtuosiuose Šiauliuose pavyktų sutikti žmogų, visiškai nieko nežinantį apie Romos imperiją, bet galintį išaiškinti Indijos kastų sistemą. Pokyčiai vyko kasdien, matant ir bendraujant su daugybe skirtingų žmonių. Atrodo, lyg ir nesvarbu, iš kur atvažiavai, didmiestis turėtų išlaisvint asmenybę, net nėra skirtumo, ar nori ištirpti minioje, ar išsiskirti iš jos.
Kas jaučiatės esą labiau: mažos lietuvių tautos ar didelės migrantų bendruomenės dalis? Kodėl?
Martynas: Deja, bet tenka jaustis didelės lietuvių migrantų bendruomenės dalimi. Nors čia nepastebėjau tokio reiškinio kaip lietuvių bendruomenė. Tiesiog labai daug tautiečių gyvena šiame svetimame krašte. O taip jaustis verčia nuolat Londono gatvėse skambanti lietuvių kalba ir tai, kad vis daugiau pažįstamų žmonių emigruoja arba nori emigruoti.
Rasa: Širdyje esu mažos lietuvių tautos dalis, o iš praktinės pusės priskiriu save didžiajai migrantų bendruomenės daliai.
Eligijus: Lietuvis esu dėl vartojamos lietuvių kalbos ir gal šiek tiek dėl papročių ir įpročių. Gyvenant čia, man lietuvis yra kiekvienas, sklandžiai kalbantis mūsų kalba, net jei jis lenkas, Vilniuje pragyvenęs vos trejus metus. Labiau jaučiuosi esąs lietuvaitis nei didelės judėtojų bendruomenės narys.