„Skaudu, bet tai buvo geriausia išeitis, nes tikrai nenorėjau prarasti vaiko. Ne tam aš jį atsivežiau į Olandiją. Paskui kažkaip pati prie to pripratau. Žinojau, kad jam viskas gerai, jis pavalgęs, sveikas, pradėjo lankyti mokyklą“, – susigraudinusi pasakoja Silvija.
Sūnus svetimoje šeimoje – jau trejus metus
Didžiulis namas netoli Hagos esančiame kaimelyje pilnas vaikų klegesio. Irma su vyru Johnu mielai rūpinasi vaikais, kurių tėvams nepasisekė: trūko pinigų ar auginti savų atžalų negalėjo dėl kokių nors kitų priežasčių. Silvija žino – pati tokių sąlygų suteikti negalėtų. Ypač – dabar, kai neturi darbo, o pinigų neužtenka net traukinio bilietui. Kai „Emigrantų“ komanda lankėsi Silvijos namuose, sūnaus ji buvo nemačiusi jau ištisas dvi savaites.
Nuvažiuoti pas sūnų, skaičiuojant kainą į abi puses, Silvijai atsieina apie 12 eurų. „Dar norisi kažkiek turėti piniginėje, nes vis tiek jis prašo tai saldainių, tai ledų, tai mašinytės. Pačiai skauda širdį, kad negaliu vaikui nupirkti kažkokio menko dalykėlio, kuris jam yra įdomus“, – sako moteris.
Be Silvijos sūnaus, surinamietės ir olando šeimoje auga dar penki vaikai. Visus juos ši pora globoja laikinai, kol vaikų tėveliai bus pajėgūs jais pasirūpinti patys. Irma mielai aprodo namus – erdvią svetainę, virtuvę bei Silvijos pagranduko kambarį, kur įrengta kone visa žaidimų aikštelė.
Pas surinamietę Irmą lietuvės sūnus gyvena jau trejus metus. Visi laukia, kol Silvija atsistos ant kojų. Bet vilčių, kad artimiausiu metu vaikas grįš pas mamą, labai mažai. Juk ji kartais net neturi už ką nusipirkti duonos, ką jau kalbėti apie šešiamečio berniuko išlaikymą. Olandijoje Silvija gyvena jau penkerius metus, bet įsitvirtinti vis nepavyksta. Kad ir kaip atkakliai ieško darbo – neranda.
„Jau maždaug pusę metų tik tuo užsiimu. Net nusiperku papildymą telefono sąskaitai, skambinu į biurus, kur nunešiau dokumentus. Jie visi kol kas atsako, kad ne, nėra darbo, sezonas pasibaigęs ir panašiai. Na, neprarandu vilties, tikiuosi, kad vieną dieną paskambins ir pasakys: ateik, dirbam, ir viskas bus gerai“, – tikisi emigrantė.
Beveik nebekalba lietuviškai
Silviją slegia ne tik bedarbystė, bet ir kas mėnesį vis didėjančios skolos. Privalomasis sveikatos draudimas Olandijoje brangus – kainuoja apie 100 eurų (maždaug 350 litų). Emigrantė jau ir pati sunkiai suskaičiuoja, kiek yra skolinga valstybei. Draugai, pažįstami – iš visų jau pasiskolinta, o grąžinti nėra iš ko. Kone paprasčiausias būdas gauti nekvalifikuoto darbo vietą Olandijoje – įdarbinimo agentūros. Deja, Silvija neturi pinigų joms sumokėti.
Silvija dėkinga Irmai. Juk jau ne kartą ji davė pinigų traukinio bilietui pas sūnų. Bet kartais lietuvė iš savo vaiko globėjos sulaukia ir kritikos.
