Darbas Norvegijoje: atlyginimo nesumokėjęs darbdavys ir naktys parke ant suoliuko

Dideliais atlyginimais ir aukštomis kainomis garsėjanti Norvegija ne visus dirbti atvykusius lietuvius pasitinka svetingai. Vilmantas ir Remigijus – emigrantai, kurie vos tik atvykę susidūrė su darbdavių apgaulėmis. Vilmantui sunku iki šiol – jis neturi nei darbo, nei kur gyventi.

Dideliais atlyginimais ir aukštomis kainomis garsėjanti Norvegija ne visus dirbti atvykusius lietuvius pasitinka svetingai. Vilmantas ir Remigijus – emigrantai, kurie vos tik atvykę susidūrė su darbdavių apgaulėmis. Vilmantui sunku iki šiol – jis neturi nei darbo, nei kur gyventi.

Remigijus ir Vilmantas – ne pirmos Norvegijos darbdavių aukos, sako lietuvių bendruomenės Norvegijoje pirmininkė ir Darbo inspekcijos skyriaus patarėja Daina Bogdanienė. Ji tikina, kad šalyje gausu įdarbinimo problemų, todėl emigrantai dažnai tampa nesąžiningų darbdavių aukomis.

Pinigai atgauti tik įsikišus darbo inspekcijai

Remigijus Norvegijoje gyvena dvejus metus. Prieš emigruodamas iš Lietuvos jis įgijo mūrininko-tinkuotojo specialybę, o po to baigė administravimo ir ekonomikos studijas Vilniaus universitete.
Lietuvoje jam teko dirbti statybų sektoriuje. „Statėme įvairius ūkinius pastatus ūkininkams. Ūkininkai turėjo nemažai pinigų iš Europos Sąjungos. 2007 m. buvo geri laikai, kada vyko progresas. Ūkininkai statėsi naujus ūkio objektus. Tada buvo nemažai darbo visiems Lietuvos piliečiams“, - prisimena Remigijus.

Atėjus sunkmečiui, Remigijui teko darbo ieškoti užsienyje. Iš pradžių jis bandė dirbti statybose Kaliningrade, tačiau ten gavo tik karčios patirties. Kartą vaikinas, atvykęs aplankyti draugų į Norvegiją, nusprendė joje likti.

Oficialų darbą pagal kontraktą Remigijus gavo po trijų mėnesių. Jam teko kalnuose statyti vasarnamį, skirtą norvegams. Tačiau įmonė buvo ne norvegiško kapitalo – ji priklausė lietuviui. Bendrovė buvo registruota Londone, bet darbus atlikinėjo ir Norvegijoje. „Pagal tokį darbo kontraktą yra įdarbinama daug lietuvių, bet toks darbo kontraktas neapsaugo nuo nedarbo ir atleidimo iš darbo, todėl kad ta kompanija nėra įsteigta Norvegijoje“, - perspėja Remigijus.

Jis prisimena, kad tąkart kreipėsi į Darbo inspekciją ir pranešė apie darbdavio ketinimus nesumokėti pinigų už atliktą darbą.

„Iš tos įmonės pasitraukiau tiesiog įvykdžius projektą. Buvo atsiskaityta kaip ir sutarta, bet realiai mes padarėme daug daugiau darbų, už kuriuos nebuvo atsiskaityta. Manau, su tuo susiduria nemažai lietuvių, norėdami kokybiškai atlikti savo darbą, bet neturėdami tinkamo kontrakto su užsakovu, jie tiesiog padaro darbą ir tikisi, kad jiems bus sumokėta, bet taip neatsitinka, nes prieš tai iš tikrųjų reikia suderėti sutarties sąlygas, atlygį už darbą. Tik tada galima jį atlikti“, - pataria emigrantas, besidžiaugiantis savo sprendimu kreiptis į Darbo inspekciją. Vyras sako, kad priešingu atveju greičiausiai iš darbdavio nebūtų gavęs pelnyto atlygio.

Po pirmosios nesėkmės Remigijus nutarė darbo ieškoti Norvegijos įmonėje. Su dabartiniais darbdaviais jis susipažino vienoje parodoje, kurioje jie pristatinėjo savo prekes. Vyras sako, kad įsidarbinti įmonėje, prekiaujančioje darbo drabužiais ir klojančioje parketą, lengva nebuvo, teko įrodyti savo sugebėjimus.

