– Ką veikiate Vilniaus knygų mugėje?
– Leidykla „Alma littera“ išleido A. Čekuolio knygą „Keturi žiemos vėjai“, kuri pirmą kartą buvo išleista 1963 m. Dabar ji perrašyta, pakeistas formatas, aš šią knygą iliustravau. Ta proga ir esu čia. Be to, kartu su leidykla bandysime šią knygą paversti aplikacija. Ji jau išleista kaip elektroninė knyga – su įgarsinimu, su muzikine dalimi. Muziką aplikacijai sukūrė mano vyras (muzikantas Julianas Sanzas, dar žinomas Erizonte vardu – DELFI).
– Gimėte Kuboje, gyvenote Kanadoje, Portugalijoje. Kada atvykote į Lietuvą?
– Gimiau Kuboje, ten tuo metu dirbo tėvas. Iš Kubos išvykome, kai man buvo vieneri, po to augau Kanadoje, Portugalijoje. Į Lietuvą atvažiavau 12-kos. Vilniuje baigiau M. K. Čiurlionio menų mokyklą, paskui studijavau Talino dailės universitete.
–Ar po Kanados ir Portugalijos atvykus į Lietuvą nebuvo šoko?
– Man buvo labai sunku atvykus į kitą Šaltojo karo uždangos pusę. Man būdavo sunku sėdėti klasėje, paklusniai kelti ranką, nešioti uniformą. Greitai išmokau maskuoti temperamentą, nes už tai galėdavo nulinčiuoti.
– Kaip atsidūrėte Ispanijoje?
– Per Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą dirbau vertėja spaudos centre, bendradarbiavau su „Time“ žurnalu. Per 1991 m. sausio 13-ąją Ispanijoje lankiau savo grafikos mokytoją. Prasidėjus sausio įvykiams, ėmiau intensyviai dirbti su Ispanijos spauda. Ispanija buvo viena paskutiniųjų, pripažinusių Baltijos šalių nepriklausomybę – jie turi savų problemų su katalonais, baskais, tad nenorėjo leistis į kalbas.
Tačiau pavyko pradėti judinti šiuos dalykus, gauti erdvės eteryje ir spaudoje. Tomis dienomis man pavogė pasą. Teko eiti į tarybinę ambasadą paprašyti naujo – man jo nedavė, išvarė iš ambasados, nes išvakarėse dalyvavau Ispanijos televizijos laidoje.
Neturėdama paso, negalėjau grįžti į Lietuvą, tad teko prašyti politinio prieglobsčio. Prieglobstis truko tol, kol gavau vieną pirmųjų lietuviškų pasų. Mano pasas buvo toks, kad į Lietuvą neįleisdavo – atrodė, kaip pagamintas rankomis.
Per tą laiką spėjau įsimylėti ir sukurti šeimą. Apsigyvenau Madride. Dabar mano 6 ir 10 metų sūnūs kalba ispaniškai, lietuviškai, mokome ir angliškai. Daugiau nei 20 metų gyvenu Ispanijoje, tačiau lietuve jaučiuosi daugiau nei kas kitas, neturiu jokio intereso tapti ispane.
– Kuo dar be dizaino užsiimate Ispanijoje?
– Dabar esu įgaliota Ispanijos Užsienio reikalų ministerijos vertėja. Įgalioti vertėjai egzistuoja nuo 1580 metų. Tai buvo karaliaus išgalvotas postas – jis turėjo vertėjus, kurie nepaperkami. Dirbu, jeigu Aukščiausiame Teisme reikalingas žodinis vertimas, verčiu įvairius dokumentus, tekstus. Vertėjos ir dailininkės darbus dirbu paraleliai.
Nors čia negyvenu, visą laiką esu susijusi su Lietuva ir jos reikalais. Esu Ispanijos lietuvių bendruomenės pirmininkė, Ispanijos-Lietuvos kultūros asociacijos steigėja.
– 2010 m. tapote pirma lietuve, nominuota „Latin Grammy“ apdovanojimui už geriausią muzikos albumo dizainą, tapote pirma Grammy akademijos nare iš Lietuvos. Ką jums tai reiškia?
– Visų pirma tai labai didelis pripažinimas – „Grammy“ apdovanojimams nominuoja kolegos. Vadinasi, jie aukštai vertina tavo darbą. Tai buvo nuostabu. Vienas dalykas, kai tave nominuoja, kitas – duoti atsaką. Labai sunku konkuruoti su tokiomis formomis kaip „Sony“. Mūsų sukurtas albumo viršelis, už kurį buvome nominuoti, padarytas namuose, jis faktiškai rankų darbo.
– Kaip atrodo, ar po asmeninių pasiekimų vis dar esate žinoma kaip A. Čekuolio dukra, ar esate atpažįstama dėl savo veiklos?
– Viena priežasčių, kodėl negyvenu Lietuvoje – labai sunku čia veikti. Savo tėvą myliu ir gerbiu, jis man per gyvenimą daug davė, bet, ką bedarytum, niekad negali pajausti, ką sugebi, jeigu tave lygina su tėvu. Sakoma, kad didelio žmogaus šešėlyje yra šalta. Todėl geriau buvo išvažiuoti kur nors toliau ir patirti, ką reiškia vargas. Antraip čia viskas būtų ėjęsi pernelyg lengvai.
