Nedaug pokario emigrantų sugrįžta į Lietuvą. Jūs sugrįžote, dešimtmetį čia gyvenote, bet vėl išvažiuojate. Nebeprigijote Lietuvoje?
Gyvenau Lietuvoje dvylika metų, ne dešimt. Viskas patinka, abu su žmona Danute išvažiuojame skaudamomis širdimis. Atvykau 1997-aisiais 3 mėnesiams. Maniau, kad per 3 mėnesius sutvarkysiu Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) reikalus, ir galbūt Lietuvą. Toks jau užsieniečių įprotis – tvarkyti Lietuvą. Po 3 mėnesių pamačiau, kad reikia pasilikti iki kadencijos pabaigos – dar dvejus metus. Paskui dar trejus metus – dar vieną kadenciją.
Visada reikia žinoti, kada išeiti. Mums jau laikas važiuoti savo senatvę užbaigti Australijoje – pasirūpinti šeima ir savo saulėlydžiu. Prigijome Lietuvoje. Todėl ir sunku išvažiuoti, kad prigijome.
Tik įsikūrę Lietuvoje abu su žmona jau 1998-aisiais vykote į Sibirą susitikti su ten tebegyvenančiais lietuviais tremtiniais. Šiuos susitikimus šiltai aprašote šiemet išleistoje knygoje „Suluošintų likimų pėdsakais“. Vakarų pasaulio žmogui iškart patekti į tremties vietas tikriausiai buvo šokas? Ką patyrėte tada? Paskui važiavote pas tremtinius ir antrą, ir trečią kartą...
Ir ketvirtą. Negaliu pasakyti, kad buvo šokas. Teoriškai buvome susipažinę su tremties istorija, žinojome, kas ir kaip vyko. Šokas buvo, kai susitikome tremtinius, kurie beviltiškai pasilikę tremtyje. Mes minime Gedulo ir Vilties dieną. Bet yra daug žmonių, kurie vilties nebeturi. Nebeturi vilties sugrįžti į Lietuvą.
Gal Lietuva ir Vakarų emigrantai nepakankamai padėjo, kad jie sugrįžtų?
Čia ne vien pagalbos klausimas. Tie, kuriuos sutikome, nebeturi kur grįžti. Čia ir yra didžioji tragedija. Jie nebeturi Lietuvoje artimųjų, buvusių namų, turto.
Lietuvos Vyriausybė skyrė pagalbą – buvo vykdoma tremtinių grįžimo programa. Pagal turimus finansus, ji sėkminga. Dalis tremtinių sugrįžo. Kitų vaikai ten dirba, anūkai mokosi. Ne vienas sakė: laukiu pensijos, negaliu visko mesti. Bet buvo tokių, kurie viską metė ir sugrįžo. Nesvarbu, kaip.
Džiugu, kad jie sugrįžta per savo vaikaičius, kurie atvyksta mokytis į Vilnių. Mokosi „Lietuvių namų“ vidurinėje mokykloje. Ją baigia, paskui studijuoja, pasilieka Lietuvoje. O paskui juos atseka ir jų tėvai. Mano akimis tai pati reikšmingiausia sugrįžimo programa.
Kaip kilo idėja įkurti „Lietuvių namus“?
„Lietuvių namai“ buvo įkurti iškart po Kovo 11-osios. Man rodos, kad tai buvo mano brolio, Vytauto Landsbergio, sumanymas. Žinau, kad atidarant šią mokyklą dalyvavo tuometinis švietimo ministras Darius Kuolys. Jis tiesiog lentoje užrašė: „Lietuvių namai“. Ir prigijo tas pavadinimas.
Mokykla veikia labai sėkmingai. Prieš porą metų reitinguose tarp šimtų Lietuvos mokyklų ji buvo ketvirtoje vietoje.
Vaikai į ją atvažiuoja iš Sibiro. Rugsėjį nemoka nė žodžio, o per Kūčias jau kalba lietuviškai. Mokytojai sako, kad trunka trejus metus, kol pradeda mąstyti ir sapnuoti lietuviškai. Labai įdomu pasižiūrėti į jų pavardes. Labai daug nelietuviškų. Tai rodo, kad lietuviškumo dvasią išlaikė ir įdiegė motina lietuvė. Ne taip paprasta vaiką išsiųsti už kelių tūkstančių kilometrų. Bet jie grąžina vaikus Lietuvai.