„Aš suplanuoju, kad šeštadienį važiuosiu pas Jaunių. Ateina tas šeštadienis, o aš neturiu nė cento kišenėje. Aš negaliu važiuoti. Ir nedrįstu pas ją paprašyti tų pinigėlių. Ji man gal 100 kartų yra sakiusi: kai neturi pinigų, paskambink ir aš tau atsiųsiu bilietus. Bet man gėda prašyti, nes ir taip daug daro dėl manęs. Kai pasakiau, kad neatvažiuosiu, ji supyko: bet tai tu žadėjai, gerai, viso gero. Aš apsiverkiau, galvoju – Dieve, ką aš padariau blogo, ir ji prieš mane nusistatė“, – pasakoja Silvija.
Trejus metus pas užsieniečius augęs sūnus lietuviškai jau nebekalba. Juk ir mokykloje, ir su savo globėjais kasdien bendrauja olandiškai. Mama su vaiku stengiasi išnaudoti kiekvieną akimirką. Juk nežinia, kada jį pamatys kitą kartą. Veikiausiai – ne anksčiau nei po dar dviejų savaičių. Galbūt tada jau turės darbą. O gal kas nors paskolins pinigų arba bilietą nupirks Irma.
Su vyrais Silvijai niekada nesisekė. Rezultatas – penki vaikai nuo trijų skirtingų tėvų. Olandijoje pas globėjus augančio sūnaus tėtis nelanko. Sykį išvykęs į Angliją neva užsidirbti, jis paslaptingai dingo ir nuo tos dienos nė karto nėra pasidomėjęs, kaip sekasi jo jau penkerių metukų sūnui. Silvija sako, kad, net jei ir prašytų, neleistų su sūnumi susitikti. Ji mano susitvarkysianti pati, be niekieno pagalbos.
„Aišku, turiu viltį [kad sūnus vieną dieną gyvens kartu]. Mano pagrindinis planas – kažkur bandyti dirbti, įsigyti butą savo vardu. Pagrindas yra nuolatinės pajamos“, – sako Silvija.
Globėja Irma apie sūnaus grįžimą pas mamą taip optimistiškai nekalba. Moteris mano, kad grįžti vaikas galės tik po 5–6 metų. O galbūt ir niekada. Viskas priklauso nuo to, kada Silvija pradės gauti stabilias pajamas.
Pasak Irmos, Silvijos širdis didelė, bet jai trūksta socialinių įgūdžių, ji nepritampa Olandijos visuomenėje.
„Vaikas yra labai protingas. Juo rūpintis nesunku, jis geras berniukas“, – sako Irma. Paklausta, ar jis laukia, kada aplankys mama, atsako: „Kartais laukia, kartais – nelabai“.
Iš pradžių atvyko viena
Ant Irmos namų sienos kabo keliolika nuotraukų. Visus šiuos vaikus ji užaugino savo rankomis su vyro pagalba. Savi vaikai jau suaugę, todėl visą meilę atiduoda svetimiems: skaniai maitina, skiria daug dėmesio, kartu žaidžia, ruošia pamokas. Žodžiu, daro viską, kad jie jaustųsi kaip tikruose namuose. Silvija šiuo metu to suteikti tikrai negalėtų.
Kaskart sunkiausia Silvijai su vaiku atsisveikinti. Sūnus stovi prilipęs prie lango, kol mama išnyksta tamsoje. Kartais į stiklą pūstelėjęs karšto oro nupiešia širdelę. Silvija sako, kad anksčiau tokiais momentais verkdavusi, bet dabar jau pripratau. Ji niekada nepamirš dienos, kai nusprendė, kad vaikui geriau bus augti kitur. Daugiavaikė mama savo ateitį Olandijoje įsivaizdavo laimingą ir turtingą. O išėjo taip, kad tik per plauką su kūdikiu ant rankų neatsidūrė gatvėje.
Pirmiausia laimę Silvija pabandė Švedijoje. Po kelių mėnesių darbo fabrike parsivežti pinigai greitai ištirpo ir gyvenimas iš esmės nepagerėjo.
