Meilės paieškos ir joga lietuvę buvo nubloškę į Ugandą, Indiją, Ameriką, Haitį, Belgiją ir t.t. Klajones prieš beveik dvidešimt metų pradėjusi Londone, nusiraminimą ji pagaliau rado Kenijoje.
– Daugelis studentų po Erasmus praktikos dažniausiai sugrįžta į Lietuvą. Tu į Panevėžį negrįžai. Kodėl?
– Atvažiavau į Londoną nė nemokėdama anglų kalbos, o reikėjo finansines knygas skaityti. Tad miegodavau su žodynu po pagalve ir drebėdavau prieš paskaitas, kad ir vėl nieko nesuprasiu.
Po truputį su draugų pagalba pasimokiusi kalbos, gavau aukščiausią egzaminų balą ir po baigiamojo darbo manęs profesorė paklausė, ką planuoju daryti toliau. Galvojau važiuoti į Lietuvą ir stoti į doktorantūrą. Ji nusišypsojo – kam man visi tie laipsniai, jei praktikos neturėsiu? Ji patarė ieškoti darbo su kompanijomis, kurioms reikėjo finansų analitikų, dirbančių su besivystančiomis rinkomis. Juk ir vokiečių, ir rusų kalbas mokėjau.
Taip parašiau 150 laiškų, bet, galvojau, nieko nebus, reikia planuoti grįžimą i Lietuva – kiek galiu „McDonald’s” dirbti?
Vis dėlto mane pakvietė į darbo pokalbį. Gyvenime nebuvau buvusi tokiame pokalbyje, nei ką apsirengti, nei ką šnekėti žinojau. Bet, galvoju, kodėl gi ne, dar ir pietų pažadėjo. Vėliau ta pati elektrines pasaulyje statanti įmonė dar į vieną pokalbį mane pakvietė ir 1997 m. tapau pilnavertė jų darbuotoja su gražiu biuru Richmonde, net lentelę – „Aurelija Juchneviciute, Project Analyst” – turėjau.
Taip ir analizavau projektus, važinėjau ir po Ameriką, Braziliją, net į Kiniją ir Kazachstaną nusitrenkiau. Kol vienąkart kaimynas airis man ir sako: „Ką tu čia popieriukus ir „Excel” bylas stumdai biure, važiuojam į Ugandą, ten tūkstančiai žmonių laukia kompensacijų ir reikia juos iškeldinti, nes kompanija planuoja statyti hidroelektrinę ant Nilo upės ištakų.”
Apie Nilą ir krokodilą girdėjau iš animacinių filmukų (geografija nebuvo mano stiprioji puse), kur Uganda nežinojau, be, galvoju, važiuosiu, nors bananų ir ananasų prisivalgysiu.
– Bet Ugandoje gavai šiek tiek daugiau nei tik vaisių?
– Tikrai taip – ir darbo, ir asmeninio gyvenimo prasme gavau daugiau, nei tikėjausi. Gaila, kad Nilo ištakos ne tokios, kokias žmonės įsivaizduoja, nes 1956-aisiais, dar būdama britų kolonija, Uganda atvėrė pirmąjį hidroelektrinės projektą Owen kriokliuose. Jis visiškai suniokojo Nilo ištakos krioklius, o mano kompanija ruošėsi dar ir kitus krioklius, saugomus Bujagali dvasios, sumažinti. Aš dirbau kartu su 80 vietinių ir 11 užsieniečių darbuotojų. Mes rūpinomės maždaug keturiais tūkstančiais vietinių žmonių, gyvenančių labai derlingose žemėse prie Nilo iškeldinimu, kompensacijomis už jų žemes, statinius, pasėlius ir kapinynus, taip pat naujos gyvenvietės statybomis, o svarbiausia – Bujagali dvasios iškėlimu su visomis ceremonijomis.
Gerai, kad įsimylėjau, sutikau savo būsimą vyrą – su juo pamiršdavau apie stresą.
Projektas mano kompanijai baigėsi 90-ies milijonų dolerių nuostoliu, o aš pagalvojau: prisimokiau, prisidirbau, prisilanksčiau, noriu balanso, paliksiu darbą, pasiimsiu atostogų ir ieškosiu savęs. Gyvenimu Ugandoje tikrai negali skųstis: užsieniečių daug, vakarėliai egzotiški, kai atsibosta valgyti keptą mėsytę ir Ugandos alumi gardintis, važiuoji į safarį, prie krioklių ar gorilų pasivaikyti po džiungles.
Išgyvenau Ugandoje penkerius metus, per tą laiką spėjau į Indiją sulakstyti ne kartą, ajurvedos Gujarat Ajurvedos universitete pasimokyti, po Gandi gimtąjį miestą Rajkot pasivaikščioti ir Indijos vandenyno pakrantėje Goa ant jogos kilimelio pasideginti.
– Paskui vyrą – į Ameriką?
– Ugandoje susižadėjau, Lietuvoje ištekėjau su kaimo kapelomis ir piršliais. Bet negalėjo susitaikyti mano vyras su ramia Neries ir Vilnelės teka ir nusprendė po pustrečių metų priimti darbo pasiūlymą Haityje. Jis išvažiavo pirmas, o aš patraukiau iš paskos, šįkart į Ameriką pas jo gimines, mat Haityje tada, 2008-aisiais, buvo nesaugu.
Mėnesiai Vašingtone be jokio užsiėmimo atsibodo, išvažiavau vieną dieną iš užmiesčių baltomis tvoromis į miestą ir pataikiau tiesiai į Bikram (karštos jogos) užsiėmimą pačiame Vašingtono centre.
