Neseniai 80-metį atšventęs žymiausias mūsų stalo tenisininkas yra išskirtinė asmenybė ne tik dėl sporto laimėjimų. Jis laikomas unikaliu chirurgu net Kanadoje: būdamas garbaus amžiaus, vis dar operuoja arba dirba operuojančio chirurgo asistentu. Ir ne bet kokioje srityje, o kardiochirurgijoje. Jo kolegos kanadiečiai suskaičiavo, kad jis yra atlikęs arba asistavęs net 18 tūkst. operacijų!
A.Saunorio nepaprastas atkaklumas, žemaitiškas valingumas (tėvo Antano – prieškario Lietuvos kariuomenės kapitono, pirmojo Lietuvos futbolo federacijos prezidento, giminė kilusi nuo Raseinių) išryškėjo ir tada, kai 1973-1975 metais jis be paliovos rašė kompartijos Centro komitetui prašymus išleisti jį su šeima pas Hamiltone (Kanada) gyvenančią motiną. Atsakymai vis būdavo neigiami, bet jis nepasidavė ir pagaliau tapo vienas iš nedaugelio, sugebėjusių įveikti gūdžios komunizmo epochos barjerus ir išvykti į Vakarus.
Apie anuomet patirtus sunkumus, apie įspūdžius iš šių dienų Lietuvos A.Saunoris mielai sutiko pasikalbėti su „Valstiečių laikraščiu“.
-Dabartiniam mūsų jaunimui sunku net įsivaizduoti, kaip mes buvome sovietmečiu atitverti nuo pasaulio, kaip neįmanoma buvo ištrūkti į kapitalistinę šalį net pas gimines. Prisimenu, anuomet visas Vilnius kalbėjo, jog geležinis daktaras dvidešimtąjį kartą rašo pareiškimą, pildo vėl aibę dokumentų, kad jam leistų išvažiuoti. Papasakokit, kaip viskas vyko, nes daugelis baigia užmiršti, kokia buvo anoji santvarka.
-Nors buvau daugkartinis SSRS čempionas, manęs ne tik gyventi į Kanadą, bet net į varžybas užsienyje nenorėdavo išleisti. Vien todėl, kad mano tėvas – prieškario Lietuvos karininkas, už tai komunistų ištremtas į Vorkutą. Jo brolis Mykolas buvo mūsų kariuomenės savanoris, tapo jos puskarininkiu. Žodžiu, „liaudies priešai“. Tad į Kanadą turbūt niekada nebūčiau buvęs išleistas, net ir 50 pareiškimų padavęs, jeigu ne mamos pastangos. Ji, Kanados pilietė, kreipėsi į savo šalies užsienio reikalų ministrą, kad šis Maskvoje asmeniškai paprašytų kompartijos vadeivų leisti susijungti mūsų šeimai. Beje, kadangi panorau palikti sovietinį „rojų“, mano pavardę išbraukė iš visų sporto žinynų, o nuotraukose veidas būdavo užtušuojamas.
-Ar niekada nesigailėjote palikęs Lietuvą? Juk išvykote jau brandaus amžiaus, viską ten reikėjo pradėti nuo pradžios, norint dirbti gydytoju, teko laikyti anglų kalbos, daugybę kitų egzaminų.
-Žinoma, buvo nelengva. Ilgėjausi ir iki šiol tebesiilgiu Tėvynės. Bet aš juk išvažiavau iš Lietuvos, kuri buvo sovietų okupuota. Tiesiog dusau nuo komunistinės santvarkos melo, demagogijos, užgniaužtų žmogaus teisių. Prisimenu, kaip TSKP CK sekretorius A. Suslovas pareiškė: „Litva budet, no bez litovcev"(Lietuva bus, bet be lietuvių). Mane tai sukrėtė. Negalėjau pakęsti komunistinės, okupacinės valdžios, kuri išžudė tiek lietuvių, vežė juos į Sibirą. Kiek iškentėjo mano tėvas!
