Suvedė internetas
„Neslėpsiu, didelių vilčių su žmona nepuoselėjome: susirašinėti su giminėmis elektroniniais laiškais – viena, o akis į akį bendrauti – kita. Todėl vykdami į Lietuvą buvome pasiryžę viskam, net ir pačiam blogiausiam scenarijui: gal mums šioje šalyje visai nepatiks, gal pasimatysime su giminėmis ir toliau keliausime vieni... – prisipažįsta M. Laiskonis, per viešnagės savaitę išnaršęs kone visą Lietuvą. – Labai džiaugiuosi, kad nieko panašaus nenutiko. Dėdė iš karto sudarė programą, galėjome per trumpą laiką susipažinti su šalies istorija, kultūra, maistu, aplankėme gražiausias vietas, taip pat Pušalotą Pasvalio rajone, kur prieš šimtą metų gyveno mano prosenelis.“
Ištisą šimtmetį Lietuvoje ir kitapus Atlanto gyvenantys giminės nieko apie vieni kitus nežinojo. Michaelio dėdė infektologas profesorius habilituotas daktaras Alvydas Laiškonis pasakoja, kad su JAV gyvenančiais giminaičiais prieš penkerius metus suvedė internetas.
„Įvedus pavardę „Laiskonis“ atsiranda dvi nuorodos: mano ir Michaelio, mat jis sukurtų skanėstų receptus deda į savo internetinį puslapį. Michaelio mama paragino jį parašyti ir pasiteirauti, ar nesame giminės. Pasirodė, kad mano senelis ir Michaelio prosenelis Juozas Laiškonis buvo broliai, – pasakoja giminės istoriją profesorius. – Mano senelis savo brolį atsiminė gana miglotai – šis už jį buvo gerokai vyresnis ir bėgdamas nuo tarnybos Rusijos kariuomenėje, kurioje pagal rekrutų prievolę turėjo tarnauti 25 metus, emigravo į Ameriką. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis buvo grįžęs į Lietuvą, bet čia neįsitvirtino ir vėl išvyko į JAV.“
Pratęsdamas dėdės pasakojimą Michaelis pastebi, kad jo prosenelis išlaikė tikrą lietuvišką gyvenimo būdą: Čikagoje, kur buvo stipri lietuvių bendruomenė, jis gyveno neilgai, greitai persikraustė į Mičiganą, ten įsigijo 320 akrų žemės fermą.
„Miškas, vanduo, žemė, karvės, vištos – tikras kaimas. Vienas iš tokių, kokius pamačiau čia, Lietuvoje“, – šypsosi M. Laiskonis.
Sudarys bendrą giminės medį
„Lietuvai atvėrus sienas į Europos Sąjungą, atsirado daug galimybių, bet labai gaila, kad kultūra, tradicijų unikalumas pamažu niveliuojasi, lietuviai netenka savo identiteto. Būtų puiku, jei priklausant ES pavyktų išlaikyti savo šalies savitumą. Mano norai, matyt, savanaudiški: kai atvažiuosiu dar ir kitą kartą, norėčiau jaustis savimi ir jausti protėvių dvasią...“ – viltingai taria M. Laiskonis ir beveik be akcento paberia keletą dar vaikystėje išmoktų lietuviškų žodžių.
Deja, Michaelis lietuviškai nebemoka: prosenelis greitai suamerikonėjo – tokia buvo tuometė JAV politika, tad jo sūnus, Michaelio senelis, lietuviškai kalbėjo labai silpnai. Jis ir išmokė savo anūką kelių dažniausiai vartojamų žodžių: „laba diena“, „ačiū“, „gerai“, „skanaus“ ir kt.
Keisti pavardės, jos trumpinti nė vienam iš M. Laiskonio giminės vyrų net nešovė į galvą. Proseneliui stebuklingai pasisekė, kad migracijos tarnyboje į dokumentus jo pavardė buvo įrašyta neiškraipyta, tik be „š“ raidės varnelės. Šiandien žymiam kulinarui tokia pavardė netgi praverčia, nes yra iškirtinė.
