A. Barysas šiuo metu Japonijoje esančiame Cukubos universitete (University of Tsukuba) studijuoja ekonomiką. Vaikinas buvo įstojęs į Vilniaus universitetą (VU), tačiau, sudalyvavęs konkurse ir gavęs stipendiją penkeriems metams, jis nedvejodamas išvyko svetur. Atostogoms į Lietuvą grįžęs A. Barysas dalinasi savo įspūdžiais su DELFI skaitytojais.
- Tau teko studijuoti ir Vilniaus ir Japonijos universitetuose. Kokių įžvelgei skirtumų?
- Atkreipiau dėmesį, kad VU yra gana griežtai nustatyti dalykai, kuriuos turi studijuot ir keli pasirenkamieji. Mano universitete privalai mokytis porą dalykų, o kitus gali pasirinkti. Tiesiog turi susidaryti programą, kad per metus surinktum nustatytą kreditų skaičių. Be to, Cukubos universitete nėra perlaikymų.
- Taigi neišlaikius egzaminų skola tiesiog pasimiršta?
- Taip. Tu už tą dalyką tiesiog negauni kreditų. Iki baigimo tau reikia surinkti nustatytą kiekį kreditų, per metus bent penkiolika. Kitu atveju gali būti išmestas iš universiteto. Tačiau surinkti tokį kreditų skaičių nėra sunku. Pasistengus tai galima padaryti ir per pirmą trimestrą (Cukubos universitete studijų laikas skirstomas į trimestrus – aut. Pastaba).
- Kokią popaskaitinę veiklą siūlo tavo universitetas?
- Jos yra labai daug. Kartais atrodo, kad japonai popaskaitinei veiklai skiria daugiau dėmesio nei pačioms studijoms. Tu gali lankyti futbolą , krepšinį, dziudo, kendo, karate, beisbolą, plaukimą. Taip pat siūloma užsiimti ir muzikine veikla bei daugeliu kitų. Aš lankiau dziudo, esu AIESEC narys. Dažniausiai studentai eina bent į vieną ar kelis užsiėmimus. Kai kuriems tai svarbiau nei paskaitos. Japonijoj, jei nori susirast draugų, svarbu prisijungti prie kokios nors popaskaitinės veiklos. .
- Kokių spragų turi tavo universitetas?
- Manau, kad mano universitete yra ne visai aiški struktūra. Pavyzdžiui, mano universitetas yra suskirstytas į mokyklas, o šios į koledžus. Aš dabar studijuoju socialinių ir tarptautinių mokslų mokykloje, socialinių mokslų koledže, kuriame yra keturios specialybės: politika, ekonomika, teisė, sociologija. Tame pačiame universitete yra socialinių sistemų inžinerija. Ji yra ekonomikos programos dalis. Manau, kad būtų geriau, jei šitas programas sujungtų į vieną. Taip pat nelabai patinka universitete propaguojamas discipliniškumas.
- Kuo jis pasireiškia?
- Mano fakultete pagrindinę specialybę renkiesi antrais metais. Iki to laiko tu gali studijuoti visų keturių dalykų pagrindus. Gali rinktis bet kurią paskaitą. Iš visų keturių siūlomų specialybių dalykų tu gali susidaryti savo programą, bet privalai surinkti nustatytą kreditų skaičių. Yra 30 laisvųjų kreditų. Pagrindinės specialybės rinkimasis vyksta antraisiais metais. O šiaip yra keli specifiniai dalykai, kuriuos tu turi būti pasirinkęs, kad galėtum rinktis būtent tam tikrą specialybę. Pirmaisiais metais gali viską studijuoti, o kitais jau kažkur stoji. Aš bandžiau ir teisę japoniškai mokytis, ir sociologiją, ir politiką.
- Ko Lietuvos universitetams reikėtų pasimokyti iš Japonijos?
- Lietuvoje labai trūksta didesnės netolerancijos nusirašinėjimui. Japonijoje į tai labai griežtai žiūri. Gali miegoti per paskaitas, bet nebandyk per egzaminą nusirašinėti, nes žada griežtai bausti. Kiek žinau, už sukčiavimą išmeta iš universiteto. Mums gerai išaiškinta, kad nusirašinėti neverta.
- Esi ten matęs nusirašinėjančių?
- Ne. Kita vertus, tokio nusirašinėjimo lygio nėra, kaip Lietuvoje. Pavyzdžiui, kai mokiausi VU, dalyvavau vieno dėstytojo seminare. Vienoje pusėje sėdėjome mes, dieninių studijų studentai, kitoje - neakivaizdinių. Jie rašė atsiskaitymą. Neakivaizdinių studijų studentams baigus darbus ir išėjus, dėstytojas mūsų paklausė: „Ar jie taip aiškiai nusirašinėjo, kad jūs taip garsiai juokėtės?“. Mes pradėjom juoktis, nes nusirašinėjimas buvo akivaizdus, tačiau dėstytojas apsimetė, kad nieko nemato. Mes viską matėme labai gerai.