Kokias dar sąlygas tremtiniams sugrįžti sudaro valstybė?
Apmoka kelionę, atvykusiems duoda laikiną būstą. Sudaro sąlygas keisti profesinę kvalifikaciją ir mokytis lietuvių kalbos. Lengviau gali įsigyti butą. Buvo priekaištų, kad vienas kitas gavęs butą jį pardavė ir išvažiavo atgal. Aš atkertu: mes, Lietuva, esame jiems skolingi. Grąžiname jiems skolą, o ką jie su ja daro – jų reikalas. Mums dėl to piktintis nėra ko.
Būdamas PLB atstovas Lietuvoje ypač stengėtės suartinti pokario emigrantus ir Sibiro tremtinius, sakydamas, kad ši organizacija turi vienyti visus, gyvenančius už Lietuvos ribų. Ar pasisekė? Juk gyvenimo patirtis ir poreikiai labai skirtingi. Ar susikūrė tos lietuvių bendrijos buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje?
Taip, šios bendrijos veikia. Tai PLB dalis. Liepos mėnesį rinksis PLB Seimas, jų delegatai, žinoma, taip pat dalyvaus. Šie Seimai vyksta kas treji metai.
Negalima sakyti, kad visi integravosi. Teisingai sakote, skirtingi išgyvenimai, skirtingi poreikiai, skirtingas požiūris į daug ką. Turime lietuvių bendruomenių visame pasaulyje: ir buvusioje Sovietų Sąjungoje, ir JAV, ir Kanadoje, ir Europoje, ir Pietų Amerikoje. Visi skirtingi, turi savo specifiką. Lietuviškumo išlaikymas per švietimą, per kultūrą – bendras visų siekis. Bet ir švietimo poreikiai skirtingi. PLB yra skirtingų žmonių junginys, bet pažeminimo – tu kitoks, prastesnis – nėra.
Ir tremtinius, ir pokario emigrantus vienija meilė tėvynei. Ar pritapo naujųjų išeivių banga?
Iš dalies pritapo. Ir anksčiau būdavo tokių žmonių: persikėliau į kitą kraštą, palikau Lietuvą, užmiršau ir daugiau nebegrįšiu. Aišku, yra tokių. Bet kartais svetur patriotiškumo jausmas dar sustiprėja. Didžiosios mūsų bendruomenės yra Airijoje, Ispanijoje – visi naujai išvykusieji. Ir JAV yra daug naujai atvykusių. Kai kurie įsitraukia į egzistuojančios bendruomenės veiklą, kai kur patys pradeda burtis. Ir tai – nieko blogo. Svarbu, kad jie toliau norėtų išlikti lietuviais.
Ar nedidėja tautos priešprieša dėl emigracijos? Išvykstantieji niekina nevykėlius pasilikusiuosius, o mes prikišame, kad jie nekuria valstybės.
Nesakyčiau, kad yra priešprieša. Dauguma supranta, kad reikia kaltinti ne tuos, kurie išvyko, bet sąlygas, dėl kurių jie išvyko. O valstybei galima padėti ir nebūnant valstybėje. Man atrodo, kad daugelis išvykusiųjų tą įrodė. Aš jų jokiu būdu nesmerkčiau.
PLB pirmininkė Regina Narušienė dabar ypač daug jėgų skiria kovai už dvigubą pilietybę? Ar būtina taip laužyti ietis, jei Konstitucija leidžia dvigubą pilietybę tik atskirais atvejais?
Man atrodo, ne. Mūsų pagrindinis rūpestis – išlaikyti lietuviškumą. Yra nuomonių, kad lietuviškumui išlaikyti reikia dvigubos pilietybės. Pagal buvusius įstatymus dvigubą pilietybę buvo galima lengvai turėti visiems. Kažkodėl daugelis susigriebė tada, kai Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą. Prieš tai dvidešimt metų gyveno ir nesirūpino. Meilė Lietuvai dėl to nei padidėjo, nei sumažėjo. Pilietybė yra ir pareiga, ne vien tik pasas. Kai pasižiūriu, kiek Lietuvos piliečių balsavo užsienyje, man kyla klausimas, kam tas didžiulis rūpestis turėti tą dvigubą pilietybę.