Niekada neužmiršiu, kad neturėjome teisės išreikšti savo nuomonės, privalėjome kalbėti tik tai, ką liepia valdžia, o spauda buvo kompartijos bei KGB cenzūruojama. Akivaizdi komunistinė diktatūra. Skaudu buvo, kad Vilniuje beveik visi kalbėjo tik rusiškai, kad jei darbovietėje ar šiaip kompanijoje būdavo nors vienas rusas, visi lietuviai turėdavo šnekėti jo kalba, nors gyvenome Lietuvoje. Gaila, kad lietuviai taip lengvai užmiršo, ką teko tada patirti. Mūsų orumas, patriotiškumas buvo trypiami – negalėjom net užsiminti, jog mūsų Tėvynė – Lietuva, privalėjome sakyti „moja rodina – Sovietskij Sojuz“ (mano tėvynė – Sovietų Sąjunga). Nepriklausomos Lietuvos himno nevalia buvo net paniūniuoti.
-Lietuvai šiemet ypatingi metai – minime Sąjūdžio 20-metį. Ką Jums reiškė Sąjūdis, kokie buvo jo atgarsiai Kanadoje?
-Sąjūdis buvo ilgai laukta, nepaprasta šventė visiems lietuviams, kur jie bebūtų. Mūsų šalimi tada be galo domėjosi visas pasaulis. Daug teko pasakoti kanadiečiams apie Lietuvą, tautiečius, jų kančias, didvyriškumą. Ypač daug savo drąsa bei ryžtu valstybės nepriklausomybei nusipelnė V.Landsbergis. Jis buvo atvažiavęs į Torontą, skaitė paskaitą, visi juo žavėjomės.
Džiugu, kad Sąjūdžio jubiliejui skirta nemažai renginių, jog žiniasklaida plačiai nušvietė Atgimimą. Bet kodėl nėra dokumentine medžiaga paremtų filmų, TV laidų apie sovietinės okupacijos laikus, apie to režimo veidmainystę? Kodėl nepasakojama apie nuolat skambėjusius šūkius „Viskas – darbo žmogui. Viskas – liaudžiai“, nors iš tiesų paprastas žmogus negalėjo nusipirkti nei apavo, nei drabužio, nei geresnės dešros. Būtina parodyti jaunimui, kokios skurdžios, niūrios buvo anuomet mūsų gatvės, parduotuvės ir tuo pat metu kokios puikios vakarietiškos prekės nuo liaudies buvo slepiamos „speckrautuvėse“, į kurias patekdavo tik komunistų šulai. Tie, kurie deklaravo, jog viskas – darbo žmogui.
Labai stinga tokių filmų, parodų. Kol žiniasklaida, politikai faktais neprimins anų laikų gūdumos bei demagogijos, tol nemažai lietuvių ilgėsis sovietinės „gerovės“. Pastebėjau tą ilgesį pokalbiuose su žmonėmis.
-Iš Kanados tolumų atidžiai stebite Tėvynės politinį gyvenimą. Kaip jį vertinate šiandien?
-Lietuva pasiekė nepaprastai daug. Didžiausias laimėjimas – NATO bei ES narystė. Tai skydas nuo Rusijos imperinių užmačių. Tačiau nerimą kelia tai, kad pastaraisiais metais rusai, jų slaptosios tarnybos tiek per verslą, tiek per politiką vėl įsigali mūsų valstybėje, o Lietuvos valdžia tam abejinga arba net pritaria.
Rusijos statytinių partijos Lietuvoje tik prisidengia verslais, o iš tikrųjų didžiules pajamas gauna iš Maskvos. Kremlius vėl siekia priglausti Lietuvą po savo sparneliu ir negaili tam pinigų. Liūdna, kad tiek daug lietuvių tiki Maskvos statytinių partijomis, apsimetėliais, jos agentais. Kiekvienoje tautoje yra parsidavėlių, bet kodėl mūsų žmonės tokie naivūs lengvatikiai? Mane, kitus kanadiečius šokiruoja ir tai, kad Lietuvos TV kanaluose begalė Maskvos laidų retransliacijų, rusiškų filmų, dažnai dvelkiančių imperine Kremliaus propaganda.