Aš jogė esu patyrusi, Indijoje buvau, jogos iš Ajurvedos mokiausi, Lietuvoje žymiausius jogų guru pažinojau, tad Bikram joga man visai nepasirodė baisi. Kol nenuėjau į 42 laipsnių prikaitintą, 60-80 proc. drėgmės prisotintą kambarį ir ten 26 pozas su prakaitu išvarvinau.
Išėjusi jaučiausi, tarsi būčiau kažko pavartojusi, vėl norėjau ir vėl ėjau – ir taip 30 dienų kaip užsukta, pusantros valandos į vieną pusę iš vyro mamos traukiniu, tiek pat ir atgal.
Tiek užsidegiau, kad išvažiavau trims mėnesiams tiesiai į Meksiką, kur tapau Bikram jogos mokytoja.
– Tai vyras tavęs Haityje nesulaukė?
– Vyras vis dar Haityje dirbo, galo nesimatė, šalis nesaugi, nuvažiavau, pabuvau tris mėnesius, bet nusprendžiau grįžti į Vašingtoną. Sakiau jam, kad noriu atiduoti save kažkam prasmingam, nes Haityje mano gyvenimas nejuda, o jo darbas svarbus, tegu dirba, kol galės. Kažkaip sulauksime vienas kito.
Grįžusi į Vašingtoną pradėjau jogos mokytojos karjerą. Gyvenau aštuonių kvadratinių metrų kambarėlyje, be virtuvės ir patogumų, šalia moterų persirengimo kambarėlio Bikram studijos antrame aukšte. Taip trejus metus mokiau jogos kitus.
Didžiausias to laikotarpio praradimas – dešimties metų santykiai, vedybos ir meilė Emmetui, nes jis Haityje kėlė ūkį ir mano noru turėti šeimą nebelabai rūpinosi. Amerikiečio darbo etika. Skausmingas etapas, bet dėkinga, kad galėjau pajausti tikrą draugystę ir meilę.
– Sunkiai gijo žaizdos?
– Žaizdas gydė joga. Ji padėjo man atrasti, kas esu, ko noriu, nes niekada nežinojau, kad taip myliu žmones. O dėstydama jogą turi mylėti žmones, nes tuo prasideda ir pasibaigia kiekviena pamoka.
Vašingtonas buvo puikus, bet kai pasidaro labai gera, jauku ir šilta, reikia vėl kelti sparnus, nes kitaip nebegalėsi tobulėti. Amerikoje pasilikti buvo lengva ir patogu, bet kur svajonės, kur meilė?
– Ir šįsyk meilė nubloškė tave už vandenyno?
– Taip, būgnininkas iš Antverpeno nuviliojo mane į Belgiją. Buvo nuostabūs metai, graži, kultūringa ir sveika tauta, dviračiai, kavos pyragėliai, džiazo vakarėliai ir svajonės. Bet man vis dėlto trūko jogos ir balanso, prasmės, ugnies ir šeimos.
– Ir tą nusiraminimą radai ten, kur turbūt mažiausiai tikėjaisi?
– Ko gero. Grįžau į Lietuvą. Guliu kopose, skamba telefonas, skambutis iš užsienio, negaliu prisiminti kodo, bet iš Afrikos. Mano buvęs bosas airis iš Ugandos laikų pasiūlė darbą Kenijoje.
Tapau finansų konsultante, projektas planuojamas didelis – kompanija statys didžiausią visame pasaulyje vėjo jėgainę su 365 vėjo malūnais prie Turkanos ežero. Ten, kur seniausias žmogus buvo rastas.
– Sutikai be didelių dvejonių?
– Prisijungiau prie projekto galvodama, kad savo smegenėles patreniruoti galėsiu, nes su joga kūną ir sielą į padanges keliu, bet smegenys šiek tiek atsiliko. Nors be jogos neištvėriau.
Sužinojau, kad pramoniniame rajone, cirko „Sarakasi dom” namuose šokėjai ir akrobatai šeštadieniais į rytines jogos pamokas įtraukia ir Nairobio gyventojus, jogus ir turistus.
Aš irgi prisijungiau prie visų 200 žmonių, alkūnė prie alkūnės, su besiliečiančiais jogos kilimėliais ir kojų pirštais, atremtais į kažkieno nosį.
Buvau pakerėta jų praktikos ir jogos asanu lankstumo – man dar dešimtmetį reikėtų stengtis ir nežinau, ar sugebėčiau taip susiraityti.
Nairobio jogoje aš su seminaro kaimynu taip prisiprakaitavau, kad jis mane ir ant galvos, ir ant rankų pastatė. O man taip gera, kažkaip niekada nepavykdavo ant rankų atsistoti. Taip mums gimė Gabrielė Gintarė, kuriai dabar dveji, ir Ajus Shiveka, beveik vienerių, abu mano nuostabūs kūdikiai.
Vaikai auga dienomis, o elektrinės projektas vis dar vystomas – ir sunku, ir tuo pačiu malonu, kad galiu dalyvauti tokiame amžiaus projekte ir savo žiniomis bei sugebėjimais padėti daugybei Kenijos žmonių ir vaikų vakarais skaityti knygas, nes bus elektros ir Nairobyje, ir kaimuose aplink.
Mano pačios vaikai pusryčiams valgo grikių košę, močiutės iš Lietuvos atvežtą, užsigeria ananasų sultimis iš sodo ir visi svajojame vėl važiuoti į svečius į Lietuvą labai greitai.