Po kelerių metų, praleistų toli nuo tėvynės, mergina suprato, kad, nors ir priprato prie Taivano, šalis nepriprato prie jos. Susikrovusi lagaminus Aušra grįžo į Lietuvą ir savo gyvenimą dabar jau kuria čia. „Tiesa“ kalbėjosi su prieš kelis metus kalbinta pašnekove ir domėjosi, kaip jai sekasi dabar. O papasakoti tikrai yra ką...
– Aušra, studijavai Vilniuje, o po studijų 3 metus praleidai lietuvaičiams labai egzotiškai skambančiame Taivane. Kaip ir kodėl būtent ten nusprendei apsistoti ilgesniam laikui?
– Visuomet stengiuosi būti laiminga ten, kur esu, daryti tai, kas patinka, bei išnaudoti įdomias galimybes. Vilniuje man sekėsi gerai: studijavau patinkančią specialybę, turėjau labai gerą ir įdomų darbą, tačiau po studijų jaučiau, kad čia dar ne viskas, kad reikia apversti dabartinį pasaulį, kad reikia pokyčių. Tuo metu kilo idėja išvažiuoti į kitą šalį – kuo toliau, tuo geriau! Nei pinigai, nei sąlygos man nerūpėjo. Ir jeigu atsiranda mintis ar idėja, paskui ją visada seka ir krūva progų, jei tik sugebame jas pastebėti. Taigi pasidomėjusi sudalyvavau AIESEC stažuočių programoje, ir jau po pusmečio dėjausi visą savo gyvenimą į 20 kg lagaminą. Darbo sutartį turėjau vieneriems metams, tačiau ten niekas nevyko taip, kaip buvo suplanuota. Bet tai buvo tik į gerą – jau po pusės metų pakeičiau darbą ir pradėjau dirbti šviestukus (LED) gaminančioje kompanijoje. Nuo tada mano darbas buvo (ir yra) ne tik susijęs su Taivanu, bet ir daugybe kitų šalių, į kurias keliauju verslo reikalais.
Man pačiai kelia šypsnį, kad Taivanas ar bet kuri kita atokesnė pasaulio šalis lietuviams vis dar gali būti egzotika. Gal dėl to, jog man viskas pasisekė taip lengvai ir gerai, man ir atrodo, jog visiems visi keliai atviri. Be to, keliaudama ir gyvendama susitikau daug lietuvių, kurie dėl įvairiausių priežasčių perka brangiausius lėktuvo bilietus į Aziją, Ameriką ar Australiją ir skrenda jau ne tik pažinti kitų kultūrų, atostogauti, dirbti, mokytis, bet ir pažinti savęs. O kartais išvykstama tik tam, kad suprastum, kaip gera grįžti.
– Taivanas tikrai nėra lietuviams gerai pažįstama šalis. Ką žinojai apie ją prieš išvykdama ir ko tikėjaisi?
– Iš tiesų, kai kalbama apie kultūras ir tradicijas, Taivanas nėra taip dažnai minimas kaip Japonija ar Kinija. Tačiau naujųjų technologijų srityje Taivanas turi gerą vardą ir drąsiai konkuruoja su kur kas didesnėmis šalimis. Prieš išvykdama nežinojau nieko konkretaus ar daugiau nei radau internete. Mano visi lūkesčiai buvo sugriauti vos pirmąją dieną atsidūrus Taivane – pradedant gyvenimo sąlygomis ir aplinka, baigiant darbo santykiais ir kultūra. Ko gero, tai viena iš gyvenimo pamokų, kurią gavau nuvykusi: niekada nieko nesitikėti, o leisti įvykiams plaukti sava vaga ir priimti aplinką atvira širdimi.
Labiausiai džiugino žmonių geranoriškumas ir besąlyginė pagalba. Jie mielai mane mokė kinų kalbos, kaip valgyti su lazdelėmis, kokios yra geros manieros prie stalo ir bendraujant su verslo klientais bei darbo kolegomis. Pavyzdžiui, žemesnio rango darbuotojas kalbėdamasis su direktoriumi neturi teisės akylai, be perstojo žiūrėti tiesiai jam į akis. Darbe per pietus visi miegodavome pietų miego, o kai kuriose kompanijose išėjimas iš biuro ankščiau už vadovą gali būti suprastas kaip per maža darbo apkrova.
– Tikriausiai, Lietuvos ir Taivano skirtumus galėtum vardyti nesustodama. Ar yra kas nors bendra tarp šių šalių?
– Be to, kad taivaniečiai, kaip ir lietuviai, mėgsta skųstis valdžios darbu, jie mielai ragauja ir valgo itališką maistą. Spagečiai, makaronai, picos – vieni iš populiariausių patiekalų vakarietiško stiliaus restoranuose. Taip pat radau daug bendro tarp žmonių ir jų vaišingumo. Neretai taivaniečiai kitatautį sutinka šiltai, draugiškai ir atveria jam savo namų duris. Lygiai tą patį jaučiu ir Lietuvoje.
Vienuolio pamokymai
– Ar buvo sunkių akimirkų gyvenant taip toli nuo Lietuvos? Ko labiausiai pasiilgdavai?
