Emigrantas: Londone ne kaip Kaune, kur troleibuse į tave atsitrenkęs „bičas“ klausia: ė, kas yra?

„Paprastas vyrukas iš Kauno rajono“ – taip prisistato pasaulinio garso modelis, Robertas Aukštuolis, sutikęs pasikalbėti su „Tiesa“. Jaunas vyras įsitikinęs, kad sėkmė jam atėjo netikėtai ir visai atsitiktinai. Žinomas iš daugybės garsių mados namų reklamų Londone gyvenantis pašnekovas nesustodamas gali tauškėti apie keliones, mat jos buvo pagrindinė priežastis, paviliojusi prieš devynerius metus kardinaliai pakeisti gyvenimą.

– Kaip pasirinkote tokią lietuvių vyrams neįprastą profesiją?

– Kaip galėčiau pasirinkti – juk esu vyras iš Lietuvos! Mane pasirinko. Pradėjau būdamas 24-erių. Dirbau Londone normalų vyrišką darbą, prižiūrėjau medžius, juos genėdavau, planuodavau sodus, kraštovaizdį. Įsivaizduok, su „Levi‘s“ džinsais, dideliais batais, be marškinėlių tampydavau visokius pjūklus. Norėjau net savo firmą įkurti. Bet savo darbo nemėgau. Vieną dieną susipažinau su filmų prodiusere, kuri paklausė, ar man patinka tai, ką darau. Ji ir pasiūlė tapti modeliu. Man, kaip rytų europiečiui, tai nuskambėjo keistai, bet sutikau pabandyti. Pirmiausia prodiuserė įdarbino mane asistentu filmavimo grupėje. Vežiojau operatorių, nuveždavau daiktus iš vieno taško į kitą, dirbdavau kitus darbus.

– O kaip su modelio karjera...?

– Su operatoriumi tapome gerais draugais. Baigėsi filmavimo darbai, o operatorius gavo skaitmeninį fotoaparatą, kuris tais laikais buvo didžiulė retenybė. Kai kur nors kartu eidavom, jis fotografuodavo, kartais ir mane. Pasibaigus filmavimui buvau sutrikęs, nes nebenorėjau būti padėjėju. Operatorius parodė mano nuotraukas ir rimtai pasiūlė nusiųsti jų į modelių agentūras. Prodiuserė, kurią minėjau, pradėjo skambinti agentūroms ir mane siūlyti. Man reikėjo eiti į tas agentūras pasirodyti. Buvo sunku ir gėda, atsidūriau už savo komforto zonos ribų. Londone yra trys didžiausios modelių agentūros. Pirmose dviejose nepriėmė, vienoje visi susėdę svarstė, priimti ar ne, kaip kokį mėsos gabalą.

Į trečią agentūrą nebėjau, tik sudėjęs į voką nusiunčiau savo nuotraukas. Ir jie man paskambino, paprašė atvykti, iš karto pradėjo kalbėti apie garantijas. Ten pasiūlė pirma stebėti modelių ir agentūros darbą. Man reikėjo pasikeisti kaip žmogui. Atėjęs iš gatvės iškart netapsi drąsus prieš objektyvą, ypač atvykęs iš Rytų Europos. Aš juk užaugau nežinodamas daugelio dalykų, kurie dedasi pasaulyje, o pozuoti ir save pateikti iš pradžių buvo sarmata.

Svarbūs modelio pomėgiai

– Kas buvo sunkiausia taip kardinaliai keičiant gyvenimą?

