Apie savo darbo patirtį Anglijoje ir dabartinę veiklą „Tiesa“ kalbėjosi su moterimi, kurios entuziazmas ir meilė savo veiklai užkrečia.
– Papasakokite apie save. Kaip ir kada jūs išvykote į Angliją?
– Pirmą kartą išvykau į Angliją 2003 metais, kai dar nebuvome įstoję į Europos Sąjungą. Man buvo lengviau, nes tuo metu mano pusseserė buvo ištekėjusi už anglo ir ji man parašė iškvietimą. Tada visiškai nemokėjau anglų kalbos, o kišenėje teturėjau kelis dolerius. Tuo metu daug kas taip važiavo – važiuodavo atostogų, o likdavo ilgam. Pusseserė buvo man parašiusi atsakymus į klausimus, kuriuos užduos oro uoste, o aš juos buvau išmokusi mintinai.
– Jūs važiavote žinodama, kad liksite?
– Taip. Nes gyvenimas susiklostė taip, kad santuoka iširo, likau viena su dviem nedideliais vaikais, buvo sudėtinga išgyventi, norėjosi, kad vaikai niekuo neišsiskirtų iš savo bendraamžių. Pirmą kartą vaikai liko su tėčiu, o po to ieškojau auklės.
Pusseserė sakė, jog esu laimingas žmogus, nes formalumai oro uoste buvo sutvarkyti vos per pusvalandį.
– Kokia buvo pradžia Anglijoje?
– Nuvykusi pas pusseserę į Londoną valiau namus kelias valandas per savaitę, bet tai manęs netenkino, nes važiavau turėdama tikslą užsidirbti pinigų. Anglijoje praleidau mėnesį, bet man taip ir nepavyko susirasti darbo. Nors artimieji stengėsi padėti, nuolatinio ir geriau apmokamo darbo paieškos buvo bevaisės. Be kalbos tuo metu buvo sunku ką nors susirasti.
Tuomet jau buvau išsigandusi, kad reikės grįžti, virš galvos kabėjo skolos, o apie uždirbtus pinigus nebuvo nė kalbos. Pradėjau sukti galvą, ką man daryti toliau. Tada pradėjau ieškoti naujų pažįstamų. Taip begalvodama prisiminiau vieną moterį, kurios sūnus kažkur Anglijoje dirbo žemės ūkio darbus. Susiradau jos kontaktus, o jos sūnus man labai padėjo. Jau kitą dieną aš turėjau ir darbą, ir būstą.
Draugės sūnus mane nusivežė į Kingsley, prie Wisbech‘o. Dirbau žemės ūkyje. Labai sunkus darbas. Pati pradžia buvo braškėse – karpydavome braškių ūsus. Po to mane pastebėjo vienas lietuvis ir pasiūlė darbą – rinkti svogūnėlių laiškus. Man labai patiko, kad darbas prasidėdavo anksti ryte ir baigdavosi apie vidurdienį. Pasibaigus tam darbui mane perkėlė prie „pragaro mašinos.“ „Pragaro mašina“– tai porų nuėmimo kombainas, ir ten buvo be galo sunkus komandinis darbas.
– Kiek laiko dirbote žemės ūkyje?
– Planavau, jog dirbsiu metus ir grįšiu namo pas vaikus. Bet atsitiko taip, kad mane deportavo, nes Lietuva tuo metu dar nebuvo Europos Sąjungos narė. Mane deportavo kovo mėnesį, o po mėnesio, gegužę, Lietuva tapo pilnaverte Bendrijos nare. Pats deportacijos procesas – kaip iš filmo: mūsų ieškoti atvyko su šunimis ir visureigiais. Įsiminė migracijos tarnautojo klausimas prieš mus deportuojant. Jis paklausė, kada vėl grįšime, o aš pasakiau, kad kai įstosime į Europos Sąjungą.
– Kada grįžote atgal?
– Tik Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, ir aš grįžau atgal pas tą patį darbdavį. Tuomet ištisai nedirbau Jungtinėje Karalystėje, važiuodavau tik prasidėjus sezoniniams darbams. Laikui bėgant pastebėjau, kad Anglijoje praleidžiu vis mažiau laiko.
– Kaip atsidūrėte Švedijoje? Kur buvo lengviau?
– Mano kolegės, su kuria dirbome parduotuvėje Lietuvoje, vyras dirbo Švedijoje, o ir kolegė vykdavo į Švediją, tai kartą su jais išvykau ir aš. Švedijoje gyvendavome tik mėnesį. Nei Anglijoje, nei Švedijoje nebuvo lengva ir nebuvo gerai. Teko dirbti sunkius fizinius darbus.
– Kaip nusprendėte tapti aukle?
