Dešimtmetės dukrelės laiškai, piešiniai ir begaliniai pokalbiai internetu – tai viskas, kas liko Renatai, gyvenančiai Lesteryje. Ji negali kasdien supinti savo mergaitei kasyčių, negali jos priglausti ar paguosti, nes šiuo metu mergaitė gyvena su savo tėvu Šiauliuose. Atimti ją iš mamos ir grąžinti į Lietuvą nusprendė Anglijos teismas.
„Didžiausia mano klaida – aš neklausiau, ką po skyrybų man sakė žmonės. Mane iš karto visi ragino įteisinti vaiko globą. Tačiau aš niekada negalvojau, kad kils kažkokių problemų dėl vaiko gyvenamosios vietos“, - kodėl neteko dukros, aiškina lietuvė.
Emigravo Lietuvoje negalėdama pragyventi
Lietuvoje Renata sako dirbusi viską, ką jai siūlė, tačiau užmokesčio vos pakakdavo pragyventi. Galiausiai moteris tapo telefonų įrangos montuotoja. Visi jos kolegos buvo vyrai, tačiau Renata įrodė, kad gali dirbti ne prasčiau už juos. Nors šis darbas jai labai patiko, tačiau projektas baigėsi ir moteriai vėl teko galvoti, kaip išlaikyti save ir dukrytę.
Anot jos, būdavo dienų, kai neturėjo už ką nusipirkti maisto, tad galvoje ėmė kirbėti mintys apie užsienį ir nuolatinį uždarbį. O ir jos širdis jau buvo užimta – internetu susipažinusi su rumunu Johnu, moteris jį įsimylėjo. Johnas bandė įsikurti Lietuvoje, tačiau galiausiai nusprendė, kad lengviau užsidirbs Anglijoje.
„Aš atsimenu tuos laikus Lietuvoje, kai dukra norėdavo ledų porcijos, bet ji iškart suprasdavo: žinau, kad šiandien, mamyte, neturim pinigų – gal kitą dieną. Aš nenorėjau gyventi taip, kai nežinai, ką rytoj duoti vaikui valgyt“, - emigracijos priežastį įvardija Renata.
Pirmosios dienos emigracijoje jai buvo labai sunkios. Moteris tikina darbą fabrike, kuriame jai teko pakuoti knygas ir lankstinukus, radusi po daugiau nei mėnesio. Tačiau darbe ji išbuvo vos dvi dienas – gyvenimą jai apkartino nemalonus lietuvių bendravimas.
Šiuo metu Renatos vyras nedirba, o ji, uždirbdama 400 svarų per savaitę, teigia, kad abu už šiuos pinigus sau gali daug ką leisti.
Užsidirbusi pinigų atsivežė ir dukrą
Moteris pasakoja, kad buvo nutarusi priimti sprendimą, ar likti Anglijoje, tik atsižvelgus į tai, kaip dukra adaptuosis naujoje aplinkoje. Renata prisimena, kad mergaitei pirmosiomis dienomis buvo sunku, tačiau po mėnesio jai Anglija nušvito naujomis spalvomis: susiradus naujų draugų, pradėjus lankyti meninės pakraipos mokyklą, pamačius žaidimų aikšteles, parkus, jos nuomonė pasikeitė.
Jos teigimu, dukrelės tėvas primygtinai nesipriešino, kad ji gyventų Anglijoje. Tačiau jei vis dėlto Renata būtų nusprendusi, kad mergaitei geriau Lietuvoje, jis išreiškė norą, jog ji gyventų kartu su juo, o ne su Renatos mama.
Lietuvei atrodė, kad mergaitės tėtis susitaikė su mintimi, jog dukra liks Anglijoje. Tačiau netrukus suprato, kad jos nuomonė buvo klaidinga: „Aš nežinau, kas jį pakeitė, kodėl jis vieną dieną iš niekur nieko pareiškė, jog imsis visų veiksmų, jog susigrąžintų vaiką į Lietuvą.“
Apkaltino vaiko pagrobimu
Renata neturėjo nė menkiausios nuojautos, kad netrukus jos ir mergaitės gyvenimas apsivers aukštyn kojomis. Moteris tikina, kad viskas pasikeitė, kai į jos namus atvyko teismo atstovas, įteikęs kvietimą atvykti į teismo posėdį, kuris turėjo vykti už dviejų dienų.
Iki teismo posėdžio Renata negalėjo patikėti, kad buvęs draugas ją apkaltino judviejų vaiko pagrobimu. Neva ji norėjo pasinaudoti dukrele ir gauti išmokas bei lengvatų įsigyjant būstą. Apsiašarojusi ji ėjo iš vienos advokatų kontoros į kitą, tačiau išgirdę, kokia byla, visi Renatai sakydavo, kad jos nesiims, nes laimėti nėra jokių šansų.
Kodėl iš pradžių išleidęs dukrą pas mamą į Angliją, buvęs Renatos sugyventinis Modestas apsigalvojo ir apkaltino ją vaiko pagrobimu? Renata spėja, kad ambicingam vyrui galėjo nepatikti, jog ji ir be jo sugebėjo susikurti laimingą gyvenimą: juo labiau, kad dabartinis Renatos sutuoktinis – jos buvusio vyro draugas.
„Aš atsakymo nerandu. Jis, be abejo, ją myli. Jis tikrai rūpinosi, domėjosi, kaip ji auga, kaip sekasi mokslai. Galbūt čia suveikė jo ambicijos ir principai. Vos mums išsiskyrus, jis yra pasakęs tokius lemtingus žodžius: aš niekada tau neleisiu gyventi geriau nei gyvenu aš. Tie žodžiai man ir šiandien skamba ausyse“, - atskleidžia lietuvė.
Dukrą primena tik jos žaislai
Vis dėlto nei motinos maldavimai, nei įrodinėjimai, kad gali išlaikyti dukrelę, teismo sprendimo nepakeitė. Teisėja nusprendė, kad mergaitė kuo greičiau turi būti grąžinta į Lietuvą. Renata negali be ašarų prisiminti dienos, kai teko galutinai atsisveikinti su dukrele.
Šiandien Renatos ir Johno namai tušti. Juose neskamba mergaitės juokas. Moteris net išnuomojo tą kambarį, kuriame gyveno mergaitė, – negalėjo be ašarų jame būti. Dukrą Renatai primena viskas – ant sienų iškabintos nuotraukos, žaislai, mergaitės mėgstamiausia kavinė, netoliese esanti jos lankyta mokykla. Pirmą kartą atvirai išsipasakojusi moteris prisipažįsta, kad po šeimą išdraskiusios dramos ji susirgo depresija.
Moteris, paklausta, kodėl negrįžta į Lietuvą, teigia, kad su dukra bendrauja internetu, be to, tėvynėje jai būtų sunku pragyventi: „Nežinau, ką dabar veikti Lietuvoje ir kaip galėčiau dukrą išlaikyti. (...) Nėra manęs šalia jos, bet mes bendraujame kiekvieną dieną. Mes galim ir žaisti, ir kalbėti, ir išsiverkti abi kartu. Iš tikrųjų be manęs vaikui nieko netrūksta. Aš tikiuosi, kad ateis ta diena, kai mergaitė galės būti čia su manimi. Be abejo, yra Lietuvos, namų, artimųjų ilgesys yra, bet grįžt nenorėčiau.“
Laida "Emigrantai" – kiekvieną antradienį per LRT televiziją 21.15 val., iš karto po "Panoramos".
Jei turite įdomių asmeninių istorijų apie emigraciją, siųskite jas delfi@delfi.lt