Atžalas palikusi prižiūrėti mamai ir buvusiam vyrui, Silvija greitai susikrovė daiktus ir išvažiavo. Deja, turtų Olandijoje ji nerado – greičiau jau skurdą ir pavojus. Internete rasti darbdaviai nedavė to, ką buvo prižadėję.
„Patys pirmi sunkumai prasidėjo, kai mus atvežė į butą. Ten jau gyveno kelios merginos. Pamačiau tris jaunas merginas ir truputį išsigandau. Tos merginos buvo ką tik atsikėlę iš miego – su trumpais šortukais, visos jaunos, visos gražios. Galvojau – Dieve, papuoliau į vergovę, [...] mus pas klientus vežios“, – pasakoja emigrantė.
Prostitute Silvijai dirbti neteko. Bet ir pinigų ji nematė. Apsistojusi name su kitomis imigrantėmis lietuvė netgi nedirbo. Darbdaviai vis žadėjo, kad greitai veš į šiltnamius. Tačiau nedideliame bute apgyvendintoms laimės ieškotojams reikėjo ne pažadų, o algų, ir kuo greičiau. Iš gimtinės atsivežtos nedidelės santaupos brangioje Olandijoje tirpo labai greitai, kol galiausiai jų išvis neliko.
„Gyvenome tikrai sunkiomis sąlygomis, netgi vogėme viena iš kitos maistą. Aš neturėjau pinigų, neturėjau ko valgyti, o norėjau. Tai šokoladinio kremo ten pavagi iš kitos merginos, tai bandelės riekutę. [...] Na, neisi vogti į gatvę, geriau iš kitos merginos truputį. Čia toks buvo nekaltas vogimas iš tikrųjų“, – sako Silvija.
Kalbėjosi ženklais
Vieną dieną nei angliškai, nei olandiškai nemokanti lietuvė išėjo pasivaikščioti. Gatvėje ją užkalbino vienas tamsiaodis imigrantas. Silvija žinojo: jeigu niekas jai nepadės, netrukus teks prašyti išmaldos. Taigi pagalbos ji paprašė visiškai nepažįstamo žmogaus.
„Mes kalbėjomės ženklais, piešėme piešinukus, kad jis suprastų mane, o aš – jį. Aš jam sakau: aš noriu valgyti – jami jami. Paskui, kad einam kažkur, buvo tapu tapu“, – prisimena emigrantė.
Nepažįstamasis lietuvę pasikvietė į savo namus, išvirė arbatos, pamaitino, o galiausiai leido trumpam apsigyventi. Nors pirmajame darbe Silvijai ir nepasisekė, apie grįžimą į Lietuvą ji net nesusimąstė.
„Kaip aš parvažiuosiu be nieko. Bijojau ir vaikus nuvilti, ir mamą. Kažkaip nesinorėjo pasijausti nevykėle, kad nieko nepadariau, niekas nepavyko, ir viskas – patepiau slidę po pirmos nesėkmės. Nusprendžiau siekti toliau. Kai gyvenau pas tą žmogų, susiradau darbą duonos kepykloje.
Pradėjau ten dirbti, padirbau gal dvi savaites ir mane atleido dėl ligos. Man būna migrenos priepuolių, aš negalėjau dirbti prie mašinos. Mane atleido, nes buvo reikalingi būtent darbuotojai prie mašinos – pakavimo, rūšiavimo“, – „Emigrantams“ pasakoja Silvija.
Rankų moteris nenuleido ir po antrosios nesėkmės. Toliau ieškojo darbo. Manė, kad dar šiek tiek padirbės, įsitvirtins, ir tada jau galės padėti namuose laukiančiai šeimai. Tačiau prasidėjo dar didesni sunkumai ir nemalonumai. Lietuvoje apsirgus Silvijos mamai, nebebuvo, kas galėtų prižiūrėti jauniausią jos sūnų.