Dabar su tėvu kartu dirbame, nes mano amžius jau leidžia, nebesinervinu, su didele meile jau galiu kažką daryti kartu. Anksčiau tai man daug kainuodavo – visą laiką jausdavausi, kad man galimybių suteikia tik dėl to, kad esu jo dukra.
– Ko išmokote iš tėvo?
– Pagarbos žmonėms. Aš niekad nemačiau jo kažkam atsakančio nepakančiai, į kažką žiūrinčio nepakančiai. Manau, tai didelės tolerancijos ženklas. Tai apima visas tautas, lytines orientacijas ir ką tik nori. Niekas neturi teisės teisti kitų.
– Lietuvoje A. Čekuolis tapęs herojumi: yra seniausias TV laidos vedėjas pasaulyje, juokaujama, kad viską žino, jis vadinamas lietuviškuoju Chucku Norrisu. Tačiau praėjusiais metais sulaukė didžiulio puolimo dėl agitavimo už Visagino AE. Kaip Jūs į tą situaciją žiūrėjote?
– Man buvo svarbu išsiaiškinti, kaip visa tai atsitiko. Mano pozicijos skiriasi nuo tų, kurias jis buvo išreiškęs. Tai nebuvo komercinės operacijos dalis – jis pasakė savo nuomonę, su kuria aš nesutinku, bet ta nuomonė nebuvo skirta kažkokiam reklaminiam klipui. Ta nuomonė buvo panaudota jo neatsiklausus ir paleista į eterį kaip reklamos dalis. Nei jis su tuo sutiko, nei gavo atlygį. O kad jo nuomonė kitokia nei mano, tai man netrukdo jo gerbti.
– Vadovaujate Ispanijos lietuvių bendruomenei. Kiek narių ji vienija?
– Mes narių neregistruojame, mokesčio nerenkame. Bendruomenės situacija sudėtinga – nėra nė vieno lietuvių centro. Madride buvau įkūrusi mažą mokyklėlę „Ramtatulis“. Ji veikia ir dabar, tačiau negalėčiau jos vadinti lituanistine mokyklėle – labiau tai žaidimų grupė. Pas mus tik šeši skirtingo amžiaus vaikai.
Tuose regionuose, kur pagal lietuvių emigrantų skaičių galėtų veikti lituanistinės mokyklos, situacija irgi sudėtinga: lietuvių tarpusavio santykiai pažymėti vieni kitų engimu. Susidariusi aplinka, kai ne visi nori bendrauti.
– Ar į krizės smaugiamą Ispaniją lietuviai vis dar važiuoja dirbti?
– Norėčiau pasakyti, kad niekas pas mus nevažiuotų. Būna, „Facebook“ rašo – duokit darbo, aš už jį sumokėsiu. Prasideda reketas, veikia daug fiktyvių įmonių, kurios veža į Ispaniją dirbti. Anksčiau veždavo moteris, jos čia patekdavo į prostituciją. Pastaruoju metu buvo vežama daug vyrų juodiems darbams dirbti. Apmoka jų kelionę, jie atvežami ir dirba tokį darbą, kuris neleidžia grąžinti skolos. Jeigu neleidžia grąžinti skolos, gali bandyti versti užsiimti nusikalstama veikla.
Šiuo metu tikrai nemanau, kad kas nors gali važiuoti į Ispaniją ieškoti darbo – jo baisiai trūksta. Tikrai nesiūlyčiau to daryti, nebent iš anksto turite sutartį. Krizė Ispanijoje labai gili, tragiška situacija kultūros srityje. Emigracija iš Ispanijos labai didelė – visi mokosi vokiškai, nes didelė darbuotojų paklausa Vokietijoje. Kas tik gali, išvažiuoja. Nesimato krizės galo, nematyti, kada situacija taisysis. Pakankamai juoda panorama.
– Kaip, žiūrint iš Ispanijos, Jums atrodo Lietuva?
– Manau, per 20 metų buvo ir gero, ir blogo. Pirmiausia pasikeitimai buvo į gera. Puikiai atsimenu, kaip viskas atrodė iki nepriklausomybės. Gaila tų, kurie nematė, kokia Lietuva buvo sovietmečiu. Palyginus su sovietmečiu, viskas atrodo gerai.
Tačiau pastaruoju metu ir čia, ir Ispanijoje pasigendu daugiau optimizmo. Tai bendri Europos simptomai. Sunku rasti entuziazmo, solidarumo, abipusės pagalbos. Manau, žmonės turi labiau vieni kitus mylėti, padėti vieni kitiems.
– Jauna karta nebežino, kokia Lietuva buvo sovietmečiu. Koks esminis skirtumas?
– Žodžio laisvė. Aišku, yra politinio spaudimo, bet nėra draudimo išvykti iš šalies, turėti informaciją apie kitus kraštus, kitas nuomones. Dabar laisvės daug daugiau.
– O ispanams žemėlapyje Lietuva baltas taškas ar jau nebe?