„Tai kaip piaras. Žmonės mano pavardę skirtingai kirčiuoja. Labiausiai man patinka, kai sako „La skonis“. Apie lietuvišką pavardės kilmę niekas nenutuokia, dažniausiai tapatina su graikiškomis šaknimis, mat graikų pavardės taip pat turi galūnes „-nis“, – aiškina Michaelis.
Lietuvoje gyvenančius artimuosius M. Laiskonis nustebino savo giminės JAV genealoginiu medžiu. Jo prosenelis turėjo tris sūnus, tad Laiskonių giminė už Atlanto gausi. Svetingai priėmęs savo antros eilės sūnėną Alvydas Laiškonis pažadėjo sudaryti bendrą visos Laiškonių giminės medį.
Kulinarija nežavėjo
Tapti konditeriu nebuvo ilgai brandinta Michaelio svajonė. Tokios profesijos neturėjo nė vienas iš jo artimųjų, namuose visi valgė paprastai, kasdieniškai. Tiesa, vaikinas lankė meno mokyklą, labai mėgo viską daryti savo rankomis. Ir buvo nekantrus...
„Galėjau tapti architektu, bet būtų tekę kelerius metus laukti, kol mano suprojektuotas statinys išvys dienos šviesą. O man visada norėjosi: spragt pirštais, ir yra! – juokiasi žymus konditeris. – Bet nežavėjo ir kulinarija. Ką gali padaryti su mėsa? Kepsnį, maltinukus, dar šį tą, o tu, žmogau, turėk tik miltų, kiaušinių, cukraus – ir jau neišsemiamas fantazijos šaltinis: originalūs pyragai, desertai, tortai!“
Profesijos pasirinkimą nulėmė darbas duonos kepyklėlėje. Michaelis pajuto, kad duona – gyvas produktas, turintis savo dvasią, o eksperimentai į tešlą įmaišant įvairių priedų jį sužavėjo ir įtraukė.
„Esu iš tų žmonių, kuriems arba viskas, arba nieko. Jei nesu pirmas, nėra konkurencijos, man neįdomu, metu užsiėmimą“, – pabrėžia M. Laiskonis, o jo dėdė prof. A. Laiškonis patikina, kad ši charakterio savybė nuo seno būdinga ir Lietuvoje gyvenančiai giminei.
Pripažinimą pelnė darbu
Nebaigęs jokios specialios virėjų mokyklos ar universiteto, Michaelis išėjo pačią geriausią – praktinio darbo – mokyklą. Dukart pripažintas geriausiu JAV konditeriu, 2007-aisiais pelnęs „Oskarui“ prilygstantį Jameso Beardo pagrindinį konditerijos srities apdovanojimą „Best Pestry Chef“, vaišes prezidentams, politikams, pasaulio kino ir verslo žvaigždėms rengiantis M. Laiskonis pabrėžia, kad visada svarbiausia siekti savo svajonės, tikslingai tobulėti, išmokti vis kažką naujo.
Karjerą jis pradėjo nedideliame Mičigano restorane, kur iš pradžių pjaustė salotas, ruošė šaltus užkandžius, o paskui, savininkui leidus, pradėjo gaminti saldumynus.
„Tai buvo mano universitetas, o doktorantūrą apsigyniau restorane „Tribute“. Tenykštis virtuvės šefas buvo ne tik mano mokytojas: jis įkvėpė eksperimentuoti, skatino kurti naujus, asmeninius patiekalų receptus“, – pasakoja konditeris, vėliau persikėlęs gyventi į Niujorką ir beveik dešimtmetį dirbęs tris „Guide Michelin“ žvaigždutes turinčiame restorane „Le Bernardin“, įsikūrusiame šalia Brodvėjaus ir Centrinio parko. – Tai buvo didžiausia mano gyvenimo svajonė ir aš ją pasiekiau... Niujorke! O, kaip dainuoja Frenkas Sinatra, jei tau pavyko tai padaryti Niujorke, tai gali tai padaryti bet kur!“
Ši dainos frazė M. Laiskonį įkvėpė pasiryžti drąsiam sumanymui: prieš kelis mėnesius jis metė darbą prestižiniame restorane ir dar šiais metais rengiasi atidaryti savo konditerijos mokyklą Niujorke bei Maskvoje.