„Mama man paskambino ir sako: arba tu grįžk namo, pasiimk vaiką, arba atvažiuoja socialiniai darbuotojai ir išveža į vaikų namus. Ji negalėjo tuo metu prižiūrėti. O aš negalėjau leisti, kad mano vaiką išvežtų į vaikų namus. Tai man buvo kažkas labai baisaus. Žmogus, pas kurį gyvenau, sako: gerai, tai atsivežk tą vaiką. Jis man davė pinigų kelionei“, – prisimena moteris.
Olandijos socialiniai darbuotojai greitai pastebėjo su mažamečiu vaiku atvykusią lietuvaitę. Vieną dieną bute, kuriame jie glaudėsi, prisistatę inspektoriai pasakė nemalonų verdiktą: tokiuose namuose vaikas augti negali. Viskas – dėl neaiškių Silvijos globėjo darbelių.
„Pareiškė, kad pas jį vaikas gyventi negali, kadangi jis yra nusikaltėlis, žinomas dėl narkotikų ir visa kita. Ir galų gale pas jį namuose buvo labai didelis šuo, o vaikui – 2,5 metukų. Man buvo pasakyta, kad arba aš pasiimu vaiką ir išeinu iš jo namų, arba jie paima vaiką į savo globą“, – sako Silvija.
Padėjo vienuolės
Svečioje šalyje lietuvė su sūnumi pradėjo ieškoti prieglobsčio. Nedaug trūko, kad draugų Olandijoje neturėjusiai jaunai moteriai būtų tekę miegoti ant suoliuko parke.
„Mane priglaudė šv. Motinos Teresės vienuolynas. Ten yra kaip kažkokia prieglauda moterims su vaikais, laikina pastogė, patekus į bėdą“, – pasakoja emigrantė.
Vienuolyne Silvija praleido beveik pusmetį. Ji noriai padėdavo vienuolėms: tvarkėsi, ruošė maistą kasdien pietų ateinantiems benamiams. Bet žinojo, kad amžinai taip tęstis negali, reikia susirasti darbą ir pradėti gyventi savarankiškai: „Vaikščiodavau po viešbučius, klausdavau registratūroje. Palikdavau savo numerį, darbo leidimo ir paso kopijas. Iš vieno viešbučio paskambino ir pasakė, kad reikalingos valytojos. Pasirašiau kontraktą metams laiko ir pradėjau dirbti.“
Nors darbas buvo sunkus ir menkai apmokamas, lietuvė džiaugėsi pagaliau radusi šiaudą, už kurio pavyko pagriebti. Sūnus pradėjo lankyti darželį, o mama dirbo. Silvija giria Olandijos socialinės apsaugos sistemą. Parodžiusi, kiek nedaug uždirba, į darželį vaiką leido visiškai nemokamai.
„Darbas buvo gana sudėtingas, nes buvo du viešbučiai, vienas viešbutis buvo 3 aukštų, o kitas – 4 aukštų, ir reikėdavo lipti laiptais. 4–5 kambarių iš vieno aukšto patalynę susikloji ant rankos ir bėgi į ketvirtą aukštą. Pamiršai muiliuko gabaliuką, nubėgi į apačią, kol atbėgi pamiršti, ko atbėgai, pasiimi rankšluosčių krūvą, bėgi į viršų, pasirodo, muiliuką buvai pamiršusi“, – pasakoja Silvija.
Laikas bėgo greitai. Atėjo diena, kai vienuolės paprašė Silvijos išsikraustyti. Juk jos pajamos jau buvo stabilios, darželis – nemokamas, o eilėje stovėjo daug sunkiau besiverčiančių motinų.
„Pakalbėjau darbe su viršininku. Jis pasakė, kad turi studiją – tai vienas kambarys ir virtuvėlė kartu, ir kad gali man išnuomoti. Normali kaina yra apie 550 eurų, bet jis sakė, kad iš manęs ims 350 eurų per mėnesį. Na, ir apsigyvenau tame butelyje. Apie metus laiko gana padoriai su vaiku gyvenome. Būdavo, kad nueinu pas vienuoles, joms padedu, jos man duoda ir daržovių, ir vaisių, ir kažkokių būtiniausių daiktų“, – kalbėdamasi su „Emigrantais“ prisimena Silvija.
