Antrą kartą laimė jos neaplenkė. Dabar mergina ne tik turi mylimą vaikiną norvegą, bet ir yra pirmo kurso Stavangerio universiteto slaugos studentė. Savo gyvenimą Adrija mato būtent Norvegijoje – mėgstamiausioje jos šalyje.
Mokslas negali būti mokamas
– Adrija, prieš kiek laiko išvykote į Norvegiją?
– Skrydžio datą prisimenu labai tiksliai – 2013 metų rugpjūčio 23 diena. Norvegijoje, Stavangerio priemiestyje Sandnes jau gyvenu virš dvejų metų. Atvykau pas tėtį, kuris čia dirba jau daugiau nei dešimt metų. Jis kiekvieną mėnesį grįždavo savaitei į Lietuvą. Mes su mama gyvenome Biržuose, ji iki šiol ten likusi su savo mama.
– Ar mama per dešimtmetį nesusigundė atvažiuoti pas vyrą?
– Ne, nes labai bijo kalbos barjero. Ji bandė mokytis anglų kalbos, kad susikalbėtų su mano draugu, bet nesėkmingai. Sako, jog vis tiek nieko nesupranta. Bilietai labai pigūs – į abi puses galima nuskristi už 9 eurus, be to, ji slaugo jau senyvą mamą, kurios nėra kam palikti.
– Kodėl pati nusprendei važiuoti pas tėtį, jei čia gyvenai su šeima?
– Baigiau mokyklą ir po stojamųjų sužinojau, jog niekur nemokamai neįstojau. Abu tėvai mano, kad mokslas turi būti nemokamas, o ir aš pati nenorėjau „sėdėti“ tėvams ant kaklo. Tėtis man tuomet iškart pasakė, jog kraučiausi lagaminus ir važiuočiau pas jį. Tuo metu priešinausi, nes turėjau draugą ir tikėjau, jog mums kažkas pavyks, bet po stojimų netikėtai išsiskyrėme. Dabar aš jau pirmame kurse Stavangerio universitete, studijuoju slaugą.
Darbinis romanas
– Ką veikei atvykusi pirmuosius metus?
– Beveik metus pradirbau viešbutyje, vadinamoje ekstra pamainoje. Mus pakviesdavo tik tada, kai šeimininkams reikėdavo. Kavinėje nurinkinėdavau indus, nes tokiam darbui nereikėjo kalbos, o sulaukus dvidešimties – pakvietė dirbti barmene, nes jau esu pakankamai suaugusi.
– Kaip išmokai norvegų kalbą?
– Kiekviename universitete yra nemokamas vienerių metų norvegų kalbos kursas. Tiesa, yra vienkartinis semestro mokestis, bet jis simbolinis. Užsieniečiai, norėdami studijuoti šalyje, pirmiausia turi baigti šį kursą ir tuomet pradėti mokytis specialybės. Tiesa, kai tik atvažiavau, buvo sunku prakalbėti net angliškai, nors mokykloje tai buvo vienas mano mėgstamiausių dalykų. Visuomet siųsdavau tėtį kažko pasiteirauti, tik vėliau įsidrąsinau pati ir prasilaužiau.
Darbe prieš pusantrų metų susipažinau ir su savo dabartiniu vaikinu, kuris yra norvegas, tame pačiame viešbutyje dirba virėju. Su juo praktikuoju savo kalbą, stengiamės mažiau kalbėti angliškai, nors jis jau kelis lietuviškas žodžius žino – tai kartais kalbame visomis trimis kalbomis. Nors lietuviai labai konservatyvūs žmonės, mano tėtis buvo laimingas, sužinojęs, jog susitikinėju su norvegu. Galbūt dėl to, kad visos praeitos mano meilės buvo nevykusios. Kartu apsigyvenome po trijų mėnesių, tėvai džiaugiasi rimta draugyste.
Lietuviai čia vieni kiaulės
– Ar buvo sunku priprasti prie norvegų būdo, jų kultūros ir tradicijų?
– Aš negaliu sakyti, kad norvegų tauta yra kitokia, nei lietuvių, negali žmonių skirstyti pagal tautą. Aš didelio skirtumo nejaučiu. Viena draugė ukrainietė pastebėjo, jog norvegai bijo įsipareigojimų ir rimtų santykių, bet jiems tai atrodo normalu.
Mano tėtis taip pat į juos nesiveržia, savame miestelyje turi pusę biržiečių draugų, čia dirba ir mano dėdė, tad draugų jam netrūksta.
– Ar sunku suspėti vienu metu dirbti ir mokytis?
– Pradėjusi studijuoti slaugą Stavangerio universitete, nelabai dirbu, nes gaunu studijų paskolą. Ją atidavinėti gali kad ir visą gyvenimą – vienus metus mokėti, o kitus nemokėti. Kita lietuvė tos paskolos negavo, nes ji nebuvo pradirbusi Norvegijoje dvejų metų. Man tokių dokumentų nereikėjo priduoti – tai labai keista. Semestro pradžioje gaunu 20 tūkstančių (apie 2067 eurus – DELFI), o vėliau kas mėnesį po 7 tūkstančius kronų (apie 724 eurus – DELFI). Jų pilnai užtenka pragyvenimui, tad nereikia dirbti. Tikrai geras dalykas.
Turėjau gimti norvege
– Ar jau vadini Norvegiją savo namais?
– Taip, jau tikrai vadinu ją savo namais, nes nebeturiu planų grįžti į Lietuvą, tačiau taip atsitiko neiškart, reikėjo laiko adaptuotis, priprasti. Atvažiavus, dar ilgėjausi buvusio draugo, mamos, mokyklos draugų. Buvo skaudu išvažiuoti, bet į Lietuvą grįžau tik po devynių mėnesių. Tuomet labai greit pasiilgau Norvegijos ir man pačiai tai buvo labai keista. Galbūt aš jau spėjau priprasti prie vaizdų, klimato.
Taip pat ir su mokslo sistema. Čia visi dėstytojai yra draugai, kolegos, per paskaitą užsinorėjus gali klausti, diskutuoti, net valgyti, jei užsinorėjai.
– Ar pripažindama, jog Lietuva nebėra tavo namai, jautiesi patriotė?
– Niekada nesijaučiau užkietėjusi patriotė, tačiau niekada nepuoliau ir jos teisti ar kaltinti. Sakau atvirai, jog man čia geriau, nors ir pasiilgstu Lietuvos dėl šeimos ar draugų. Mes su vaikinu juokaujame, jog aš tikrai turėjau gimti Norvegijoje, nes „prilipau“ tik atvažiavusi. Man šita šalis tokia miela. Žinoma, galbūt meilę šaliai didina jausmai norvegui, bet ir be jos Norvegija man būtų labai artima.
– Lietuvoje gyvenantys lietuviai dažnai mėgsta sakyti, kad emigrantai pasirinko „lengvesnį kelią“. Ar jūs su jais sutiktumėte?
– Gyvenimas emigracijoje vėliau yra lengvesnis, tačiau pasiryžimo išvažiuoti reikia daug.
Niekada nesigailėjau, jog paklausiau tėčio, visuomet būsiu jam dėkinga už parodytą kelią.