Nesuprantu, kodėl Lietuvos valdžia leidžia lenkinti Vilniaus kraštą, kodėl nesiima priemonių, kai gidai, šmeiždami lietuvius, klaidingai interpretuoja istoriją arba kai Vilniaus gatvėse demonstratyviai giedamas Lenkijos himnas.
Sąjūdžio jubiliejaus metais Vilniaus centre statomi Maskvos namai! Juk tai bus dar vienas Kremliaus propagandos židinys. Nejau mūsų politikai tokie akli, kad nemato, kokiai politinei ekspansijai yra užsimojusi Rusija?
-Į Lietuvą su šeima – žmona Dale, dukra Raimonda bei sūnumi iš pirmosios santuokos Gediminu, jo žmona Erin – atvažiuojate beveik kasmet. Net gražuolė marti, tikra kanadietė, ir sūnus, kuris dar vaikas būdamas paliko Lietuvą, sako, kad nebegali gyventi be šių atvykimų, kad Lietuva it magnetas traukia juos. Kas čia labiausiai patinka?
-Lietuva mus žavi ir vilioja, nes esame lietuviai, o Erin labai patinka Vilniaus jaukumas, Lietuvos gamtos grožis, žmonių nuoširdumas. Jaunimas mėgsta ir po Vilniaus parduotuves pasidairyti, kavinėse pasėdėti. Dukra sužavėta, kad Vilnius, palyginti su Hamiltonu, kur kas gyvesnis, kad čia kasmet pamato naujus pastatus, aikštes, žmonės vis dailiau rengiasi, linksmesni, kad begalė renginių. O Hamiltone viskas jau pastatyta, nuveikta.
-Kai pasiteiravau Gedimino, kokių trūkumų jis mato Lietuvoje, atsakė, kad labiausiai jį stulbina mūsų policijos neveiklumas, jo žodžiais tariant, anemiškumas. Jei mano valia būtų, tuoj pat importuočiau čia Kanados pareigūnus, kad jie parodytų, kaip reikia dirbti, aiškino jaunas vyras. Na, o kas jums krinta į akis mūsų buityje?
-Tarp žmonių dar labai daug pesimistų, kurie nori gerai gyventi, bet nieko nedirbti. Kaip sovietmečiu, kai visi gėrė, kuo mažiau dirbo, tik stengėsi pavogti iš valstybės, išnešti iš fabrikų, kas tik įmanoma. Anuomet išugdytas polinkis daug gerti labai suklestėjo šiais laikais. Valdžia per menkai su tuo kovoja. Kanadoje nepalyginti mažiau geriama. Be to, Lietuvoje dar labai mažos algos. Gaila ir mūsų pensininkų, kurie gyvena tikrai skurdžiai. O kainos čia taip pakilo, jog net mums, kur kas daugiau uždirbantiems, per brangu. Valdžiai ypač turėtų rūpėti tie, kurie atsakingi už tautos ateitį – mokytojai, gydytojai ir, žinoma, policininkai, kad jie neimtų kyšių, kad stropiai atliktų savo pareigas. Kanadoje niekam į galvą neateina mintis papirkinėti pareigūną: jei pamėgintum pasiūlyti pakišą, kalėjime atsidurtum. Lietuvoje vaikėzai net miesto centre didžiuliu greičiu laksto riaumojančiais automobiliais, motociklais arba girti šlaistosi gatvėse, keikiasi baisiais keiksmažodžiais, o pareigūnų – nė kvapo arba jie nereaguoja.
Apskritai matyti, kad Lietuva tvarkosi, išgražėjo kaimai, miesteliai, Palanga, ypač Vilnius. Malonu girdėti, kaip vietiniai rusai, lenkai išmoko lietuviškai kalbėti. Per sporto varžybas jie jau palaiko Lietuvą, o ne Rusiją, Lenkiją. Tad džiaukimės, kad Lietuva – nepriklausoma, kurkim jos gerovę, vieningai žengdami į priekį, be tarpusavio barnių, pjautynių.