Nors emigrantas iškart pareiškė, kad dirbti nori pagal kontraktą, tačiau dokumentai buvo sutvarkyti tik po poros mėnesių.

Pradėjus dirbti norvegiškoje įmonėje, lietuvio gyvenimas pasikeitė. Naujame darbe jis jaučia, kad gali visiškai save realizuoti.

Remigijus taip pat mokosi norvegų kalbos, laisvalaikiu slidinėja, jeigu turi laiko, savanoriauja. Vyras sako, kad emigravus svarbiausia susirasti ne tik darbą, bet ir papildomos veiklos.

Naktis leido parke ant suoliuko

Tuo tarpu Vilmantas į Norvegiją atvyko autostopu. Pirmasis darbas buvo pakelės viešbutyje, kurį pasiūlė jį pavežęs vairuotojas. 

„Vidury dienos pasakė, kad daugiau neturi man rasti, ką veikti, nes, sako, mes tau leidome užsidirbti šiek tiek pinigų, kad išgyventum Bergene. Sumokėjo man ten 1000 (kronų – red. past.). 100 už valandą tiktai davė. Ir ištranzavau į Bergeną. Pirmą naktį (...) miegojau parke, antrą – prisiminiau, kad turiu vieną pažįstamą, galvoju, reikia susitikt, gal kas gero bus. Na, tai likau pas jį penkias savaites“, - atskleidžia Vilmantas.

Emigrantas iki šiol su nuoskauda prisimena darbą viešbutyje, kai už 19 darbo dienų jam taip ir nebuvo sumokėta. Per tiek laiko jis sutarties taip ir nepasirašė, nors darbdavys tai buvo žadėjęs. Vyras tikina Darbo inspekcijai nedrįsęs skųstis, nes dirbo nelegaliai: „Aš šiek tiek nuogąstauju: jei aš nueisiu ir skųsiuosi, kad man nesumokėjo... (...) Kad aš pats kaltas, kad aš dirbau nelegaliai. Tai nežinau, ar čia verta skųstis.“

Netrukus jis įsidarbino pagalbiniu darbuotoju žuvies turguje. „Labai bloga vieta. Niekur gyvenime tokios vietos nesu matęs. Lietuvoje žmonių teisės, darbuotojų teisės daug labiau yra gerbiamos negu tame žuvų turguje“, - skundžiasi Vilmantas.

Žuvies turguje lietuviui tekdavo sunkiai fiziškai dirbti kasdien nuo penktos valandos ryto iki aštuntos vakaro. O po darbo vaikinas ilsėtis skubėdavo ne namo, o į parką – namų jis neturėjo. Pusantro mėnesio turguje dirbęs vaikinas atsidūsta, kad būstą rasti buvo sunku dėl norvegų nepatiklumo: „Sunkiausia buvo tai, kad iš pradžių (gal 10 dienų) nakvojau lauke. Buvo gegužės pabaiga – birželis. Neradau, kur nuomoti. Jei randi, kur nuomoti, pasakai, kad tik pradėjai dirbti, iš karto norvegų mintys: pajamų dar neturi, darbą prarasti bet kada gali.“

Vilmantui išgyventi padėjo Robinhudo trobelė. Tai vieta Bergene, kurioje susirenka imigrantai. Šios trobelės sumanytoja norvegė iš parduotuvės kasdien gauna besibaigiančio galiojimo maisto ir juo dalinasi su svetimšaliais. Ruošti maistą iš surinktų produktų jai padeda savanoriai.

„Į jį dažnai aš nueinu. Kiekvieną savaitės dieną galima ateiti išgerti kavos, pabendrauti su žmonėmis, kurie ieško darbo, turi įvairių problemų. Bet tai nėra narkomanų ar priklausomų nuo alkoholio namelis“, - tikina emigrantas.

Šios moters ir dar kelių žmonių dėka imigrantai gauna ne tik maisto, bet ir nemokamus norvegų kalbos kursus. Juos lankė ir Vilmantas, kuris iš žuvies turgaus perėjo dirbti apsaugininku naftos platformoje. Reikalavimai pasirodė paprasti: pilnametystė, mokėti anglų kalbą, gerai judėti, nebijoti aukščio ir uždarų patalpų. Tačiau pats darbas, anot Vilmanto, buvo nuobodus.

