„Su daina į laisvę“ - tokiu šūkiu dar 1946 metais vadovavosi „Dainavos“ vardu pabėgėlių stovykloje Vokietijoje pavadintas tautiečių kolektyvas, jungęs per 100 choro ir tautinių šokių grupės alikėjų. Po penkerių metų šis meno kolektyvas atgimė Čikagoje kartu su ten imigravusiais „Dainavos“ šviesuoliais – dirigentu S. Sodeika ir režisieriumi G. Velička. Prasidėjo antrasis, veikiamas Lietuvos ilgesio, lietuviškos dvasios stiprinimo etapas.
Nūdienos „Dainava“ – tai brandus mišrus choras, nuolat atsinaujinantis ir šiuo metu jungiantis daugiau nei 60 narių. Per ilgą savo egzistavimo laikotarpį surengęs apie 300 koncertų, o kartu su dabartiniu meno vadovu Dariumi Polikaičiu stebinęs publiką įvairios muzikos veikalais, klasikinėmis oratorijomis, lietuviškomis kantatomis, pasaulinio lygio kompozitorių requiem, bet ir nepaliaujamais originalumo ieškojimais projektuose su kitokio žanro atlikėjais. „Dainava“ už Atlanto skamba tam, kad gyvuotų lietuviškos šaknys, bei džiaugtųsi kiekvieno tautiečio siela.
Vasario 4 dieną, daugiau kaip 800 žiūrovų talpinanti salė Čikagos Lemonto priemiesčio gimnazijoje tokio žmonių antplūdžio dar nematė. Tą dieną, visi keliai vedė ten, kur skambėjo lietuviška daina, poeto, nepriklausomybės akto signataro ir laisvės dainiaus Justino Marcinkevičiaus poezija, ten kur vienuolika profesionalių lietuvių dailininkų eksponavo savo kūrybą ir ten, kur kiekvieno lūpose skambėjo – „Lietuva“.
Visas šis įvairių menų derinys vainikavo iškilmingą Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės dienos bei lietuvių tautos dainiaus J. Marcinkevičiaus mirties metinių paminėjimą. Nedažnai lietuvių bendruomenė sulaukia tokio didingo renginio, neįprasto meninėmis ir šiuolaikiškomis formomis, apjungusio keletą žanrų – muziką, poeziją, vaidybą, improvizacijas, vizualių menų intarpą – meno darbų parodą.
Nenuostabu, jog tokiam dideliam renginiui buvo pradėta ruoštis net prieš metus, bei nenuostabu, jog kelių sumanytojų - kunigo Valdo Aušros ir „Dainavos“ choro meno vadovo ir dirigento Dariaus Polikaičio - grupelė prasiplėtė iki organizacinio komiteto, kuriame mintis ir idėjas kruopščiai jungė į vieną renginio režisierė Asta Zimkienė, parodos kuratorė keramikė Nora Aušrienė, „Dainavos“ choro valdybos pirmininkė Asta Švedkauskaitė, valdybos narė Jolanta Urbietienė, bei koncertmeisteris Ričardas Sokas.
J.Marcinkevičiaus poezija – tiltas jungiantis lietuvių tautos vaikus visame pasaulyje
Projekto iniciatorius kunigas Valdas Aušra DELFI pasakojo apie pradinę šio renginio idėją: „Lietuviai, gyvenantys čia - už geografinės Lietuvos ribų, susidedantys iš įvairių imigracinių kartų, priklausantys įvairiems socialiniams sluoksniams, skirtingai palaikantys ir išreiškiantys tą gyvybiškai svarbų ryšį su Tėvyne Lietuva. Mes esame tie, kurie Lietuvos valdžiai nebeatrodo svarbūs ir kurie dažnai jau nebelaikomi pilnaverčiais Tėvynės vaikais. Bet mes esame. Ir esame čia, o ten kur mes, ten ir mūsų Lietuva. Todėl mes ir remiamės J. Marcinkevičiaus kūryba, kurioje jis teigia: „Mano eilėraštis kyla iš dviejų šaltinių: žmogaus, įvairių jo išgyvenimų, dvasios patirčių bei virpesių, ir tautos. Jos istorijos ir dabarties. Man svarbiausi du dalykai: žmogus ir tauta. Kitais žodžiais: žmogus tautoje". Naujai iš užmaršties iškilo poeto kūrinių svarba ir žodžio stiprumas skaidrinęs mūsų būtį priklausomybės metais. Jo žodis taip viltingai skambėjęs lemtingo lūžio ir išsivadavimo iš sovietinio jungo metu. Taigi, paklausiu, ar mes turime kitą tokį žodžio kalvį, kuris kalbėtų mums apie meilę Lietuvai? Ne. Todėl jis kartu su mumis ir šį kartą“.
Renginyje skambėjo įvairių J. Marcinkevičiaus kūrybos laikotarpių poezija, teatralizuoti fragmentai iš poemų „Mažvydas“ ir „Mindaugas“ skaitomi Audrės Budrytės-Nakienės, Dalios Cidzikaitės, Vyto Čuplinsko, Apolonijos Steponavičienės, Lino Umbraso, Astos Zimkienės, Valdo Aušros ir Dariaus Polikaičio.Tai nebuvo keliais eilėraščiais puoštas „Dainavos“ choro koncertas, tai buvo junginys poezijos ir prozos, muzikos ir dainos. Viskas viename, kokybiškame sinchroniniame judesyje.