Savo knygoje minite, kad už Lietuvos sienų gyvena 1,5 mln. lietuvių. O tik 15 tūkstančių registruojasi rinkimams.
Paskutinė banga išvyko kaip Lietuvos piliečiai. Jeigu neįsigijo kitos šalies pilietybės, jie tebėra piliečiai. Jų irgi labai daug. Bet piliečių pareigos neatlieka – nebalsuoja.
Mes turime gerbti savo Konstituciją, ar ji mums patinka ar nepatinka. Dabar bandome ieškoti įvairių išimtinių atvejų dvigubai pilietybei. Bet išimtiniams atvejams turi būti riba. Negerai būtų, jei kiekvienas Lietuvos pilietis galėtų turėti dar kitą pilietybę. O kaip tada su nelietuvių kilmės Lietuvos piliečiais, gyvenančiais Lietuvoje? Gali būti sukurtas dar vienas Pietų Osetijos arba kokios nors autonomijos variantas. Mano akimis, reikia būti labai atsargiems.
Per tą 12 metų, kai čia gyvenote, valstybė užaugo ar nusmuko? Iš Prezidento Valdo Adamkaus metinių pranešimų gali pasirodyti, kad viskas tik blogėjo: patyrėme tapatybės krizę, moralės krizę, dabar ir ekonomikos krizė užpuolė.
Manau, kad Prezidentas savo pranešime vertina metų įvykius. Ir tai nereiškia, kad per tuos 19 Nepriklausomybės metų viskas pablogėjo. Akivaizdu, kad viskas pagerėjo. Kad nepagerėjo tiek, kiek norėtume, – kitas dalykas. Bet einame į priekį. Krizes galima naikinti dviem būdais. Galima imti pavyzdį iš Baltarusijos. A.Lukašenka pasakė, kad nėra žodžio „krizė“, ir uždraudė jį vartoti. Kitas būdas – tą krizę išgyventi ir suprasti, kad tai – pasaulinis reiškinys. Nereikia manyti, kad Lietuva ją sukėlė. Aišku, padaryta daug ekonomikos klaidų. Bet jas padarė ir Amerika, ir kiti kraštai. Na, tiesiog nebuvome pakankamai išmintingi. Bet dabar reikia įgyti išminties ir išbristi.
Ar nepavojingas lietuvių dejavimas ir tautos susipriešinimas su valdžia?
Gal toks lietuvių būdas. Reikia pasiskaityti S.Daukantą. Mes mėgstame dejuoti. Ir visada ieškome, kas kaltas, nežiūrėdami į save. Turime valdžią, kuri mums nepatinka, bet juk patys ją išrinkome. Gal ateityje daugiau galvosime eidami į rinkimus, jei iš viso eisime. Jei ne, kentėsime, kol pagaliau ateisime į protą.
Sakėte, iš užsienio atrodo, kad lengva sutvarkyti Lietuvą.
Aš taip sprendžiu iš tų, kurie duoda patarimus. Pats gana anksti supratau, kad nėra prasmės sakyti: kodėl čia taip, o pas mus tai kitaip, o pas mus kyšininkavimo nėra. Yra ir ten, bet gal mastas ne toks.
Aš irgi kartais stebiuosi – kodėl Lietuvoje galima vilkinti teismo bylas. Liudininkas neatėjo, advokatas neatėjo, dar kas nors atsitiko, gal važiuojant į teismo posėdį arkliui koja nulūžo – byla atidėliojama, kol sueina senaties terminas. Man tie dalykai nesuprantami. Aš irgi noriu rėkti: o ten kitaip! Bet atvykusiesiems reikia suprasti, kad čia Lietuva, čia tokie įstatymai, tokia Konstitucija, tokie įpročiai. Iš kitų reikia mokytis, bet neperlenkiant lazdos. Čia Lietuva, ir turime gyventi su tokia, kokia ji yra. Turime ją gerinti čia gyvendami. Užsienyje gyvendami – taip pat.