Ieškojo darbo nemokėdamas ispanų kalbos
Šiandien Nerijus sėkmingas verslininkas, besimėgaujantis švelniai šildančia Ispanijos saule. Tačiau prisiminus kelių metų senumo įvykius, jį iki šiol vis dar nukrečia šiurpas. Du kartus skaudžiai bankrutavęs lietuvis labai gerai žino, kas yra bemiegės naktys ir kaip greitai iš ne vienerius metus kurtos gerovės gali nelikti absoliučiai nieko.
Prie Viduržemio jūros įsikūrusiame Olivos mieste iš viso apsistojo maždaug šimtas lietuvių. Dauguma jų atvyko 2000-aisiais, kai krize Ispanijoje net nekvepėjo. Ekonominis atotrūkis tarp Lietuvos ir Ispanijos tuomet buvo toks didelis, kad svetur padirbęs vos keletą mėnesių, tėvynėje galėjai pragyventi visus metus. Nerijus su draugais į Olivą atvyko trumpam. „Užsidirbsime ir grįšim namo“, - tuomet manė jis. Bet atsitiko taip, kad Ispanijoje jis su žmona Sigita gyvena jau trylika metų.
Lietuvoje Nerijus turėjo nuosavą automobilių plovyklą, bet atvykus į Ispaniją reikėjo pradėti nuo pačių paprasčiausių darbų. Jam teko ir apelsinus skinti, ir restorane mėsą kepti, ir statybų aikštelėse paplušėti.
„Buvo sunku. Pirmą mėnesį buvo bėda – kalbos nemokėjom. Žinodavom, kaip pasakyt, kad ieškom darbo, bet ką mums atsakydavo, nelabai suprasdavom“, - emigracijos pradžią prisimena vyras.
Nei Nerijus, nei žmona Sigita, nei draugai tada net numanyti negalėjo, kaip greitai iš juodadarbių virs verslininkais. Verslo pradžioje atrodė, kad kasdien sekasi vis geriau ir geriau. Iš pradžių sukosi šimtinės sumos, paskui tūkstantinės, o galiausiai – milijonai.
Verslą sužlugdė sunkmetis
„Na, 2003-iųjų gale – 2004-ųjų pradžioj draugas sako: gal atidarom statybų firmą? Taip viskas ir prasidėjo. Iš pradžių (dirbo – red. past.) 10, paskui 15, 20 žmonių. Galiausiai 2007 m. turėjom 120 darbuotojų. Gal 50 iš jų buvo lietuviai. Turėjom gerą kompaniją. Smagus kolektyvas buvo“, - pasakoja lietuvis.
Nerijaus firma nesiėmė mažų projektų. Prekybos centrai, ligoninės, gyvenamieji kompleksai – lietuviams dirbantys statybininkai kūrė stambius objektus. Tuomet verslas tiesiog klestėjo – buvo pasiekta milijoninė apyvarta. „Taip, nesklandumų pasitaikydavo: tai kas į darbą neateina, tai kokia nelaimė darbuotojui atsitinka, bet iš esmės labai sunku nebuvo“, - teigia Nerijus.
Tačiau kai Ispaniją palietė ekonominė krizė, Nerijaus ir jo verslo partnerių gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
„Buvome uždirbę daug. Bet ką uždirbom per septynerius metus, tą praradom gal per mėnesį. Krizė mus labai palietė. Per vieną dieną praktiškai praradom visą verslą. Nenoriu net prisiminti tos dienos. Savijauta buvo nekokia tikrąja to žodžio prasme. Viską praradom“, - atskleidžia vyras, pridūręs, kad priverstinio bankroto priežastis – neapmokėjimas už atliktus darbus.
Apyvarta milijoninė, bet pelnas menkas
Vos tik praradus verslą, Nerijus su partneriais dar bandė jį gelbėti. Vyrai išsaugojo ne vienerius metus pas juos dirbusius žmones ir atidarė naują statybų įmonę. Tačiau sunkmetis pasirodė pernelyg stiprus ir naujoji firma atlaikė vos tris mėnesius. „Vieni nesumokėjo, kiti nesumokėjo – galiausiai bankrutavo ir kita įmonė. Pradėjo nemokėti net valdiškos įstaigos. O mokesčius reikėdavo mokėti. Niekas nelaukdavo“, - pripažįsta lietuvis.