Dabar jis kūrybos direktorius Niujorko kulinarijos švietimo institute, bendradarbiauja su „Ritz Carlton“ viešbučių tinklu Kaimanų salose, patarinėja „Starbucks“ tinklui ir kelioms aukščiausio lygio konditerijos parduotuvėlėms Tokijuje, be to, baigia rašyti knygą apie tai, kaip tapti profesionaliu konditeriu.
Išbandymai ir atradimai
Bendraujant su puikiai prancūziškai kalbančiu M. Laiskoniu mums mielai talkino Kaune gyvenantys giminaičiai: pusseserės Marija Garalevičiūtė, Rugilė Pevcevičiūtė bei prof. Alvydas Laiškonis. Garsusis Lietuvos frankofonas A. Laiškonis yra pelnęs aukščiausią Prancūzijos valstybinį apdovanojimą – Prancūzijos akademinių palmių ordiną, jam pirmajam Lietuvoje suteiktas Prancūzijos garbės daktaro laipsnis.
O pokalbio su garsiuoju giminaičiu iš Amerikos pabaigoje panirome į didžiausią Michaelio aistrą – konditeriją.
– Kurios šalies virtuvė Jus labiausiai žavi?
– Esu išmaišęs visą pasaulį. Profesionalumas mane skatina įsigilinti į maisto gaminimo kultūrą, išragauti tradicinius patiekalus, būtinai užsukti į turgų. Labai patinka Azijos šalių virtuvė, tačiau kelrode žvaigžde vis dėlto laikau Prancūziją. Turiu vieną labai drąsią idėją: noriu pabandyti sujungti japoniškus, tailandietiškus desertus su prancūziškais. Gal iškart ir nepasiseks, bet aš mokausi iš savo klaidų.
– Kokį didžiausią išbandymą teko patirti per konditerio darbo praktiką?
– Tai nutiko dar dirbant duonos kepyklėlėje. Manęs paprašė ant gimtadienio torto kremu užrašyti užrašą. Amerikoje labai madinga užrašyti solenizanto vardą ar „Su gimtadieniu“. Niekada to nebuvau daręs, rankos tirtėjo, pylė prakaitas, o užrašas, mano nuomone, išėjo vos įskaitomas. Klientai negalėjo nepastebėti mano susijaudinimo, tad kaip kompensaciją gavau arbatpinigių vieną dolerį.
– Ar turite savo firminį patiekalą?
– Stengiuosi nė vieno patiekalo neišskirti, bet jau kurį laiką mane „persekiojantį“ desertą turiu. Jis gana paprastas: į švarų kiaušinio lukštą sluoksniais pilamas šokoladas, karamelė, užlašinama klevų sirupo ir užberiama jūros druskos. Druska labai svarbi: ji desertui suteikia harmonijos, papildo visus sluoksnius. Valgyti reikia ilgu šaukšteliu, kabinti iš karto visų sluoksnių.
– Koks originaliausias Jūsų patiekalas?
– Figų pyragas. Jį patiekiu su ledais, triufeliais ir grybų padažu. Nepasakyčiau, kad tai įvertins paprastas žmogus – desertas labiau sudomins gurmanus.
– Koks projektas, kuriame teko dalyvauti kaip konditeriui, įsiminė labiausiai?
– Pastaruoju metu JAV užvaldė maisto gamybos namuose mada, tokie aistruoliai net gavo pravardę foodie. Per televiziją rodomi penki į „Amerikos talentų šou“ panašūs kulinarijos meno konkursai. Kaip tik vieno jų vedėją Padmą Lakshmi kartą turėjau ištapyti šokoladu. Ne, ne visą, tik veidą, krūtinę, rankas.
