Meilė kalnuotajai šaliai
– Kodėl pasirinkote būtent Slovakiją?
– Pirmą kartą atvykau į šią šalį trims mėnesiams į tarptautinį projektą EVS, kurio metu restauravome viduramžių pilis. Dirbau ten savanore, susipažinau su daugybe įdomių žmonių, tapome labai gerais draugais. Pamilusi Slovakiją ir jos žmones išsikėliau tikslą – atvažiuoti į Bratislavą bet kokiomis sąlygomis. Po kiek laiko tai padaryti pavyko, ir pradėjau po truputį kurti savo gyvenimą čia.
– Kaip sekėsi įsikurti šioje šalyje?
– Optimizmo, geros nuotaikos ir energijos man niekad netrūko, matyt, todėl patekau į teigiamų žmonių ratą. Bėda buvo tik tai, kad jie nelabai kalbėjo angliškai, taigi neliko nieko kito, kaip tik išmokti jų kalbą. Mokėjau rusų, todėl pirmuosius sakinius dėliojau jau po kelių savaičių. Slovakų kalbos kursus šiek tiek palankiusi mečiau ir kalbą išmokau tiesiog klausydamasi ir bandydama kalbėti pati. Naujieji draugai, matyt, tai įvertino ir priėmė kaip savą, todėl prisitaikymas prie naujos aplinkos nebuvo sunkus. Be to, man viskas čia atrodo gana panašu į Lietuvą – ir žmonių bendravimas, ir kultūra. O gal tiesiog jaučiuosi savo vietoje, nes gyvenimą čia susikūriau pati.
Darbo paieškos sekėsi šiek tiek sunkiau. Iš pradžių dirbau viešbutyje, paskui bare, o dabar sukuosi biure. Darbe kalbu tik slovakiškai, kompanijoje jaučiuosi gerai, bet darbas prie kompiuterio ne man, todėl visaip bandau ištrūkti kaip koks žiurkėnas iš užburto rato.
– Kaip manote, liksite gyventi Bratislavoje, o gal yra planų grįžti į gimtinę?
– Kol kas neplanuoju grįžti į Lietuvą. Įsimylėjau Bratislavą, kalnus. Čia aš atsiskleidžiau, atradau save ir įpratau gyventi kitaip. Man patinka dabartinis mano gyvenimo būdas. Taip pat nenorėčiau palikti draugo, darbo ir pradėtos veiklos. Nors negaliu slėpti, kad kartais kyla noras viską mesti ir važiuoti pas šeimą. Lietuva vis dar mano tikrieji namai.
Nuotykiai ir išbandymai
– Ką primygtinai siūlytumėt pamatyti ar išbandyti Slovakijoje kiekvienam turistui?
- Ką esate išbandžiusi pati?
– Kaip jau minėjau, kiekvienam turistui siūlau karstytis po kalnus, nes pati labai juos mėgstu. Užkopti į kalną ir gėrėtis vaizdu geriant karštą arbatą yra neįtikėtinai gera. Taip pat bandau prisijaukinti snieglentę. Labai mėgstu sportuoti, jodinėti, šokti lindihopą. Gaila, čia jis ne toks populiarus kaip Lietuvoje.
Nepraleidžiu ir ekstremalesnių pasiūlymų. Pavyzdžiui, esu dalyvavusi šou, kurio metu reikėjo stovint ant Bratislavos tilto esančios „lėkštės“ stogo krašto 85 m aukštyje nurinkinėti butelius. Esu skridusi akrobatiniu lėktuvu. O po kelių savaičių laukia dar vienas išbandymas. Lankau „Bootcamp“ treniruotes, kurios yra parengtos kariams. Neseniai treneriai pasiūlė dalyvauti „Spartan Race“ – 5 km bėgime su kliūtimis. Šiuo metu vaikštau į specialiai šiam bėgimui ruošiančias 6 savaičių treniruotes.
Mano visos atostogos skirtos kelionėms, stengiuosi kuo daugiau pamatyti, apkeliauti. Artimiausia didelė kelionė laukia į Zimbabvę.
– Kuris nuotykis paliko didžiausią įspūdį?