Vilmanto kontraktas naftos platformoje baigėsi, o būstą, kurį nuomojo, pernuomojo kitiems. Dabar jis be darbo ir be gyvenamosios vietos, tačiau vilties nepraranda. Kol kas jis glaudžiasi pas draugus ir tiki, kad vieną dieną vėl pavyks rasti kokį nors užsiėmimą.

Specialistė: emigrantai apgaudinėjami įvairiausiais būdais

Darbo inspekcijos skyriaus patarėja D. Bogdanienė sako, kad į darbdavių pinkles emigravę lietuviai pakliūna dažnai. Ji tikina, kad negaunantys legalaus darbo „sutinka dirbti labai blogomis sąlygomis, pavyzdžiui, be kontrakto“. Specialistė sako, kad emigrantams tokios sąlygos labai rizikingos, nes neturint kontrakto nėra kam pasiskųsti.

„Pirmoji grupė, kuri kreipiasi, - tie, kurie negavo algos. Ir kaip atsitinka, kad lietuviai dirba pas kokį nors kitą lietuvį. Ir tas kitas lietuvis darbdavys sako, kad aš tau dabar negaliu mokėti, dar man nesumokėjo. Ir kitą mėnesį dar negaliu: valgyk tuos savo lašinius ir dešras, kurias atsivežei. Ir dar negaliu mokėti. Ir taip pralaukia kokius tris mėnesius. O paskui jau kreipiasi: ką man daryti, kad man neišmoka atlyginimo. Darbo inspekcija negali išieškoti atlyginimo. Tai yra civilinis ieškinys“, - perspėja D. Bogdanienė.

Ji pabrėžė, kad iš darbdavių pusės pasitaiko ir kitokių apgavysčių. Esą kai kuriems darbuotojams tenka nusivilti sužinojus, kad jie įsidarbino lietuviškoje įmonėje, nors manė dirbantys norvegiškoje: „Įkuriama firma, pavyzdžiui, Lietuvoje – UAB. Norvegijoje ji privalo būti įregistruota kaip NUF. (...) Ir tai reiškia, kad tai yra užsienio firma, veikianti Lietuvoje. Ir žmogaus socialinės garantijos paprastai yra Lietuvoje. Ne visada – yra išimčių, kad kitaip tvarkoma. Daugelis lietuvių to nežino. Ir jie galvoja: aš dirbu fiziškai Norvegijoje, tai reiškia, kad ir mano socialinės garantijos bus Norvegijoje, nes dažnai tokios firmos sukuriamos pašto dėžučių pavidalu. Lietuvoje registruojama firma tiktai tam, kad ten būtų užsienietiškas adresas, kad aš esu užsienio įmonė, o Norvegijoje kuriamas padalinys ir vežami žmonės.“

Tačiau tai dar ne viskas. Daina Bogdanienė sako, jog pastaruoju metu atsiranda darbdavių, kurie būsimų darbuotojų prašo, kad jie Norvegijoje įregistruotų individualią įmonę savo vardu, nors iš tikrųjų tie žmonės turėtų būti įdarbinami kaip samdomi darbuotojai. „Aš tau duosiu darbą, tu atvažiuok, bet susitvarkyk popierius: registruosi, „ant patento“ dirbsi. O čia iš tiesų yra savo įmonės registravimas, o tai reiškia visą atsakomybę. Lietuviai dažnai to nežino ir dėl to jie paskui nukenčia“, - teigia D. Bogdanienė.

Ji aiškina, kad susidūrus su neteisėtu darbdavio elgesiu, nereikia vengti kreiptis į atsakingas institucijas. Specialistės teigimu, nelegalus darbas yra ne darbuotojo, bet darbdavio kaltė: „Jeigu aš esu darbuotojas, dirbu nelegaliai – ne tavo kaltė. Tai yra darbdavio kaltė. Jis tavęs neįdarbino. Darbdavys privalo sudaryti kontraktą. Ateik į Darbo inspekciją, pasakyk: aš dirbu tokioje vietoje, toks ir toks adresas – anonimiškai gali sakyti. Darbo inspekcija ateis patikrins, įpareigos darbdavį išduoti tą kontraktą – tu turėsi kontraktą.“

Laida "Emigrantai" – kiekvieną antradienį per LRT televiziją 21.15 val., iš karto po "Panoramos".

Jei turite įdomių asmeninių istorijų apie emigraciją, siųskite jas [e-mail]