Taigi „Tiesa" šiandien kalbina prestižinio Oksfordo universiteto studentus lietuvius - apie mokslo kokybę, kainas ir, žinoma, tikrą studentišką gyvenimą.
Kokias duris Oksfordas atidaro lietuviams?
Gal ir per drąsiai pasakyta, kad lietuvių Oksforde studijuoja nemažai. Iš 22 tūkst. studentų visame universitete „Tiesa" suskaičiavo 33 tautiečius. Tačiau bendruomenė tvirta, palaikymas didelis, vilčių ir svajonių daugybė, todėl svarbiausia ne skaičius, o pasiryžimas.
Oksfordo kavinukėje, kur susitinkame, triukšminga, bet jauku. Staliukai dengti seno žodyno puslapiais. Tvyro studentų miesto dvasia. Kalbinami studentai ne visi atitraukti nuo knygų - kam ką tik baigėsi sesija, kas tik vakar dalyvavo koledžo vakarėlyje...
Visi kalbintieji studentai - iš Vilniaus licėjaus. Antrakursis Filosofijos ir psichologijos bakalauro studentas Ignas Rubikas studijuoja viename naujesnių Oksfordo universiteto St. Katherine's koledže. Pirmus metus Matematikos ir filosofijos bakalauro mokslus kremtantis Tadas Kriščiūnas Oksforde gyvena dar tik penkis mėnesius. Didžiausias patirties bagažas - Skaistės Aleksandravičiūtės. Praėjusiais metais mergina čia baigė Bendrosios kalbotyros ir lyginamosios filologijos magistro studijas, o šiemet kibo į doktorantūrą.
Jaunuoliai sako, kad bene pusė baigusiųjų Vilniaus licėjaus tarptautinio bakalaureato klases išvyksta į užsienį. Žinoma, pirmiausia į anglakalbes šalis.
Pasiruošimas prasideda labai anksti
- Tarkime, noriu stoti į Oksfordo universitetą, esu dvyliktokas. Nuo ko pradėti?
Ignas: 12-os klasės spalio mėnesį jau reikia siųsti paraiškas. Gruodį būna interviu ir sausio pradžioje jau paskelbiami rezultatai.
Skaistė: Antrosios pakopos studijose yra truputėlį kitaip. Siųsti paraiškas gali tris kartus per metus: lapkritį, sausį ir dar pavasarį. Bet jei nori tikrai spėti, ypač į stipendijų traukinį, tai vėliausiai, sakyčiau, sausį.
Paskolą duoda automatiškai
Ignas: Priklauso nuo to, ką studijuoji. Jei bakalaurą (pirmosios pakopos studijos - red. past.), tai paskolą gauni iš D. Britanijos valstybės automatiškai. Dabar studijos kainuoja apie 9000 svarų. Jei šeimos pajamos mažos, kaip dažniausiai lietuvių šeimose ir būna, tai studentui skiriama ir stipendija. Už magistro studijas jau reikia mokėti patiems.
Skaistė: Magistro studijoms gali nebent gauti stipendiją iš universiteto, bet valstybė jokių nuolaidų nedaro, o paskolą gauti irgi labai sunku. Labai daug sąlygų. Galima imti Career Developement Loan paskolą, bet jai gauti turi būti pragyvenęs šalyje bent trejus metus. Sąlygos šiai paskolai tokios pat, kaip bet kokios paskolos iš banko, ir ją grąžinti reikės iš karto, ne tada, kai per metus uždirbsi tam tikrą sumą. Doktorantūroje paprasčiau, ypač jei studijuoji gamtos mokslus. Paprastai galima dirbti laboratorijoje, prisijungti prie darbo vadovo turimų ir jau finansuojamų projektų.
- Tai būdamas bakalauro studentas gauni paskolą ir dar gali tikėtis stipendijos?
Tadas: Paskolą skiria D. Britanijos vyriausybė, nepriklausomai nuo šeimos pajamų. Stipendiją taip pat.
Ignas: Jei pajamos labai mažos, galima gauti ir mažesnę kainą už mokslą. Kiek žinau, gali sumažinti nuo 9000 iki 5000 svarų.
Tadas: Taip, jei tėvų pajamos mažesnės nei 4000 svarų per metus. Bet jei nors kiek daugiau, nei jų numatyta, tai net nesvarstoma. Skaičiuoklėse labai daug niuansų, todėl planuoti reikia atsargiai.
