Ir tai – beveik tiesa. Tik mitas apie pagyvenusį ūsuotą taksi vairuotoją šiame tekste bus sugriautas. Prie tradicinio taksi automobilio Londone sėdi jaunas, vos trisdešimt vienerių metų vyrukas. Be ūsų ir barzdos, blondinas. O prie priekinio stiklo, vietoj Anglijos karalienės atvaizdo, kabo lietuviška trispalvė.
Tai – Vilius Kvedaras, mūsų tautietis, kilęs iš Joniškio miestelio Molėtų rajone, bet jau dešimt metų namais vadinantis didįjį Londoną. Tai, kad jis sėdi prie legendinio taksi vairo – toli gražu ne eilinis atvejis.
Vairuoti juodąjį Londono taksi yra prestižo reikalas. Tai darbas, kurio siekia tūkstančiai žmonių, pasiseka retam anglui, ką jau kalbėti apie atvykėlius. V. Kvedaro žiniomis, iš 25 tūkst. Londono taksi vairuotojų yra 4 lietuviai, kada nors dirbę šį darbą.
Tai, ką turi dabar, šis lietuvis susikūrė sunkiu darbu. Auksinėje lėkštutėje, kaip ir daugelis emigrantų, jis nieko negavo. Įprastai, norint tapti šio taksi vairuotoju, mokytis reikia nuo trejų iki penkerių metų.
„Atvažiavęs į Angliją supratau, kad viskas yra įmanoma ir, vadovaudamasis tuo vieninteliu principu, kuris manęs kol kas niekada nenuvylė, supratau, kad man reikia iššūkio. Tada jauti, kad gyveni“, – pasakojo lietuvis.
Prieš atvykdamas į Angliją, Vilius gyveno Vilniuje, kur turėjo svajonę ginti tėvynę nuo nusikaltėlių. „Norėjau būti sąžiningas, kyšių neimantis policininkas“, – sako jis. Jis studijavo trečiame kurse, jau dirbo areštinėje, bet nusprendė, kad tai – ne jam, viską metė ir paskui merginą, dabar jau žmoną, išvyko į Londoną.
„Darbo Londone negavau dvi savaites, buvo nekas, nes savo gyvenime visą laiką esu dirbęs. Galiausiai įsidarbinau pramoninėje skalbykloje. Sunkus darbas, dirbdavau po trylika, keturiolika, septyniolika valandų per parą“, – pasakojo V. Kvedaras.
Tačiau ir šiame darbe vyrui pabodo. Dirbti nekvalifikuotą darbą, nereikalaujantį jokių protinių sugebėjimų, V. Kvedarui atrodė beprasmiška. Tada jis nusprendė įsidarbinti apsaugininku. Juolab, kad panašaus darbo patirties jis jau turėjo Lietuvos policijoje.
Dirbdamas pastarajame darbe, jis nusprendė turįs per daug laisvo laiko. Ėmė ieškoti, kuo dar galėtų užsiimti, kad gautų papildomų pajamų. Lietuvis mąstė apie limuzino vairuotojo darbą, bet, pradėjęs domėtis vairuotojams reikalingomis licencijomis, sužinojo apie taksi vairuotojo darbą.
Darbas, kurį gauna tik ištvermingiausi. Darbas, apie kurį svajoja tūkstančiai, bet tik vienetams svajonė išsipildo. Tokių legendų apie taksi vairuotojo profesiją girdėjo Vilius, tačiau jokie gąsdinimai jo neatbaidė.
Siekdamas tikslo, jis mokydavosi nuo 5 iki 7 dienų per savaitę po 3–5 valandas per dieną. Po kursų lietuvis atmintinai išmoko 25 tūkst. Londono gatvių ir 5 tūkst. žinomų vietų.
Lietuvio galvoje turėjo atsidurti visas daugiamilijoninio miesto žemėlapis: didieji prospektai, alėjos, pastatai ir net pačios mažiausios gatvelės ir skersgatviai.
Iš pradžių tenka mokytis 320 maršrutų. „Turi atmintinai išmokti visas gatveles, kur pasukti į kairę, kur – į dešinę. Turi pats jas pervažiuoti motoroleriu, kurį įsigyji pats“, – sakė V. Kvedaras.
Būsimuosius taksistus Londone ruošia apie 10 mokyklų. Apie tokį darbą svajojo ne vienas lietuvis, ne vienas indas ar lenkas. Tačiau dažniausiai emigrantai išsigąsta to, kad dauguma tradicinių Londono taksi vairuotojų – tik britai. Vos vienas kitas atvykėlis.
Praėjus keleriems mokslo metams, investavus nemažai pinigų, kandidatas į taksi vairuotojo pareigas privalo išlaikyti specialų egzaminą. Jį laikę žmonės sako, kad tai – pats sunkiausias egzaminas Anglijoje. Jokiame universitete tiek žinių nereikalauja. Tad viešai juokaujama, jog kvailiai Londone taksi automobilių nevairuoja.
„Kiekvienas taksi darbuotojas žino, kad tai yra pats baisiausias dalykas, kokį esi patyręs savo gyvenime, nes egzaminuotojai yra griežti, tikslūs ir reikalauja preciziškumo“ – sakė V. Kvedaras.
