12 metų JAV praleidęs ir prieš 5 metus gyventi į Lietuvą grįžęs Minesotos universitete daktaro disertaciją apsigynęs D. Matulis po diskusijos atsakė į DELFI klausimus.
- Diskusijoje pareiškėte, kad nors trumpam reikia išvažiuoti studijuoti į užsienį. Kodėl?
- Manau, jau gyvename atviroje šalyje, seniausiai nebesame sovietmetyje. Jeigu būsime tik čia, savo sultyse, bus labai daug neigiamo – ten pradedi galvoti objektyviau. Manau, išvažiuoti verta, nors bijau sakyti, kad reikia būtinai išvažiuoti.
Dabar kone labiau gerbiu tuos, kurie niekada neišvažiuoja, nes kai yra sunki situacija ir išvažiuoti tampa mada - geriau atvirkščiai. Jeigu mada dėl mados, o ne dėl žinių, aukšto lygio mokslo siekimo – tai žalinga šaliai.
- Kokias tendencijas stebite Lietuvos studentų gyvenime?
- Man pikta, kada apie Lietuvą šneka blogai vien tik todėl, kad šnekėti blogai. Ir iš žurnalistų kartais girdi, kad viskas tik blogai, pirmi laikraščių puslapiai tik blogi, politikoje esą tik pjautynės, nors ten matau labai rimto darbo bei bandymų padėti šaliai.
Nesinori pikto, bereikalingo, beprasmio dergimosi. Važiuokime, studijuokime, pamatykime ir parvežkime į Lietuvą. Ne visi grįš – grįžtančiųjų procentas mažas ir turime galvoti, kaip padėti.
- Kodėl patariate į užsienį važiuoti ne bakalauro, o aukštesnės pakopos studijoms?
- Tikrai tokios nuomonės laikausi. Štai Minesotos universitete biochemija bakalauro studijose išdėstoma prastai. Pavyzdžiui, tedaromi du laboratoriniai darbai, juose dalyvauja po 120 studentų, nėra jokio ryšio su dėstytoju. Tai nėra dėstymas – juk turi bendrauti su studentu, žiūrėti. Mačiau, kai ketvirtakursiai elementarių operacijų nemoka atlikti. Ir tai universitete, kuris yra reitingo trisdešimtuke. Lietuvoje stojant į bakalauro biochemijos studijas didžiulė konkurencija - apie 10 į vieną vietą. Manau, priėmimai čia turi būti padidinti.
- Išvykstantiems į užsienį studentams diskusijoje liepėte atsižvelgti į universitetų reitingus. Kodėl?
- Bet kokie reitingai svarbu, nes užsienio kompanijos į reitingus žiūri. Kai pretendavau į darbą kompanijoje „Johnson&Johnson“, buvo daugiau nei 100 paraiškų į vieną vietą. Jei nori laimėti konkursą ir gauti tą darbo vietą, tikrai turi išsiskirti. Kad pakviestų į interviu, turi būti išskirtinis. Arba būsi eilinis. O eilinių irgi reikia.
- 1993 m. Vilniaus universitete baigęs biochemiją išvykote studijuoti į Minesotos universitetą JAV, kur įgijote daktaro laipsnį. Beveik 4 metus dirbote „Johnson&Johnson“ kompanijoje vaistų kūrimo, paieškos ir vaistų energetikos srityje. Kodėl grįžote į Lietuvą, kai kiti mielai būtų užėmę Jūsų vietą JAV?
- Neblogai ten laikiausi, ir pinigų buvo daug, bet visad jautėsi artimų žmonių trūkumas. Buvo ten ir lietuvių, ir jų bendruomenės šaunios, bet aiškiai mačiau, kaip mano vaikai šneka angliškai ir mačiau, kad tolstame, tampame kitokie. Man atsivėrė neblogos galimybės Chemijos institute kurti savo laboratoriją, iš ES gavau „grantą“. Ir štai JAV praleidęs beveik 12 metų, Lietuvoje esu jau penkti metai.
- Kaip Jums atrodo Lietuvos aukštajame moksle vykstančios pertvarkos?
- Aš labai teigiamai žiūriu. Manau, pridaryta krūvos klaidų, tačiau esmė ir 80 proc. to, kas vyksta – teigiama. Klausimas, ar tikrai nebuvo galima padaryti sėkmingiau, kai kalbame apie bankus ir studijų sistemos dalį. Tačiau reforma - didelis kompromisinis žingsnis į tą pusę, mat pasipriešinimas buvo didelis. Visoms aukštosioms geriau buvo nieko nedaryti, negu bandyti keistis.
- Kuo šaliai naudingi svetur studijavę jaunuoliai?
- Studijos užsienyje atveria akis. Manau, tiesiog pramoksti. Lietuvoje turime daug bėdų – ir pakalbėti nelabai mokame, ir bijome daug ko, ir daug įsisenėjusių sovietinių tradicijų – pavyzdžiui, korupcija. Pagyveni kitaip ir supranti, kad nori taip gyventi - čia atvažiavęs ir gyveni.
- Tačiau ar Lietuvoje „nesodina“ aplinka?
- Ne, niekada grįžęs nedaviau kyšio, visur pasiekiau, ką reikėjo – mandagiai, kultūringai. Tereikia kantrybės, ne viskas sprendžiasi per dieną ir tikrai Lietuva auga. Grįžęs pamačiau didžiulių poslinkių į teigiamą pusę.