– Na, mano, dabartinių trisdešimtmečių, karta užaugo su kažkokia užslėpta neapykanta kitokiems. Homofobija, rasizmas man buvo tarsi įskiepyta. Užtruko, kol pakeičiau suvokimą ir požiūrį į žmones. Taip pat reikėjo išmokti atsipalaiduoti ir suprasti, kad esu ne pakaba drabužiams, o asmenybė, kuri turi sudominti, – tik tada man siūlys darbą. Tai užtruko gal porą mėnesių ir pareikalavo daug pastangų. Pirmosios atrankos buvo keistos, kol supratau, kad atranka – tai ne kūno formų matavimas, o pokalbis, kurio metu turi atskleisti savo asmenybę, pomėgius ir požiūrį. Manau, kad merginoms būna lengviau, joms juk smagu, matuojasi sukneles, visi jas giria. Mano pirmas darbas buvo Islandijoje: penkias dienas kopinėjom po kalnus, važinėjom keliais, kurių paviršius kaip Mėnulio. Tada supratau, kad naujasis užsiėmimas man patiks.

– Ir koks tas vyro modelio darbas?

– Na, pokalbiai su užsakovais, fotografavimasis, veiksmas, kelionės. Dažnai fotografuojuosi „judesyje“, tad svarbu mokėti atrodyti natūraliai. Jei demonstruoju kostiumą, reikia būti pasitempus, išsitiesus, jei laisvalaikio drabužius – judėti, atrodyti laisvai ir atsipalaidavusiam. Tenka kopinėti po kalnus, plaukioti banglente, važinėti riedlente ir vaikščioti podiumu ar dirbti studijoje.
Dalyvaudamas atrankoje turiu suprasti užsakovą, žinoti, kada šypsotis, kada būti ramiu ir vyrišku vyru. Mano darbas pilnas nuotykių, nenuspėjamas ir įdomus. Paplitusi nuomonė, kad modelio darbas lengvas, bet jei jis būtų toks lengvas, tai visi galėtų būti modeliais. Kartais turi nugalėti save, kai kurios kelionės trunka dešimtis valandų, o nuotraukose turi atrodyti išsimiegojęs ir nepavargęs. Dažnai keliauju vienas ir turiu susitikti su žmonėmis, kurių niekad nesu matęs, dažnai keliauju tarp skirtingų laiko juostų, tad organizmas išsiderina. Mano darbui svarbūs pomėgiai. Nesvarbu, kad atrodau kaip kaubojus, bet jei nemokėsiu jodinėti ar man tai nepatiks, nieko nebus.

– Kokie reikalavimai šiame versle keliami vyrams?

– Svarbiausia, manau, turėti savitą įvaizdį ir charakterį, būti išskirtiniam. Vyrų modelių darbas nesisuka apie grožį. Daugumos vyrų reklamose negali pavadinti gražiais. Gali būti seksualus, atletiškas, bet ne gražus. Dažnas modelis turi savyje kokį nors talentą ir ypatingą išskirtinį bruožą: galbūt jis muzikantas, gal aktorius ar augęs čigonų tabore, ir tai matyti jo akyse. Vyras turi sudominti ne tik užsakovą, bet ir tuos, kurie pamatys jo darbo rezultatus. Tas išskirtinis bruožas turi matytis vien pažvelgus.

– O kuo jūs išskirtinis?

– Pirmiausia dėl to, kad iš Lietuvos. Kai aš pradėjau, mažai modelių vyrų buvo iš ten. Atrodau kaip pusiau vokietis, pusiau švedas, pusiau norvegas ir turiu akcentą bei humoro jausmą, kurių nesistengiu pakeisti. Aš trokštu keliauti, pamatyti ir pajusti. To niekada neslepiu. Užsakovus labai dažnai domina tai, kad atrodau tarsi turistas, bet neaišku, iš kurios šalies, kalbu su ryškiu akcentu ir esu atsipalaidavęs.

Princesės Dianos fotografas

– Ar teko darbe patirti kurioziškų situacijų?

– Kartą mane agentūra išsiuntė į Meksiką fotografuotis banglentininkų drabužių reklamai. Su užsakovais susitikau tik nuvykęs. Jiems patiko mano išvaizda, nes pasirodžiau panašesnis į banglentininką negu ten gyvenę jaunuoliai. Bet išvaizda yra viena, o tai, ką daro ir geba profesionalus banglentininkas, yra visai kas kita. Jie tiesiog pamiršo pasiteirauti, ar aš moku plaukioti banglente. Paaiškinau jiems, kad esu iš Rytų Europos, o gyvenu Anglijoje, tad tinkamų bangų reikėtų gerai paieškoti. Man greit surado instruktorių ir išsiuntė mokytis plaukti. Per kelias valandas mane išmokė pagrindų, atsistoti ant lentos. Tokie nuotykiai man labai patinka, ir jų nutinka labai dažnai.