– Turbūt labiausiai įsimintinas buvo dalyvavimas realybės šou, kurio metu buvo ieškoma vadybininko vienai kompanijai. Išbuvau ten mėnesį ir iš dvylikos dalių iškritau dešimtoje! Nors buvo ir sunkių akimirkų, nes buvom saugomi 24 val. per parą, teko išbandyti tokių dalykų, kurių turbūt niekada nebepabandysiu.
Patirtis šou pakeitė mane ir mano gyvenimą, kitaip pradėjau viską vertinti. Daug sužinojau apie save, pavyzdžiui, kad dievinu būti prieš kameras ir nieko nebijau, kad sugebu neįsivelti į intrigas.
– O kaip ginatės nuo nuobodulio darbe?
Visokių darbelių gaminimu užkrėčiau savo kolegę latvę. Po truputį pradėjome gaminti daugiau negu mums reikia, žmonės pradėjo domėtis mūsų kūryba – taip gimė mūsų „Gurdi-Burdi“.
Ramios minutės
– Didelę savo laisvalaikio dalį skiriate papuošalams kurti ir kitokiems darbeliams iš karoliukų ir modelino. Ką reiškia „Gurdi-Burdi“ ir kaip gimsta naujų darbelių idėjos?
– Pavadinimas nieko nereiškia, tiesiog tai lengvai įsimenamas ir žaismingas junginys. Norėjome kažko linksmai gyvybingo, kaip ir mūsų darbeliai.
Idėjos ateina iš visur – darbe žiūrint į monitorių, einant gatve ar pamačius ką nors įdomaus parduotuvėje. Turbūt dažniausiai mintys pradeda suktis prieš miegą. Tuomet ilgai negaliu užmigti galvodama, kaip ką nors patobulinti ar pakeisti. Dažnai gimsta idėja vos paėmus modeliną į rankas.
– Kaip žmonės atranda darbelius? Ar jie jau populiarūs Lietuvoje?
– Darbams parodyti naudojame šiuo metu stipriausią jėgą – „Facebook“. Daug darbelių įsigyja kolegos, draugai ir draugų draugai. Vis daugiau jų siunčiu arba pati atvežu į Lietuvą. Esame siuntę ir į Portugaliją, Suomiją, Meksiką, Angliją, Airiją, Latviją.
– Kaip atrodo įprasta savaitgalio diena?
– Paprastai savaitgaliai būna visi suplanuoti. Pavyzdžiui, artimiausią savaitgalį einu į atranką – viena kompanija ieško moderatoriaus. Paskui skirsiu laiko „Gurdi-Burdi“, nes laukia užsakymas. Sekmadienį dalyvausiu 5 km maratone-estafetėje, po pietų pardavinėsiu dėvėtus daiktus blusų turguje. Vakare eisiu į lindihopo treniruotę.
– Iš kur semiatės tos vis į priekį varančios energijos ir sugebate visur spėti?
– Turbūt tokia jau gimiau. Vaikystėje dažnai man sakydavo, kad gimiau su krepšeliu „šustrų morkų“. O jeigu rimtai, tai stengiuosi džiaugtis gyvenimu ir nepraleisti nė vienos galimybės. Išbandau viską, kas atsiranda gyvenimo kelyje, nebijau permainų. Daug kas manęs klausia, kodėl sutikau bėgti tam karių bėgime. Priežastis paprasta – tiesiog niekada to dar nebandžiau ir žinau, kad kirtusi finišo liniją, jausiuos ypatingai. Tai bus dar vienas mano laimėjimas, kuris suteiks motyvacijos kitiems nuotykiams. Jeigu visgi to padaryti nepavyks, vadinasi, kitąkart reikės dar labiau stengtis, nes labai norint viską įmanoma pasiekti.
– Kokie tolesni projektai laukia?
– Artimiausiu metu planuoju išbandyti jėgos aitvarus. Taip pat visai netrukus su „Gurdi-Burdi“ bendražyge pradėsime naują projektą, susijusį su fotografija. Tikiuosi, vieną dieną „Gurdi-Burdi“ taps mano prasimaitinimo šaltiniu, ir nuobodų darbą prie kompiuterio pakeis veikla, pilna kūrybos ir naujų iššūkių.