– Tuo metu, kai dirbau Anglijoje, nesusimąstydavau apie tai, jog ten galėčiau dirbti aukle. Ir niekada nebuvo kilusi mintis susirasti kitokio darbo. O grįžus į Lietuvą visada kirbėdavo mintis, kad jeigu nebeišvyksiu į užsienį, ieškosiuosi auklės darbo.
Visada labai mylėjau vaikus. Dar besimokydama mokykloje visada norėjau būti pradinių klasių mokytoja, bet baigusi prekybos mokyklą tapau pardavėja. Tačiau svajonė dirbti su vaikais niekur nedingo. Kai ieškojau auklės savo vaikams, man buvo sunku rasti nuoširdų, gerą, savo darbą mylintį žmogų. Aukle pradėjau dirbti Lietuvoje, ir kai šeima, kurioje dirbau, išvyko į užsienį, aš ketinau vėl išvykti į Angliją ir dirbti aukle ten, bet kažkaip nebesiryžau. Mano dabartinės veiklos idėja buvo tiek pribrendusi, kad aš turėjau pasiryžti.
– Kodėl savo veiklą nusprendėte vystyti Lietuvoje?
– Aš blaškiausi beveik aštuonerius metus ir vis prisimenu, kaip Anglijoje buvo sunku vaikams. Tad vieną dieną nusprendžiau, kad mes gyvensime Lietuvoje. Priėmus šį sprendimą, niekada nebekilo mintis išvažiuoti į Angliją ar Švediją ir bandyti kurti gyvenimą kažkur kitur, ne Lietuvoje.
– Iš kur kilo valandinės auklės darbo idėja?
– Kai pernai išvažiavo šeima, kurioje dirbau aukle, aš pradėjau sekti skelbimus, ieškoti informacijos ir pamačiau, kad mamoms reikia auklės ne visai dienai, o kelioms valandoms. Taip pat labai daug bendravau su mamomis, kurioms sunku įsileisti svetimą žmogų į namus. Todėl taip pamažu ir išsirutuliojo tokia idėja.
– Ar buvo abejonių pradedant veiklą?
– Bijojau, kad man gali nepavykti, nepasisekti. Bet aš turiu labai gerą palaikymo komandą – savo šeimą. Ji man labai padėjo ir sakė, jog jeigu dabar nepabandysiu, tai kada gi daugiau?
– Su kokiais sunkumais susidūrėte pradėjusi savo veiklą?
– Nėra paprasta susirasti patalpas. Aš norėjau, kad jos būtų arti parko ir turėtų atskirą įėjimą. Susidūriau su didelėmis nuomos kainomis. Reikėjo perlipti psichologinį barjerą, mat parašiusi skelbimą „Facebook“ sulaukiau begalės įvairiausių komentarų, tarp kurių buvo ir ne itin malonių.
Labai daug informacijos radau internete. Kai jos pritrūkdavo, elektroniniu laišku kreipdavausi į reikiamas institucijas, ir jos padėdavo, atsiųsdavo išsamią ir labai reikalingą informaciją.
Pavyzdžiui, Mokesčių inspekcija ne tik paaiškino, ką turėčiau daryti šioje situacijoje, bet ir nurodė kontaktus žmonių, kurie galėtų man padėti. Aš nesusidūriau su institucijų nekompetencija ar negeranoriškumu. Didelių investicijų veiklos pradžiai man neprireikė.
– Kada pradėjote savo veiklą ir kaip radote pirmuosius vaikus?
– Veiklą pradėjau gegužės mėnesį. Pirma savaitė buvo įtempta ir bemiegė, bet pamažu, pamažu ateidavo vis daugiau vaikų. Dabar jų skaičius taip pat nuolat auga, ir norinčių nemažėja.
– Koks yra maksimalus skaičius vaikų, kuriuos prižiūrite per dieną?
– Per dieną daugiausiai priimu 6–7 vaikus. Su tėvais neturime kontraktų ar sutarčių, todėl tiksliai nežinau, kiek kitą dieną vaikų turėsiu. Su tėvais bandome tartis ir kiek įmanoma derinti laiką. Rugpjūčio mėnuo buvo itin intensyvus. Atostogauti sugrįžo daug užsienyje gyvenančių šeimų, grupėje teko turėti vaikų, kalbančių bent trimis užsienio kalbomis.
– Ar turite susidariusi edukacinę programą?
– Vaikų veiklą ir užimtumą planuoju priklausomai nuo to, kiek ir kokio amžiaus vaikų ateina tą dieną. Žaislai, knygos ir lavinamieji užsiėmimai yra išdėlioti ir pritaikyti įvairaus amžiaus grupių vaikams. Stengiuosi pamatyti kiekvieno vaiko individualius pomėgius ir juos skatinti. Visi kartu ir šokame, mankštinamės, vaidiname, dainuojame.
– Kokie jūsų planai ateičiai?
– Ateityje galvoju plėstis ir tobulėti. Turiu įvairiausių planų, bet kol kas jų nenorėčiau atskleisti.