– Tai sukatės tarp garsenybių?

– Agentūra dirba su įžymiais žmonėmis, bet tai nereiškia, kad jie sukasi šalia manęs. Teko spausti ranką Ralphui Laurenui. To užsakymo negavau, nes kitas modelis buvo turbūt labiau subrendęs nei aš, ir labiau tiko. Tada lankiausi R. Laureno biure. Jei matėt serialą „Draugai“, kai Reičel dirbo pas Ralphą Laureną, tai lygiai taip ir atrodė tas biuras. Pats Ralphas pasirodė malonus vyrukas, nekalbus, žemas, labai įdegęs ir pražilęs. Kai jie pasirinko kitą, buvau labai piktas ant savo kolegos, norėjau pastumti jį po autobusu (juokiasi). 

Teko būti fotografuojamam žymių fotografų, pavyzdžiui, Peterio Lindbergho. Su juo buvo labai smagu dirbti. Gyvenome Prancūzijos kaimelyje, fotografavomės apsirengę kokių 5 tūkst. svarų vertės drabužių komplektais, o jis liepė viską išpurvinti, nes turėjome atrodyti lyg iš darbo pareinantys vyrai. Gyvenome fermoje kelias dienas ir siurbėme į save vietinę kultūrą. Taip pat teko fotografuotis vyriškam „Vogue“ žurnalui su fotografu Mario Testino – princesės Dianos fotografu ir vienu garsiausių pasaulyje mados fotografų. Man, kaip vaikinui iš Kauno rajono, buvo labai įdomu sutikti tokius žmones, pabendrauti su jais.

Mokosi aktorystės

– Daug keliaujate, o kodėl gyvenimui pasirinkote Londoną?

– Nes gyvenant Londone labai lengva keliauti po pasaulį. Čia mandagūs žmonės, priima atėjūnus iš kitų šalių. Nukeliauju į kitą šalį, ten būna smagu, bet jei kas nors nutinka, pasiilgstu Londono. Kaip namų. Nors čia daug triukšmo, skubėjimo ir daug kas sukasi apie pinigus. Su Londonu turiu meilės ir neapykantos ryšį. Manau, ieškodamas, kur „nusėsti“, galiu išvykti į kokią saulėtą ir ramesnę šalį, bet dabar čia gera, ne taip, kaip Kaune, kur troleibuse į tave atsitrenkęs bičas dar atsisukęs paklaus: „Ė, kas yra?“

– Ar vyrams modeliams yra amžiaus limitas?

– Ne, nėra. Atkreipkite dėmesį į reklamas – jose pilna visokių vyrų: jaunų, drąsių, ilgaplaukių, ir vyresnių, su raukšlėmis veide, subrendusių... Senstant keičiasi vyrų modelių karjeros kryptis, tačiau karjeros pabaiga su amžiumi retai tebūna susijusi. Gali tik tapti sunku psichologiškai. Turi būti vienas lauke karys, kurį stebi, tyrinėja, apkalba, vertina ir samdo krūva atsakingų asmenų. O tu būni vienas, privalai turėti storą odą ir viską atlaikyti. Ir taip per visą karjerą. Jei kas nors nepasiseka komandos nariui, neretai apkaltinamas modelis.

– Ar yra tekę dirbti su lietuvių dizaineriais ar fotografais?

– Daug metų nieko nežinojau apie mados pasaulį Lietuvoje. Kai išvykau, šioje srityje lietuviai buvo labai konservatyvūs. Nežinojau, ar modeliai vis dar laikomi manekenais – plastikiniais žmonių maketais, ar jau tapo žmonėmis ir asmenybėmis.