Silvija tuo metu vertėsi sunkiai, bet stabiliai, kruopščiai skaičiavo išlaidas ir tikėjosi vieną dieną gyventi turtingiau. Bet vos spėjo Silvija paliesti sėkmę, ši kaip mat atsuko nugarą.
„Aš buvau savo boso paprašiusi užpildyti kažkokius reikalingus dokumentus. Ir kada jis man pareiškė, kad tuos dokumentus pametė, aš labai supykau, nes tie dokumentai man buvo labai reikalingi. Jų reikėjo imigracijos tarnybai, kad gaučiau spaudą pase, jog galiu čia gyventi visą laiką – tokiu atveju tampi praktiškai pilnavertis Olandijos pilietis“, – aiškina Silvija.
Lipdukas pase, gaunamas po pusės metų legalaus darbo be pertraukos, – kiekvieno emigranto svajonė. Jeigu jį turi, praradęs darbą gauni pašalpą.
„Mes apsipykome, jis man pareiškė: jeigu nori – eik iš čia, darbuotojų aš tikrai rasiu. Aš buvau tikrai pikta ir, aišku, tuo metu pasikarščiavau. Man atrodė, kad reikia išeiti“, – neslepia Silvija.
Įsiutęs darbdavys tą pačią akimirką liepė išsikraustyti ir iš jam priklausančio buto: „Dėkui Dievui, kad buvo tos vienuolės. Aš labai drąsiai pasiėmiau lagaminą, aš galvojau – žinau, kur aš eisiu, jos man padės. Ir jos man padėjo, aš pas jas vėl apsigyvenau“.
Bijojo, kad tarnybos neatimtų vaiko
Tada ir prasidėjo pačios didžiausios Silvijos nesėkmės. Olandijoje parengiamąją mokyklos klasę vaikai privalo lankyti jau nuo ketverių metukų. Jie pratinami prie vietinės švietimo sistemos, mokomi ramiai sėdėti suole, klausyti mokytojos. Leisti sūnaus į mokyklą neturinti darbo, pinigų ir nuolatinės gyvenamosios vietos lietuvė negalėjo. Teko priimti skaudžius, bet neišvengiamus sprendimus. Vienuolės pasiūlė lietuvei atiduoti sūnų laikinai globai. Būtent jos ir rekomendavo patikimą globėją Irmą iš Surinamo.
„Aš turėjau iš jų išeiti, turėjau ieškoti darbo, pastogės, bet su vaiku negalėjau to daryti. Galų gale, jeigu aš miegosiu gatvėje, vaikas tikrai negalės su manimi miegoti kartu. Manau, policija iš karto jį atimtų“, – sako emigrantė.
Į vaikų priežiūrą Olandijoje žiūrima itin griežtai. Nusižengimai, kurie Lietuvoje gal ir galėtų būti toleruojami, čia gali baigtis vaiko atėmimu. To pabijojusi Silvija paklausė vienuolių patarimo ir su sūnumi atsisveikino savo noru.
„Aišku, aš moku alimentus vaikui. Bet jie vaiką aprūpina viskuo – nuo A iki Z. [...] [Dėl vaiko atidavimo] buvo žodinis susitarimas. Su ta moterimi pasikalbėjome, ji pasakė, kad man padės, paims vaiką, o aš bandysiu ieškotis darbo, o kai atsistosiu, kaip sakoma, ant kojų, pasiimsiu vaiką atgal. Aš neturiu jokio rašto, kad mano vaikas paimamas“, – laidai „Emigrantai“ sako Silvija.