– Ko iš konditerijos gaminių niekada nedarėte?
– Didelių vestuvinių tortų. Daugiausia vestuvių vyksta vasarą, kai karšta, tad reikia itin pasistengti, kad tortas neiširtų, kremas nenubėgtų. Šį darbą palieku tos srities specialistams.
– Ar pats mėgstate saldumynus?
– Ne, tikrai ne. Gal todėl, kad visą dieną juos darau. Mano potraukis saldumynams dažniausiai pasireiškia naktį: kai negaliu užmigti, 1–2 val. nakties išsitraukiu dėžę ledų. Niekas nekenkia, jei valgai su saiku. Saldumynai žmones padaro laimingus. Truputis cukraus, truputis riebalų, truputis kalorijų... Kas jie, palyginti su maloniu laimės pojūčiu?!
– Sakoma, kad gera šeimininkė ir iš kirvio išverda sriubą. O Jūs ar galite pagaminti desertą „iš nieko“?
– Galima sugalvoti daug variacijų, bet tikriausiai pasirinkčiau vaisius – jų namuose visada yra. Juos galima pakepinti orkaitėje, pamirkyti sirupe, patiekti su šokoladu. Jei namuose yra obuolių, iš miltų, atvėsinto sviesto ir cukraus padarykite „smėlį“ – sutrinkite tarp pirštų, trupiniais gausiai apibarstykite obuolius ir iškepkite orkaitėje. Labai skanu!
– Kas Jūsų namuose šeimininkas?
– Su žmona Heter pasiskirstėme darbus, todėl esame laimingi ir niekada nesipykstame: aš rūpinuosi maistu ir gaminu valgyti, ji plauna indus ir prižiūri namus. Žmona taip pat dirba restoranų versle, yra salės administratorė. Noriu ją pakviesti dirbti savo konditerijos mokykloje, draugai ragina atidaryti nuosavą restoraną. Gal taip ir padarysiu... gal net Lietuvoje.
– Kas labiausiai sužavėjo viešint Lietuvoje?
– Tai, kad lietuviai maistą gamina iš natūralių savo šalies, savo daržo ir konkretaus sezono produktų. Braškės, obuoliai, įvairios daržovės, grybai – čia jų skonis visai kitoks nei Amerikoje! Ten mes gauname jau paruoštus gaminti produktus. Kauno Žaliakalnio turguje pirmą kartą pamačiau, kaip atrodo nuo medžio nuskinti riešutai, ką tik miške surinktos šviežios voveraitės.
Michaelio Laiskonio receptai
Citrinų kremas
2 kiaušiniai, ¾ puodelio cukraus, 6 šaukštai citrinų sulčių, 2 šaukštai apelsinų sulčių, nutarkuota citrinos žievelė, 6 šaukštai nesūdyto sviesto.
Išplakite kiaušinius su cukrumi, sultimis, citrinos žievele ir supilkite į puodelį. Kaitinkite ant vidutinio karštumo ugnies nuolat maišydami, kad neprikeptų prie dugno. Kai masė užvirs ir sutirštės, nuimkite nuo ugnies, suberkite mažais gabaliukais supjaustytą sviestą ir išmaišykite. Masę perkoškite per sietelį ir ataušinkite. Kremą galite paruošti prieš dvi dienas ir laikyti šaldytuve. Jį galite valgyti vieną su vaisiais, ledais ar panaudoti pyragėliams, desertams.
Mėlynės cukruje
¼ puodelio cukraus, 2 šaukštai vandens, puodelis nuplautų ir nusausintų mėlynių.
Puodelyje cukrų sumaišykite su vandeniu ir kaitinkite, kol cukrus ištirps ir lengvai karamelizuosis. Tuomet suberkite uogas, išmaišykite, kad jos pasidengtų plonu glazūros sluoksniu.