Kompozitorė iš Lietuvos ne pirmą kartą bendradarbiauja su „Dainavos“ choru
Pastaruoju metu choras „Dainava" labai glaudžiai bendradarbiauja su Lietuvoje gyvenančia kompozitore Nijole Sinkevičiūte, kuri 2008, 2009 ir 2011 metais chorą lepino specialiai jiems sukurtais kūriniais. Didžiuodamasis tuo meno vadovas Darius Polikaitis DELFI sakė, jog specialiai šiai progai choras gavo dar vieną naują kompozitorės kūrinį „Tavo paukštis ir šauksmas" mišriam chorui - keturių dalių, mušamiesiems ir solo diskantui, sukurtą pagal J. Marcinkevičiaus eilėraščius „Sena abėcėlė”, „Malda krintančiam”, „Kai įsilipi į rugį” ir „Kad giedočiau tave”.
Šiame koncerte mušamaisiais grojo Gintaras “Airis” Milius ir Aleksas Gylys, o solo diskanto partiją atliko 4-tos klasės moksleivis Vytautas Staniškis. „Iš tiesų tai gilus, vertingas ir įdomus kūrinys, pagarbiai nušviečiantis poeto palikimą. Choristams ir instrumentalistams, ir man pačiam, teko malonus darbas įgyvendinti kompozitorės kūrybines mintis, o jos pasitikėjimas tik dar labiau mus įkvėpė kūrybai“, - kalbėjo choro vadovas.
Lietuvos konsulatas Čikagoje padėjo organizuoti renginį
Lietuvos konsulė Čikagoje Skaistė Aniulienė portalui DELFI pasakojo: „Kai praeitais metais kunigas Valdas Aušra ir „Dainavos“ vadovas Darius Polikaitis atėjo į konsulatą pasidalinti numatomo renginio idėjomis, aš tikrai nepatikėjau, jog tokį didžiulį projektą įmanoma įvykdyti. Tikrai be galo norėjau, kad jis pasisektų, bet supratau, jog visa tai reikalauja įvairių pastangų ne tik materialinių, bei dvasiniu ir fizinių. Mes, konsulato darbuotojai, nesame kūrėjai, bet galime kažkuo kitu pagelbėti, todėl paklausta, ar konsulatas prie šio projekto ketina prisidėti, nedvejodama sutikau. Pateiktą projektą Užsienio reikalų ministerijai pavyko gerai apginti ir ministerija šį renginį parėmė, o tai sumažino labai didelius šios puikios Lemonto gimnazijos menų centro salės nuomos kaštus“.
Džiugu, kad ne tik Užsienio reikalų ministerija parėmė idėją. Prie jos įgyvendinimo prisidėjo ir visa eilė išeivijoje veikiančių verslo ir administracinių organizacijų, bei privačių asmenų, kur daugiau kaip 800 Amerikos lietuvių, rėmėjų pagalba galėjo mėgautis aukšto lygio meniniu renginiu.
Amerikoje gimusiam lietuviui menininkui artima gamtos ir žmogaus tema
Pagrindinė meno parodos idėja, anot kuratorės keramikės Noros Aušrienės, - paskatinti menininkus sukurti darbus, vienu ar kitu būdu įtakotus J. Marcinkevičiaus poezijos. Tai neturėjo būti tiesioginis, iliustratyvus poeto minties atkartojimas, greičiau tai dailininko vizija ar prisilietimas, prie to, ką kiekvienas atskirai jaučia susigretindamas su J. Marcinkevičiaus kūryba.
Tauras Bublys, profesionalus fotomenininkas, dirbantis Čikagoje, tokio iškilaus renginio proga, po ilgos pertraukos vėl pristatęs savo darbus, portalui DELFI sakė: „Perskaičius begales J. Marcinkevičiaus eilių, nejučia atsirado sąsajos su mano kūryba, kurioje taip pat gamta ir žmogus, matymas ne tik to, kas gražu, bet ir to, ko niekas nemato – vienišumo arba gamtos mirties. Nors esu čia gimęs, tačiau labai dažnai lankausi Lietuvoje ir mano tėvų gimtinė man yra labai svarbi ir artima“.
Laisvės šauklio poezijos atspindžiai lietuvių išeivijos menininkų darbuose
Meno parodoje, kurios atidarymas įvyko valandą prieš renginį dalyvavo vienuolika lietuvių arba lietuvių kilmės menininkų – Audronė Adomavičienė, Tauras Bublys, Sonata Kazimieraitienė, Alvydas Pakarklis, Marija Strasevičius, Rimas VisGirda, Vidas Zimkus, Vanda Aleknienė, Kęstutis Musteikis, Inga Wilke ir Nora Aušrienė.
Vos ne dvidešimt metų Čikagoje gyvenantis keramikas Alvydas Pakarklis sako: „Savo darbuose visada randu tai, ką galiu sugretinti su parodos tema. Štai ir šį kartą. Turėjau padaręs keletą paukščiukų ir bokštą, tad pagalvojau, jog būtų galima tą temą praplėsti ir pritaikyti Nepriklausomybės dienai prijungiant katiną, kaip konfliktinę situaciją, atspindinčią laisvės ir išsivadavimo momentą. Man J. Marcinkevičius visada buvo ir išliks tautos dainius, laisvės šauklys bei vertybių saugotojas, neatsiejamas nuo Lietuvos. Jo asmenyje mes turime į ką atsiremti, saugoti ir neprarasti lietuviškos dvasios“.
Daugiau kaip dvi valandas trukęs renginys baigėsi iškilmingai visiems kartu giedant Tautinę giesmę, o publikai išdalintos švieselės nudažė auditoriją trispalvės spalvomis - geltona, žalia ir raudona. „Lietuva, Lietuva", – garsiai kartojo susirinkusieji.