Na, kiek gi galima? Padidėjus išvykstančiųjų srautams, „emigracija“ ir „emigruoti“ tapo bene dažniausiai linksniuojamais žodžiais Lietuvoje, jau spėję įgyti tam tikrų atspalvių. Įdomu, ką apie emigracijos reiškinį, apipintą tokiais atgarsiais, galėtų pasakyti rašytojai, gebantys užčiuopti pačią tikriausią tikrovę ir ją išreikšti profesionaliai it medikas chirurginį peilį valdomu žodžiu.
Gana netikėtų, provokuojančių įžvalgų, kitokių patirčių ir požiūrio taškų į jas atveria antrą dešimtmetį emigracijoje gyvenantys Dalia Staponkutė ir Valdas Papievis jau gerai visuomenei žinomuose kūrininiuose – esė rinkinyje „Lietumi prieš saulę“ ir romane „Vienos vasaros emigrantai“.
Šių dienų tebevykstanti emigracija skatina galvoti apie vėlgi negatyvias, dažniausiai su pasikeitusia ekonomine ir socialine valstybės situacija, išvykti paskatinusias priežastis arba noro praplėsti akiratį, įgyti įvairesnės patirties. Minėtų autorių tekstuose įdomu atrasti kiek kitokių paskatų. Nauja vieta vilioja galimybe atsiriboti nuo per daug įtraukusios praeities ir viską pradėti nuo naujo.
V. Papievio romane „Vienos vasaros emigrantai“ pagrindiniam personažui Valdui atvykimas į Paryžių suteikia laisvės pojūtį, nes čia nebėra nieko, kas kurtų „savo kampo iliuziją“ – nei namų, nei savos kalbos, nei įprastų parankinių daiktų. Visa tai leidžia tarsi „išsinėrus pačiam iš savęs ir pamiršus, kas buvo, pradėti nuo nulio ir tuščioj vietoj susikurti savo pasaulį. Tegul laikiną, tegul netvarų, bet pagal savo troškimus ir išmanymą.“ Atrodo, tarsi pakeitus vietą ir kultūrą, visa toje vietoje įgyta patirtis joje ir pasilieka, ir tampi tarsi baltu popieriaus lapu, tabula rasa, kurioje gali iš naujo pradėti rašyti savo gyvenimo istoriją.
D. Staponkutė esė rinktinėje „Lietum prieš saulę“ ne tik paantrina tai, apie ką mąsto Papievio veikėjas Valdas, bet autorė, mąstydama apie vietą, į kurią nusprendžiama vykti, užfiksuoja dar daugiau. Šis pasirinkimas nėra atsitiktinis ar aprobuotas vien susiklosčiusių aplinkybių: „Kas traukia, bloškia, nudangina į salas neramias sielas? Gal troškimas išbandyti ribos įtampą, atsiduoti ribiniams išgyvenimams? <...> Saloje viską galima atrasti ir pradėti iš naujo <...> Sala kartais tapatinama ir su kalėjimu, archipelago. Vidinės tremties vieta. Prievartinės tylos, mirties, vienatvės ir neįtikėtinų sielos kančių zona. Tikriausiai žmones į salas vilioja atsiribojimo nuo pasaulio galimybė, vietos, iš kurios patogu tyliai stebėti žemyną, iliuzija.“
Nors daugiau pasidomėjus rašytojos biografija, nedrįstu teigti, kad politinė ir kultūrinė tuometinė Lietuvos padėtis neturėjo įtakos sprendimui išvykti. Visgi tai verčia skvarbiau galvoti ir abejoti, ar apskritai visus tuos, kurie išvyksta, skatina tik visiems žinomos priežastys. Gal iš tiesų išvykti į naują vietą lemia daug sudėtingesnės priežastys, gilūs vidiniai troškimai, stipresni už patį žmogų, o kartu ir galimybės – ištrūkti, suprasti tai, kas dedasi pasaulyje, kokių dėsnių, principų jis yra valdomas, susivokti savyje. Gal kiekvienas turime mums likimo skirtą vietą? Ir nebūtinai tai vieta, kurioje gimstama, ir prie kurios manome, kad esame prisirišę.
Įprasta ir natūralu manyti, kad ši vieta neišvengiamai suformuoja stiprų su ja ryšį. Turbūt tiksliau, nei pati rašytoja D. Staponkutė, įvardinti neįmanoma: nesirenkama vieta, neišvengiama duotybė, įpareigojanti nelaisvė ir magija, keri ir paženklina prakeiksmu. „Įpratom tai vadinti Tėvyne. Tėvynė yra ne vieta, o pirmapradis prakeiksmas.“ Ar tai galima prilyginti prisirišimui? O gal netiksliai įvardiname šį ryšį ir patys save suklaidiname, o suklaidinę suvaržome? Kalba atveria begalines galimybes, bet ir apriboja.