Jeigu Silvija vaiką pamirštų, neatvyktų aplankyti, nerodytų dėmesio, Irma tuoj pat apie tai praneštų socialiniams darbuotojams. Tokiu atveju būtų apribotos jos motinystės teisės.
„Mes nuvažiavom su sūnumi pas tą moterį. Aš pasilikau dar tris dienas kartu pagyventi, kad vaikas apsiprastų su aplinka, pažiūrėti, ar jam patinka, ar nepatinka. Tikrai buvo atsižvelgiama, ar jam patinka ta moteris, ar jis nori ten gyventi. Aišku, jam labai ten patiko, yra žaislų, televizorius, asmeninė lova“, – sako Silvija.
Lig tol skurdžiai Lietuvoje augęs berniukas tokių sąlygų, kaip pas Irmą ir Johną, niekada nebuvo matęs. Jis džiaugiasi krūvomis žaislų, gražiais namais, dideliu kiemu. Kartais užsižaidęs net pamiršta, kad jo aplankyti atvyko mama.
„Viskas jam buvo įdomu. Tuo metu pas tą moterį buvo dar vienas vaikas, jie susidraugavo. Kai po trijų dienų išvažiavau, aišku, vaikas verkė. Man buvo skaudu, bet tai buvo geriausia išeitis, nes tikrai nenorėjau prarasti vaiko. Ir kažkaip paskui pati pripratau prie to, nes žinojau, kad jam viskas gerai, jis pavalgęs, sveikas, pradėjo lankyti mokyklą“, – teigia emigrantė.
Tą dieną, kai paliko savo vaiką svetimuose namuose, Silvija negalėjo nustoti verkusi. Tada moteris buvo įsitikinusi: tuojau pat susiras darbą ir berniukas grįš pas ją. O gavosi taip, kad pas Irmą sūnus auga jau trejus metus. Darbo paieškos Silvijai – kaip uždaras ratas. Kad ir kaip bando, niekaip nepavyksta.
„Olandijoje tikrai nėra paprasta. Kai telefonu kalbi, jie girdi vien balsą, galvoja: o, labai malonus balsas, ateis labai „faina“ mergiotė. Bet kai nueinu į biurą ir jie mane pamato, taip nužiūri nuo galvos plaukelių iki pat kojų pirštų galiukų, ir kada jiems užkliūna, kad turiu problemų su dantimis, tai juos atbaido nuo manęs“, – įsitikinusi Silvija.
Po gimdymo iškritę priekiniai dantys – rimta Silvijos problema. Jiems susidėti moteris neturi pinigų, o be dantų negauna darbo.
„Yra įvykę keletas konfliktų su jais, nes aš juos paprasčiausiai aprėkiu, sakau: ko jūs ieškot, jūs ieškot manekenių, modelių. Tai uždėkite plakatą ant lango, kad ieškote modelių dirbti šiltnamyje arba rūšiuoti vaisius. Aš eisiu dirbti su savo rankomis, bet ne su jumis miegoti. Ar aš be dantų negaliu dirbti?“ – pasipiktinimo neslepia emigrantė.
Nors sveikatos draudimas mėnesiui kainuoja apie 100 eurų, odontologo paslaugos į sumą neįeina, o situacija kasdien tik blogėja.
„Paprasčiausiai kandi duoną ar sausainį, ir jis nulūžta – pusė ar daugiau. Ketveri metai taip, o čia nežmoniškai brangios paslaugos. Man čia vieną dantį užplombavo, aš sumokėjau apie 500 eurų“, – sako Silvija.
Sugyventinis irakietis – dosnus
Šiuo metu Silvijos gyvenime – tik vienas laimės žiburys. Jis – irakietis Fawzanas. Graikų restorane jis dirba vyriausiuoju virėju. Šis vyras – vienintelis Silvijos globėjas ir pajamų šaltinis.