– Į šitą klausimą norėčiau atsakyti remdamasi viena istorija, kuri man nutiko pirmaisiais metais būnant Taivane. Kartą vienos kompanijos direktorė nusivežė mane į kalnus, kur gyvena budizmą išpažįstantis vienuolis iš Havajų. Kai sužinojau, kad jis Taivane gyvena jau daugiau nei trisdešimt metų, su nuostaba paklausiau jo, ar jis nepasiilgsta savosios šalies, ar nenori grįžti? Jis nusišypsojo ir ramiu balsu atsakė: „Aš visada su džiugesiu važiuoju aplankyti savo gimtinės ir artimųjų, nes įdomu, kaip viskas ten pasikeitė, kaip jie ten gyvena. Bet jeigu būdamas čia aš galvočiau, kaip aš stipriai jų pasiilgau ir kaip noriu grįžti, tai mano buvimas čia ir dabar netektų prasmės...“ Net ir praėjus ketveriems metams aš vis dar prisimenu tą vienuolį ir jo žodžius, todėl ir pati stengiausi negalvoti apie tai, ko man galėtų trūkti iš Lietuvos.
– Aplankei ne vieną egzotišką šalį, tikriausiai, teko sutikti įvairių žmonių. Ar Lietuva yra žinoma tose šalyse? Su kokiu požiūriu į Lietuvą ir lietuvius esi susidūrusi keliaudama?
– Vienos iš linksmiausių istorijų bendraujant su žmonėmis nutikdavo, kai reikėdavo papasakoti, iš kur aš esu. Dauguma pašnekovų spėdavo, kad esu iš Rusijos, o mažieji Taivano gyventojai baksnodavo pirštu į mane ir garsiai rėkdavo gatvėje: „Mama, žiūrėk – amerikietė!“ Tačiau jaunesnės kartos atstovai jau puikiai žino Lietuvą, nes brandos egzamine viena iš užduočių yra išvardyti tris Baltijos šalis. Visi mano pašnekovai, nors ir pirmą kartą išgirdę ir sutikę lietuvaitę, priimdavo mane maloniai ir mielai vaišindavo taivanietiškomis gėrybėmis, kad galėčiau apie jas papasakoti savo namiškiams.
Amžinas užsienietis
– O kodėl nusprendei grįžti į Lietuvą?
– Į Lietuvą grįžau, kai supratau, kad Taivane gyventi nebenoriu dėl didelio dėmesio iš aplinkinių. Atrodė, kad aš pripratau prie tos šalies, prie jos kultūros ir papročių, bet pati šalis ir jos žmonės nepriprato prie manęs, ir aš visada esu ir būsiu užsienietė. Tiesa, be Taivano gyventi būtų irgi sunku, bet ši problema buvo išspręsta, kai kompanijos savininkai man suteikė sąlygas gyventi ir dirbti Lietuvoje.
–Tavo gyvenimo pavydėtų ne vienas – turi mėgstamą darbą, nemažai keliauji, sutinki daugybę įdomių žmonių. Ar turi laisvo laiko savo hobiams? Ką veiki laisvalaikiu?
– Laisvalaikis man yra toks pat svarbus ir įdomus kaip ir darbas. Turiu prisipažinti, kad jis visiškai kitoks, negu gyvenant svetur. Ten mokiausi ir tobulinau užsienio kalbų žinias, su direktore važiuodavome vakarieniauti į skirtingus restoranus, su draugėmis iš kitų šalių keliaudavome aplink salą, o ilgus savaitgalius leisdavau kalnuose. Lietuvoje mokau mažus vaikučius groti gitara, dainuoju, šoku, dalyvauju įvairaus pobūdžio stovyklose arba tiesiog aplankau savo tėvelius.
– Planuoji Kaune atidaryti Saviugdos centrą. Gal galėtum papasakoti daugiau apie šį projektą?
– Pernai dalyvavau viename renginyje ir susipažinau su Kaune dirbančia ir gyvenančia aktore Simona. Mudvi greitai radome bendrą kalbą, ir ji pasiūlė kartu įgyvendinti vieną projektą – įkurti saviugdos centrą, kur organizuotume įvairius susibūrimus, šokius, netgi mėgėjiškas baleto pamokas, jogos ir pilateso užsiėmimus bei masažo terapijas. Tai bus įvairių veiklų centriukas su didele gausa užsiėmimų. Užteko vien tik idėjos, ir mes netrukus jau pasinėrėme į darbus. Šiuo metu daug laiko ir jėgų skiriame šiam darbui ir centro planams, kadangi sulaukėme paramos ir palaikymo iš artimų ir aplinkinių žmonių. Taigi artimiausiu metu galėsime skelbti atidarymo datą ir kviesti prisijungti visus bendraminčius.
– Dažnai žmonės neturėdami daug veiklos skundžiasi, kokie jie jaučiasi pavargę nuo darbų. Atrodo, tavo kalendoriuje labai nedaug laisvų dienų, tačiau visuomet atrodai pilna energijos. Kaip tau tai pavyksta?
– Ironiška, tačiau, kuo daugiau veiki, tuo daugiau visko suspėji, kuo ramiau į viską reaguoji, tuo geriau viskas pasiseka. Būtent pati veikla ir naujos idėjos suteikia daug energijos ir džiugesio. Žmonės, be abejo, taip pat svarbu, nes dėmesys ir atidumas pripildo noro kurti naujus planus. Juk kas kitas jei ne mama ir tėtis išklausys kelionių nuotykius, kas jei ne draugai mielai suvalgys lauktuves iš tolimųjų šalių, kam kitam jei ne skaitytojui su panašia patirtimi gali būti artima mano pačios gyvenimo istorija?
– Kokie ateities planai? Ar sieji savo gyvenimą su Lietuva?
– Drąsiai sakau, kad savo ateitį ir tolimesnius planus sieju su Lietuva. Nors ir dirbu su užsienio kompanijomis ir dažnai tenka keliauti, bet mano namai yra šiame krašte tarp žmonių, kalbančių lietuviškai.