Autorė mąsto: „Gyvendami galvojame ne apie vietą, o apie laiką. <...> Prie vietų prisitaikome ir esame jas priversti pamilti kaip savo esybės dalį. Apaugame įpročiais, santykių voratinkliais, sezoniniais užsiėmimais, mėgstamais stiliais, su kuriais sunku skirtis kaip su „užgyventa“ nuosavybe. <...> Mes ilgimės ne vietų, o savo kitoniškumo, būsenų gaivumo ir amžinybės, kurios nebūna“ Galbūt iš tiesų, svarbu ne tiek pati vieta, kiek tai, kuo užpildomas laikas, nuotaika ir savijauta gyvenant joje. Skaitant kitas autorės esė, nebekyla nuostabos ar neaiškumų dėl atviro pasisakymo apie dvi tėvynes – tikrąją ir įgytą. Šios mintys skatina mane giliau galvoti apie tėvynės sąvoką ir suvokti jos neišbaigtumą. D. Staponkutės fenomenas kartu išprovokuoja klausimą – ar tai, kad tavo širdyje atsiranda vietos ir kitam kraštui, reiškia nutautėjimą?
Ši klausimą paaštrina ir V. Papievio romanas. Jo veikėjas, atvykęs į Paryžių, jaučiasi taip, tarsi jau yra čia buvęs, vaikščiojęs jo gatvėmis. Kuo labiau pažįsta šį miestą, tuo labiau jaučiasi suprantąs ir save. Valdo neapleidžia stipri nuojauta ir jausmas, kad šis miestas – tas, kuriame turėjęs gimti ar būtų gimęs. Jis kelia klausimą, ar visgi „miestai, kuriuose gimstame, yra miestai, kuriuose gimti turėjome? Kas ką pasirenka: miestai mus ar mes – miestus?“ Painumo mėginant atsakyti į klausimą prideda ir provokuojanti rašytojų refleksija apie namus. V. Papievis mąsto apie tai, kad galbūt ta vieta, iš kurios kasryt išėję pareinam, tėra saviapgaulė, išdavystė tikrų, ieškomų ir nerandamų namų. Įprastą namų sąvoką laužo ir D. Staponkutė, svarstydama, kad galbūt Homeras rašydamas „Odisėją“ norėjo pasakyti, kad „vieninteliai žmogaus namai yra jo vidus“. Nusistovėjusias gimtinės ir namų sąvokas abu autoriai sumaišo tarsi tvarkingai sudėtą kortų kaladę, kuriai iš naujo sudėti prireiks laiko.
Pats laikas gyvenime ir duoda, ir atima. O ką ir kiek gali duoti ir atimti laikas emigracijoje? Be abejo, didelę duoklę laikui duoda ir žmogus. Laiką vietai, kurioje apsigyvenama, pastangas kuo labiau įsisavinti kalbą, giliau įsismelkti į ją ir aplinką, suprasti kultūrą. Tai neišvengiamai įtraukia ir įpainioja tarsi voratinklyje, kurio gijų jau nebepajėgi sutraukyti.
V. Papievio veikėjui ši duoklė atveria ir naujo gyvenimo, netgi daugybės naujų pasaulių susikūrimo galimybę. Paryžiaus laikas kitoks. Jis ištirpdina praeitį. Ji tampa „lyg sapnas, kurį paryčiais pamiršti.“ Leidžia iš jos išsinerti lyg augančiai gyvatei iš savo senos odos ir suvokti, kad: „Tarp tų tūkstančių, dešimčių tūkstančių miestų yra vienui vienas, kurį susirasti – tai susirasti save.“ D. Staponkutei laikas, kurį atidavė Kiprui, įskėlė nuolatinę kovą širdyje, galiausiai perskėlė širdį, padalino ją į dvi, tačiau dviveidiškumas „ėmė teikti saugumo pojūtį ir galimybę atlaikyti kitų kultūrų išpuolius, gudrias rytietiškas politikas ir išlikimo įtampą.“
Visgi naujai užsimezgęs stiprus ryšys su svetima vieta sukuria jausmo paradoksalumą. Abu rašytojai prakalbsta apie tai, kad būnant vienoje vietoje, apima ilgesys kitai, tačiau vos grįžus, pajaučiamas stipri trauka atgal. Ironiška, kad nauja patirtis ne tik praturtina, įgalina daug ką atrasti, tačiau akimirksniu tarsi ir atima, priverčia neišvengiamai kažką prarasti: „Emigrantais reikėtų vadinti ne tuos, kurie išvyksta gyventi į kitą šalį, o tuos, kurie praleidę dešimtmečio epochą sumano grįžti. Grįžęs emigrantas, nežiūrint jos/jo kultūriškai turtingos patirties ir kitoniškumo, savo gimtojoje šalyje atrodo nepritapėlis, o neretai ir infantilas.“ (D.Staponkutė)
Sunku pasakyti, kam visgi šių rašytojų tekstai būtų labiau intriguojantys ir aktualesni, – dar tik ketinantiems išvykti, emigrantams ar tėvynėje pasilikusiems, o gal jau sugrįžusiems? Turbūt kiekvienas iš jų atrastų kažką, kas labiau artima jų individualiems išgyvenimams. Greičiausiai tekstai atvertų ir daugiau erdvės naujoms įžvalgoms, bent jau padėtų apibendrinti ir įprasminti savas patirtis.