SEB Vilniaus banko vyriausioji analitikė Algė Budrytė primena, kad, palyginti su kitomis kartu į ES įstojusiomis valstybėmis, nuo 2004 metų Lietuva patyrė didžiausią „protų ir rankų“ nutekėjimą svetur, tačiau oficialiai gaunamos darbo pajamos iš užsienio mūsų šalyje yra mažesnės negu kitose Baltijos šalyse.
„Tai rodo, kad emigrantams iš Lietuvos nepavyksta išsiderėti vidutiniškai tokio paties dydžio atlygio, kokį gauna Latvijos ar Estijos emigrantai, tačiau, darant tokią išvadą, būtina atsižvelgti į tai, kad santykinai didelė dalis emigravusių darbuotojų užsienyje dirba nelegaliai, nemažai pajamų perduodama neoficialiais kanalais, taip pat daug uždirbtų pinigų apskritai gali būti išleidžiama svečiose šalyse“, – sako A. Budrytė.
SEB Vilniaus banko analitikų skaičiavimais, praėjusiais metais visos oficialios migrantų perlaidos Lietuvoje sudarė 2,6 proc. bendrojo vidaus produkto, tuo tarpu atitinkamas rodiklis Estijoje buvo 4 proc., o Latvijoje – net 10,1 procento. A.Budrytės nuomone, šie skaičiai liudija, kad kol kas emigrantų paramos ekonominis vaidmuo Lietuvoje nėra reikšmingas.
„Negalime paneigti, kad emigrantų pinigai šiandien turi įtakos ir nekilnojamojo turto, ir paskolų paklausai, tačiau jie yra pernelyg menki, kad galėtume jiems suversti kaltę už neslūgstančius ekonominio perkaitimo požymius“, – teigė ekspertė.
Anot jos, ši išvada galioja, net bandant įvertinti „nematomą“ emigrantų paramą, t.y. lėšas, perduodamas neoficialiu būdu. Kaip rodo kitų šalių patirtis, neformaliais kanalais į šalį siunčiami migrantų pinigai (atsivežami lagaminuose, paprašoma tai padaryti draugų ar artimųjų ir pan.) ir natūrinis perdavimas (juvelyriniai dirbiniai, rūbai ir t. t.) gali sudaryti nuo 10 iki 50 proc. visų oficialių migrantų perlaidų iš užsienio.
A.Budrytė primena, kad migrantų perlaidų ekonominė įtaka priklauso nuo to, kaip šias perlaidas leidžia gavėjai. Pasak SEB Vilniaus banko analitikės, daugiau naudos gaunama tuomet, kai migrantų persiųstais į gimtinę pinigais finansuojamas išsimokslinimas, naujų įmonių steigimas ir kitos daug pridėtinės vertės galinčios sukurti verslo sritys, o ne trumpalaikių prekių ir paslaugų vartojimas arba spekuliacijos nekilnojamojo turto rinkoje.