Verslas plėtėsi keletą metų ir galų gale sprogo tarsi muilo burbulas. Draugai Lietuvoje įsivaizdavo, kad Nerijus ir Sigita – vos ne turtingiausi Ispanijos žmonės, o iš tikrųjų taip toli gražu nebuvo. „2007 m. buvo 7 mln. apyvarta. Bet kas iš to? Galų gale nieko neliko. Pelno tai nebuvo tokio. Mes tų pinigų ir nepajutom. Kai atsidarėm firmą, viską investavom. Turėjom tik pragyvenimui. Tikrai sau netaupėm. Už grynus nieko neįsigijom. Visada paskolas ėmėm“, - tikina emigrantas.
Užsakovų įmonės iš viso Nerijui ir jo partneriams skolingos daugiau kaip vieną milijoną eurų. Iš pradžių advokatai guodė, kad pavyks atgauti 80 procentų sumos, vėliau – kad 60 proc. Galiausiai tikimybė atgauti pusketvirto milijono litų tapo vos įžiūrima. „Taip ir baigėsi mūsų statybų verslas, po kurio perėjom į autoservisą“, - šypsosi vyras.
Pradėjo naują automobilių verslą
Po labai daug pastangų ir negandų Nerijaus ir jo partnerių rankose šiandien ir vėl naujas verslas, išgyvenęs netgi visą Ispaniją nusiaubusią krizę. „Išmokom pasisaugoti“, - sako Nerijus, pasakodamas apie angarą, kuriame jau penktus metus gaudžia automobilių varikliai ir beviltiškos luženos virsta žvilgančiais automobiliais.
Statybų verslą praradusi kompanija nenuleido rankų. Nepasisekė statybos – gal pasiseks remontuoti automobilius. Du partneriai Ispanijoje, du Lietuvoje – ir verslas gyvuoja jau penkerius metus.
„Mes internetu perkam daužtus automobilius iš aukcionų, juos taisom ir paskui parduodam dažniausiai kitam aukcione. Maždaug šešias valandas per dieną praleidžiam internete. Kompanionas mano internete ieško dalių. Mes ir dalis visas perkam internetu. Iš Lietuvos daug dalių vežamės, nes daug pigiau, kalbant apie nenaujas. Sakykim, visus variklius vežam iš Lietuvos“, - verslo subtilybes atskleidžia vyras.
Automobilio variklis Lietuvoje kainuoja maždaug perpus pigiau negu Ispanijoje: jei Lietuvoje 500 eurų, tai Ispanijoje mažiausiai tūkstantį eurų. Kol toks kainų skirtumas išliks, verslas Nerijui tikrai apsimokės. Vis dėlto sunkių akimirkų jau būta ir šiame versle. Kai per sunkmetį sulėtėjo automobilių prekyba, verslininkams teko mažinti išlaidas persikeliant į mažesnes patalpas.
Nerijus: trūksta Lietuvos
Vis dėlto Nerijus prasitaria, kad kartais sudvejoja, ar nereikėtų visko mesti. Tačiau žinodamas, kad Ispaniją krečia finansinės problemos, šią mintį jis veja iš galvos – už deramą kainą įrangos parduoti nepavyktų.
„Taip paprastai nemesi to verslo. Kur visa įranga? Jau kartais atrodo, kad viskas – atsibodo. Nebenori nieko. Bet vėl pagalvoji: o ką daryt? Kur viską palikt? Dabar ir išparduot visko neišeitų, nes Ispaniją yra palietusi gili krizė“, - pasakoja lietuvis, pridėjęs, kad įmonėje dirba lietuviai ir vienas marokietis.
Nerijaus autoservise tinginystė tiesiog neįmanoma. Mat pinigus jis moka ne už mėnesį ar valandą, o už atliktą darbą. „Ko jau ko, bet Ispanijoje tinginių netrūksta“, - juokiasi Nerijus. Autoservise jis lankosi kiekvieną dieną, nes iš patirties žino, kad net ir pats geriausias darbuotojas atleidus vadžias atsipalaiduoja.
Nors šiuo metu Nerijaus ir jo žmonos Sigitos šeimai nieko netrūksta, juodu vis dėlto susimąsto apie grįžimą į Lietuvą. „Šiaip smagu. Yra ir draugai, ir šeima. Sūnui vyresniajam sekasi krepšinis. Neaišku, kaip būtų Lietuvoj. Ir jaunesnysis (sūnus – red. past.) užimtas. Bet, aišku, kai pagalvoji, trūksta tos Lietuvos – trūksta viduj kažko. Grįžtam į Lietuvą ir galvojam: na, grįšim – vis tiek greitai grįšim“, - atvirauja Nerijus.
Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19.30 val. per LRT televiziją.