Dirbti ir studijuoti nepavyks
Dirbti studijuojant Oksfordo universitete - nelengva užduotis. Skaistė dirba jaunesniąja mokslo darbuotoja Lietuvių kalbos institute nuotoliniu būdu. Studentai sako, kad po studijų neužtenka laiko, o ir universiteto pozicija gan griežta - studijos turi būti absoliutus prioritetas. Tam ir stipendijos, ir paties universiteto siūlomi darbai.
- Gal visgi galima kur nors įsidarbinti, kokią picą panešioti?
Skaistė: Galima susitarti, nors universitetas nelabai nori, kad studentai dirbtų. Aš prieš atvykdama informavau universitetą, kad darbas Lietuvoje yra vienas iš mano pajamų šaltinių. Kadangi darbas tiesiogiai susijęs su studijomis, doktorantūros vadovė neprieštaravo. Jos požiūris toks, kad kol pristatai atitinkamos kokybės darbus, daryk, kaip tau išeina.
Ignas: Universitetas pats darbų pasiūlo, bet negali dirbti daugiau nei 8-10 valandų per savaitę.
Tadas: Aš taip pat teiravausi, ar galėčiau dirbti. Man atsakė iškart - ne. Tai tuo ir baigėsi (juokiasi).
- O kokių darbų pasiūlo pats universitetas?
Ignas: Daugiausia pagalbinių darbų. Pavyzdžiui, valgykloje panešioti padėklus.
Skaistė: Bibliotekoje būna įvairių darbelių. Gal kur prižiūrėti egzaminus, pasėdėti priimant studentus į universitetą. Tai priklauso nuo to, kaip mokaisi, kokius ryšius užmezgi. Galima padėti laboratorijose. Mano bendrakursė dirba, Oksfordo anglų kalbos žodynui įskaito žodžius. Bet koks buvo konkursas į šią vietą!
Tadas: Universitetas suteikia daug galimybių padirbėti vasarą. Daug praktikos pasiūlymų. Ir aš vasarą per praktiką padirbėsiu programavimo srityje.
Koledžo kambariai brangūs
Studentai juokiasi, kad laimingas tas, kuris savo kambaryje turi kriauklę. Tačiau kambariuose gyvena tik po vieną studentą. Jaunuolių teigimu, tai palengvina mokymąsi, nes nereikia taikytis prie kitų gyvenimo ritmo.
- Ar visi studentai turi galimybę gyventi koledžų pastatuose?
Tadas: Mano koledžas apgyvendina visus pirmos pakopos studentus.
Ignas: Kur aš studijuoju, irgi apgyvendinami visi bakalauro studentai. Koledžas pastatytas vos prieš 50 metų, todėl buvo numatyta, kiek bus studentų, yra daug naujų pastatų.
Skaistė: Mūsiškis tai vis perka naujas patalpas (juokiasi). Bakalauro studentai visi apgyvendinami. Magistrantai ar doktorantai apgyvendinami tik pirmus metus.
- Už kambarius, be abejo, irgi reikia mokėti. Ar išgyventi iš stipendijos įmanoma?
- O ką tada tenka daryti?
Skaistė: Praėjusiais metais aš tiesiog dirbau ir ieškojau, iš kur pasiskolinti. Dar dariau tokią internetinę akciją. Turbūt buvau pirmoji Lietuvoje, kuri taip rinko lėšas studijoms. Dabar vis daugiau lietuvių taip daro. Gerų žmonių dėka man pavyko surinkti apie 700 dolerių. Aišku, visko nepadengė, bet įnašas tikrai nemažas. Koledžas irgi padėjo praėjusiais metais. Per klaidą dokumentuose nurodė 2000 svarų mažesnę sumą, todėl nebuvau pasiruošusi tiek mokėti. Jie pripažino, kad tai buvo klaida, todėl skirtumą patys ir padengė. O šiemet dar gavau dvi stipendijas iš koledžo už mokslo rezultatus.
Apie mokslo kokybę
94 proc. Oksfordo absolventų įsidarbina per pirmus 6 mėnesius. Universitetas pritraukia gausybę norinčių čia studijuoti būtent dėl aukštos studijų kokybės. Praėjusiais metais norinčių studijuoti buvo po penkis į vieną laisvą vietą. Skaistė Aleksandravičiūtė Lietuvių filologijos bakalauro studijas baigė Vilniaus universitete, o magistro laipsnį įgijo jau Oksfode.