„Jeigu ne jis, jau turbūt gyvenčiau gatvėje“, – sako moteris. Su musulmonų tikėjimą išpažįstančiu Fawzanu lietuvė susipažino per kitą tautietę. Jis elgėsi visai kitaip, nei visi anksčiau sutikti vyrai – buvo galantiškas, paslaugus, užjaučiantis. Tuo Silvijos širdį ir papirko jau per pirmąjį pasimatymą.
„Mes susitarėme, kad jis atvažiuos. Jis buvo labai dosnus tą vakarą. Atvažiavo su dovanomis. Jis nupirko man dvi sukneles. Tai buvo malonu iš jo pusės“, – neslepia Silvija.
Pirmas pasimatymas, antras, trečias… Pora susitikinėjo pusmetį, ir Fawzanas pasiūlė apsigyventi kartu.
„Sako: aš tave myliu, tu mane myli, jau truputį pažįstame vienas kitą, vienas kitam tinkame, patinkame. Ir aš pagalvojau: kodėl gi ne? Nes aš nesu jauna, neturiu laiko su kažkuo susitikinėti, man norisi realaus, stabilaus bendro gyvenimo su kažkuo“, – sako Silvija.
Silvija savo sugyventinį tik giria – už dosnumą ir skanų maistą: „Jis daugiau man pirkdavo, labiau prižiūrėdavo mane negu pats save. Jis sako: aš myliu žmogų, aš jam galiu atiduoti viską. Ir tas mane labai žavi.“
Nors pinigų ir trūksta, Silvija su Fawzanu sotūs nuo romantikos.
Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidusi kaime, šėrusi gyvulius, kuopusi tvartus ir laksčiusi paskui vaikus, moteris pagaliau gali šiek tiek atsikvėpti.
„Jis daugiau toks europietiškas musulmonas, nelabai laikosi tradicijų. Aišku, jis nevalgo kiaulienos. O visa kita jis daro. Jis normalų gyvenimą gyvena taip, kaip ir aš. Nelabai matau, kad jis kažkoks kitoks“, – tikina Silvija.
Bet kas iš to vyro, jeigu vaikai išmėtyti ir visiškai neaišku, ar pavyks juos susigrąžinti. Dėl su buvusiu sutuoktiniu gyvenančių vyresnėlių Silvija sako pernelyg nesijaudinanti – jie jau paaugę, susitvarkys. Tik jai gėda, kad negali atsiųsti pinigų, negali atvažiavusi apipilti dovanomis, kaip daro kitos užsieniuose dirbančios mamos.
„Sutaupyti kelionei į Lietuvą man dar nepavyko, nes norėtųsi su 3–5 tūkstančiais parvažiuoti, vaiką kažkur nusivesti. Juk neparvažiuosi tuščiomis rankomis. Dabar mergaitė kalba, kad reikia telefono, tėtis pametė savo, paėmė jos, kitos sesės sugedo. Prašo parsiųsti jiems telefonus. Na, išmaniuosius telefonus, aišku. Ir kaip man paaiškinti, kad aš kartais neturiu duonos? Na, kaip man tą vaikui pasakyti?“ – klausia Silvija.
Užsienyje stebuklų nerasit, sako jau ketverius metus Olandijoje praleidusi ir ne tik kad neužsidirbusi, bet ir sūnų atidavusi Silvija. Moteris dažnai keikia likimą. Ji niekaip nesupranta, kodėl vienų gyvenimai klojasi kaip per sviestą, o josios griūva, kad ir kaip besistengtų. Ji prašo tik nemanyti, kad ji išgėrinėja, tikina niekada neturėjusi problemų dėl alkoholio.
„Aš esu nevykėlė, nežinau, kodėl negaliu stabilaus gyvenimo turėti. Aš kartais sakau, kad neturiu teisės būti laiminga, nes mano vaikai nelaimingi, jiems trūksta mamos“, – sako Silvija.
„Emigrantai“ transliuojami antradieniais 18.50 val. per LRT Televiziją. Laidos įrašą bet kuriuo paros metu galite peržiūrėti LRT.lt „Mediatekoje“.