Mano sužadėtinė turi kelias drauges modelius, kurios pakvietė mane prisijungti prie Juozo Statkevičiaus madų šou. Buvo labai įdomu, nes kai augau, tebuvo tik du įžymūs modeliai: Renata Mikailionytė ir dar viena. Taip pat nustebau pamatęs, kad Juozo kurti drabužiai – itin vakarietiški, to nesitikėjau. Tas renginys buvo kaip kokios krepšinio varžybos – jį reklamavo, pardavinėjo bilietus, o susirinko visi: visuomenės grietinėlė, pienas ir vanduo. Pasaulyje tokie renginiai organizuojami tik mados atstovams, kurių būna apie 100 ar 200, o ne 6 tūkstančiai.

– Ką veikiate laisvalaikiu, jeigu jo turite?

– Laisvalaikio turiu. Dažnai modeliai turi per daug laisvo laiko, todėl „nuvažiuoja nuo bėgių“. Žmogui reikia veiklos kasdien, o jei jos nebūna, iš nuobodulio modeliai prisigalvoja išdaigų ir klimpsta į priklausomybes. Aš mėgstu sportuoti, tai studijavau. Laisvu laiku daug sportuoju, o neseniai pradėjau mokytis aktorystės meno. Pamatysi, kada nors suvaidinsiu blogiuką Džeimso Bondo filme, jis juk visad turi Rytų Europos akcentą. Noriu tobulėti ne vienoje srityje. Iš pradžių norėjau dirbti treneriu, tačiau nuspėjama kasdienybė ir atsakomybė už žmonių pasiekimus bei sveikatą nėra artima mano sielai.

Apkeliavo pusę pasaulio

– Kokios šalys jums įsiminė labiausiai?

– Oi, visos šalys turi savo šarmo. Aš visada ieškau vietinės kultūros, maisto, žmonių, bandau įsilieti į visuomenę nors trumpam. Vieną iš stipriausių įspūdžių paliko Balis Indonezijoje. Ten visur, kur eini, jaučiama dvasinga atmosfera. Smilkalų kvapas ir kasdienis aukojimas dievams, atsidavimas religijai, taiki ir draugiška atmosfera ir labai žemas nusikalstamumo lygis.

Labai patiko Meksikoje. Gyvenau ekologiškame viešbutyje be elektros, o po mano kambariu gyveno dviejų metrų driežas. Gyvenau beveik laukinėje gamtoje, 40 km paplūdimys būdavo nuolat tuščias, jame vandens vėžliai deda kiaušinius, o išsiritusius vėžliukus surenka viešbučio darbuotojai ir augina akvariume, kol šie sustiprėja. Ten visi apsinuodijom omarais, o po to reikėjo fotografuotis. Buvo smagu, visi dirbom vemdami pakampėmis, o antibiotikus gydytojas mums nešė ištisą dieną, nes jam reikėjo pereiti džiungles, kad pasiektų viešbutį.

Afrikoje buvo nejauku. Ten gali nušauti vien už tai, kad įžengi į svetimą teritoriją, nors to nežinai. Visi ginkluoti ir pavojingi. 

Šri Lankoje dviviečiu lėktuvu skrisdamas fotografuotis patekau į audrą, mane pilotas paleido ant kažkokio tiltelio džiunglėse (ten turėjau rasti komandą) ir išskrido. Prie manęs priėjo iki dantų ginkluoti pareigūnai su automatais ir mane, visą kiaurai peršlapusį, ištardė ir patikrino. Tuo metu ten viešpatavo teroristai. Pagaliau susiradau komandą, o jie fotografavo mane prie baltos sienos. Prie baltos sienos – kai šitiek laiko ten keliavau! Bet nepaisant streso ir fizinio nuovargio ten buvo labai gera. Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios – praūžus cunamiui žmonės išsikraustė į kalnus. Su draugais plaukiojom jūroje, ilsėjomės, buvo smagu, bet mus visus sukandžiojo jūrų utėlės, tai kasėmės kaip pasiutę.