- Koks skirtumas tarp šių dviejų aukštųjų mokyklų?
Skaistė: Vilniaus universitete mane labiausiai glumino vadovėlių trūkumas, pasenusi medžiaga. Iš tų pačių vadovėlių, su tais pačiais dėstytojais mokėsi dar mano mokytojos. Kai kurie iš jų nė per nago juodymą neatnaujino savo programos. Kartais, kai ateina laikas dėstyti naujas teorijas, jas tenka grįsti tais pačiais sovietiniais vadovėliais. Tai apie kokį naujumą galime kalbėti?
Čia, Oksforde, tenka daug dirbti su dėstytoju individualiai. Tai skatina kritiškai vertinti aplinką, norisi geriau pasirodyti, pasitempti, kai sėdi su pasaulyje pripažintu dėstytoju dviese kambaryje ir individualiai dirbi. Ir studentų motyvacija mokytis yra. Niekam nekeista, jei vėlų ketvirtadienio vakarą tu sėdi bibliotekoje.
Daugiakultūrė aplinka
Studentai Oksforde - iš daugiau nei 140-ies šalių ir regionų. Daugiau nei trečdalis čia studijuojančiųjų yra ne D. Britanijos piliečiai. Dėstytojų komanda irgi itin daugiakultūrė - 41 proc. dėstytojų yra ne iš D. Britanijos.
- Koks studentiškas gyvenimas, kai tiek kultūrų aplink?
Skaistė: Tarp bakalauro studentų daugiau anglų. Antroje pakopoje studijuoja labiau tarptautinė bendruomenė, todėl visų kalbos lygis panašus. Sėdim, būna, prie stalo, vyksta pokalbis, ir aš jaučiuosi blogai ne todėl, kad mano anglų kalba gal nėra tobula, bet todėl, kad negaliu laidyti prancūziškų juokelių. Arba pereiti į ispanų kalbą. O ten šaudo trim, keturiom kalbom!
Ignas: Atrandi, kas tau artimesni. Pastebėjau, kad dažniausiai bendrauju su studentais iš Kanados, Prancūzijos, Vokietijos, bet gana retai su britais. Visi tuos pačius juokelius laidome, kad ir anglų kalba. Man humoro jausmas - neblogas indikatorius, kad mes kaip žmonės esam visai panašūs.
Tadas: Aš pastebėjau, kad europiečiai laikosi kartu, azijiečiai irgi kartu. Aš pats bendrauju daugiausiai su Rytų europiečiais, jaučiu, kad mes panašesni.
Ateitį sieja su Lietuva
- Prestižinis universitetas, didelės kainos, didžiulės pastangos. O kas toliau, kokie planai?
Ignas: Baigęs bakalaurą aš tikrai noriu metams grįžti į Lietuvą, o tada vėl stoti į magistro studijas. Tiesiog pasiilgau gyvenimo Lietuvoje.
Tadas: Aš dabar tikrai nežinau, ką darysiu. Iš pradžių galvojau būti filosofu, baigti čia doktorantūrą, bet dabar visiškai neįsivaizduoju, ką darysiu. Mane tėvai skatino stoti į užsienį, džiaugiuosi jų palaikymu. Tėtis vis sakydavo, kad gaila, jog jis neturėjo tokių galimybių gyvendamas Sovietų Sąjungoje. Manau, kad tam tikras tėvų svajonių, susijusių su Vakarų šalimis, pildymas jau yra tapęs mūsų kartos bruožu.
Skaistė: Žinau, kad viena koja noriu likti Lietuvoje. Noriu įnešti savo indėlį, gal dėstyti šiek tiek, daryti kokius tyrimus savo srityje. Norėtųsi užsiimti mokslo sklaida, nes Lietuvoje kai kurie dalykai dar tik randasi, tai labai norisi tame dalyvauti. Bet ar aš norėčiau gyventi Lietuvoje... Manau, po kokių penkerių metų ten bus labai „faina". Viskas dabar tik brinksta, ir po kurio laiko tikrai bus labai gerai.
Ignas: Ir aš tą patį jaučiu...