Egzaminuotojas parenka bet kokį maršrutą. Privaloma reaguoti akimirksniu ir atsakyti be klaidų. Už kiekvieną strigimą baudžiama. Kad ir kaip žiauriai tai skambėtų, bet paskutiniame etape, siekiant svajonės, atkrenta daugybė pretendentų. Anglijoje garsiai nuskambėjo ne vienas atvejis, kai egzamino neišlaikę žmonės suserga depresija.
Kai taksi vairuotojas šią istoriją papasakoja savo draugams, beveik visi iš begalinės nuostabos klausia: kodėl gi visą šią informaciją vairuotojai turi įsiminti? Kodėl neužtenka pasinaudoti kompiuterinėmis navigacijos priemonėmis?
„Žmogaus smegenys tokiame painiame mieste kaip Londonas reaguoja daug geriau. Turi žinoti, kas uždaryta, kas atidaryta, kelintą valandą maždaug prasideda kamščiai ir kur maždaug būriuojasi žmonės, kuria kryptim tu išvažiuoji iš darbo, kuria kryptim atvažiuoji...“ – vardijo lietuvis.
Nuo tos dienos, kai apsisprendė mokytis, iki tos, kai pagaliau gavo ant kaklo kabinamą taksi vairuotojo žetoną, V. Kvedaras išleido 10 tūkstančių svarų – t.y. beveik 14 tūkst. eurų. Tačiau suma atsipirko maždaug per pusę metų.
Automobilis, kurį dabar vairuoja, priklauso pačiam Viliui. Nusipirkti pagrindinį darbo įrankį siekia visi taksi vairuotojai, tačiau ne visi tai išgali. Galima taksi automobilį ir nuomotis: tai kainuoja 250 svarų per savaitę, įmonės jį ir draudžia, ir taiso, tik kuru reikia pasirūpinti pačiam vairuotojui.
Aštuonis milijonus gyventojų turinčiame Londone, be juodųjų tradicinių „cab`ais“ vadinamų taksi automobilių, tokia veikla verčiasi tūkstančiai paprastų, lengvųjų automobilių. Jų paslaugos pigesnės, jais važinėja mažesnes pajamas turintys žmonės. Be to, dauguma paprastų taksi automobilių priklauso įvairioms firmoms. O štai juodųjų „cab`ų“ vairuotojai jokios valdžios virš savo galvos neturi.
„Nedirbu pirmadieniais, antradieniais, nes nedaug uždarbio, dirbu naktimis, tik sekmadienį bandau dirbti dieną. Pelningiausias yra penktadienis ir šeštadienis, dar – ketvirtadienis“, – pasakojo vairuotojas.
Bent kartą pavažiuoti juoduoju taksi automobiliu nori kiekvienas į Londoną užsukęs turistas. Dėl tokio populiarumo šios transporto priemonės kaina nėra maža.
„Galima skaičiuoti minutėmis: važiuoji 10 minučių – 10 svarų, važiuoji 15 minučių – 15 ir, aišku, jeigu važiuoji 8–9 mylias, tai užtrunka maždaug pusvalandį ir kainuoja apie 30 svarų“, – apie kainas kalbėjo taksistas.
Dažnai vairuotojas gauna ir arbatpinigių. Didžiausią iki šiol sumą gavo iš lenko – 60 svarų už 20 svarų kelionę.
Susitikęs su draugais, V. Kvedaras nesustodamas gali pasakoti apie keleivius, kuriuos vežė. Tarp jų buvo ir konfliktiškų, ir keistų, automobilyje net apsiverkusių. Bet įdomiausia lietuviui vairuotojui – žinomi keleiviai
„Nesenai vežiau Christianą Bale`ą kuris vaidina Betmeną. Kaip po to išsiaiškinau, jis pažinojo Dalią Ibelhauptaitę. Jis netgi perdavė jai linkėjimus“, – pasakojo lietuvis.
Kokių 10 kartų V. Kvedaras yra vežęs ir tautiečių: „Kas pamato vėliavėlę, iškart užsimezga pokalbis, įjungiu lietuviškos muzikos. Jos automobilyje visada yra: tiek džiazo, tiek „Sel“, tiek šokių muzikos ir visokios kitokios, priklausomai nuo nuotaikos.“
Viename didžiausių Europos miestų niekada negali žinoti, kas bus kitas tavo klientas, sako Vilius. Kiekvieną dieną, išvažiavęs į darbą, jis rizikuoja. Tačiau, kaip ir visi juodųjų „cab`ų“ vairuotojai, turi specialių savigynos priemonių.
Viliaus taksi nuo kitų skiriasi lietuviška simbolika. Mūsų trispalvė – net dvejose vietose. Specialiai tam, kad visi įsėdę lietuviai suprastų, jog juos veža tautietis.
Tai, ką Vilius turi dabar, vadina visų svajonių išsipildymu. Londone gerai ne tik jam su žmona, bet ir jų dukrytei. Ši šeima grįžti į tėvynę jau neplanuoja, sako per daug savęs atidavė Anglijai ir nesinori viso to lengvai paleisti.
„Pasakysiu atvirai – visus šiuo devynis metus dirbau ir mokiausi kaip jautis. Ilgiuosi Lietuvos, bet jau mažiau, nes draugų vis mažesnis ratas lieka. Lietuvoje liko tik mama ir mano žmonos šeima, tai važiuojam aplankyti giminių ir grįžtam atgal“, – pokalbį užbaigė emigrantas.